Ivanas Jablonskis. Mažas didelio karo kareivis

Jis sėdėjo priekinėje automobilio sėdynėje. Žemas, apie metro šešiasdešimties. Išvargęs po poligono, miegojo atrėmęs galvą į automatą. Automobilis riedėjo lygiais keliais link namuko, kur galima miegoti kur kas patogiau.

Fricas buvo su maskuojamuoju apsiaustu – neseniai kaip tik nusnigo, – šarvine ir taktine liemenėmis. Jis neseniai išėjo iš pozicijos ir dar nespėjo nusiprausti pirtyje. Nuo jo dvokė lavonais.

Ne nuo jo paties, bet nuo apsiausto. Visą laiką pozicijoje jis gyveno urve, kuriame iki tol buvo rusai. Rusai, kuriuos prieš tai nupiso šturmo grupė ir jų lavonus išmetė lauk. Ir jau Fricas su savo draugeliais juos šiaip taip pakasė ir patys sulindo urvan. Iki tol dar ilgai gramdė ankstesnių savininkų kraują nuo sienų ir grindų. Po to nugremžė krauju permirkusią žemę ir išmetė tolėliau, tačiau smarvė liko. Visus, kurie budėdavo šitoje pozicijoje, pravardžiavo morgo gyventojais, kapinių prižiūrėtojais ir pan. Nuo jų nuolat trenkė lavonais.

Fricas atsibudo ir pasirąžė. Jis buvo toks žemas, kad rodėsi, jog sėdėdamas automobilio sėdynėje kojomis nesiekia kilimėlio.

„Tavo maskuojamąjį apsiaustą reikia išskalbti.“

„O kas tokio?“

„Nuo tavęs atsiduoda numirėliu. Šiandien pasiimk švarų iš viršilos, o šitą mesk skalbti.“ / „Tvarka, tik man tai viskas normaliai.“

„Nuo tavęs atsiduoda numirėliu. Šiandien pasiimk švarų iš viršilos, o šitą mesk skalbti.“

„Tvarka, tik man tai viskas normaliai.“

***

„Vade, tai galima man atostogų?“

„Taip, dokumentai nusiųsti, važiuoji po 5 dienų.“

***

Bet po 3 dienų prasidės judesys. Visų atostogas atšauks. Ir Fricas žus apkasuose kapodamasis su šturmuotojais. Ir mano žemėlapyje atsirado dar vienas taškas, kur kai tik galėsiu, reikės nuvykti ir pasiimti kūną. Po to, kai ZSU iš ten išmuš ruskius.

Jis buvo apsirengęs baltu maskuojamuoju apsiaustu. Bet jau išskalbtu. Ir tas apsiaustas vėl atsiduoda lavonu.