Savo asmeniškais išgyvenimais su „Delfi Moterimis“ dalijasi pusę savo gyvenimo su panikos atakomis kovojanti vilnietė Gintarė Rožėnė.
Kviečiame skaityti pirmuosius jos pasakojimus: „Panikos priepuoliai Gintarei prasidėjo dar paauglystėje: tėvai išvežiojo pas visus medikus ir būrėjus, bet padėjo ne jie“.
Jau esu rašiusi apie savo panikos priepuolius, kuriuos patirdavau nuo vaikystės. Atkreipkite dėmesį, rašau – patirdavau – būtuoju laiku, nes panikos priepuolių nebepatiriu. Nepatiriu, nes supratau, kas yra mano vidinis vaikas ir kodėl man taip svarbu susitarti, susitaikyti su ta dvylikos metų mergaite, kuriai gyvenimas nuo vaikystės lėmė patirti labai skausmingus ir didžiulius išbandymus baime. Visa apimančia, stingdančia baime.
Aš užaugau su ta baime. Susipažinau su vyru, kurį tuo metu labai stipriai ir nuoširdžiai mylėjau, bei susilaukiau su juo sūnaus. Ir visa tai – nuolatinių panikos priepuolių fone. Buvo žiauriai sunku išnešioti vaiką, sunku miegoti, būdrauti, nes visą laiką kažko bijojau. O kai galiausiai vaikas gimė, gana greitai pašlijo santykiai su jo tėčiu. Tąkart nusprendžiau, kad lai šis nesutarimų kartas bus paskutinis, nes dabar aš mama ir privalau būti atsakinga, nesiblaškyti.
Man reikėjo kažko, kas pastatytų ant kojų ir leistų judėti į priekį, nes pati to padaryti aš nebegalėjau.
Kadangi su vis dar mylėtu vyriškiu susituokę nebuvome, išsiskirti nebuvo sunku – jis išsikraustė. Tada dar metus gadinome vienas kitam nervus – žodyne prie reikšmės „niekingiausios ir bjauriausios skyrybos“ siekiant maksimaliai pakenkti vienas kitam ir apjuodinti pavyzdžiu neabejotinai galėtų būti ir mano skyrybos. Galiausiai jis dingo iš mudviejų su sūnumi gyvenimo. O tada, kai nebeliko su kuo kovoti, aš palūžau. Nuo nuolatinės įtampos, nuo gyvenimo. Dabar žinau, kad mane ištiko depresija, tačiau gydytoja, pas kurią lankydavausi nuo vaikystės, kažkaip sugebėjo tai pražiūrėti ir man skirdavo tik raminamųjų. O man reikėjo kažko, kas pastatytų ant kojų ir leistų judėti į priekį, nes pati to padaryti aš nebegalėjau.
Skolos pradėjo augti
Visą gyvenimą pradirbusi žurnaliste ir toliau dirbau tą darbą. Tik turiu pažymėti, kad jame – itin svarbu patikimumas ir stabilumas, o aš, apimta depresijos, nuveždavau vaiką į darželį ir tiesiog gulėdavau lovoje it malka. Vakarop iššliauždavau iš jos, pagamindavau vakarienę ir parsiveždavau sūnų. Kad ir kaip bebūtų keista, bet mano depresyvios nuotaikos bendravimo su atžala nepalietė – priešingai, dariau viską, kad jam būtų kuo smagiau, kad mūsų laikas kartu būtų įsimintinas. O tada pradėjau jausti pasekmes to, kad dienos metu tiesiog be jėgų abejingai pragulėdavau ignoruodama skambučius iš darbo. Taip netekau darbo.
Visgi susikaupiau ir greitai susiradau kitą. Bet jau po savaitės aš vėl darbo metu pratrūnydavau lovoje, apsimesdavau, kad neturiu nieko nuveikti, o būsto paskola pasidengs pati. Aha, kur gi ne. Stebuklų būna, bet ne tokių.
Šiandien, kalbėdama su mąstymo keitimo mentoriumi Mindaugu Valickiu apie 15 metų senumo įvykius, supratau, kad mano vidinis vaikas elgėsi kaip aikštingas 3 metų vaikas, kuris stengiasi atsiriboti nuo pasaulio, kai negauna ko nori. Dabar aš jau žinau, kad kai mes vaikystėje buvome silpni ir negalintys savimi pasirūpinti, išbandėme begalę strategijų, kaip gauti ko norisi per kitus žmones, dažniausiai per tėvus, senelius. Viena iš dažniausiai pasitaikančių strategijų – užsidaryti savyje, užsidaryti savo kambaryje, nebendrauti su aplinka ar palįsti po antklode ir atsiriboti nuo viso pasaulio, o kartais net pabėgti iš namų ar kurti atskirumą su pasauliu per agresiją.
Darbo metu pratrūnydavau lovoje, apsimesdavau, kad neturiu nieko nuveikti, o būsto paskola pasidengs pati.
Jei tokia strategija vaikystėje pasiteisindavo, ir vaikas, atsiribojęs nuo aplinkos, gaudavo dėmesio, aplinkiniai nusileisdavo ir duodavo jam, ko jis nori, kad tik vaikas vėl būtų laimingas – į vaiko pasąmonę tai įsiraš4 kaip labai efektyvi strategija, kaip gauti, ko jis nori.
Galiausiai, kai žmogus suauga, atrodo, kad šios vaikiškos strategijos dingsta, ir žmogus elgiasi visiškai kitaip, bet tos vaikiškos strategijos vis dar tūno giliai pasąmonėje. Kai tik suaugęs žmogus patenka į sudėtingas gyvenimo situacijas, kai tik jis pradeda jaustis nevaldantis situacijos ir norintis pagalbos bei pasirūpinimo iš aplinkinių – jam sukyla labai stiprios emocijos ir jausmai. Tokiomis aplinkybėmis žmogus praranda sąmoningumą, savikontrolę ir mus užvaldo jausmai ir emocijos – tada iš karto mūsų pasąmonėje išlenda efektyviausios ir jau praeityje pasiteisinusios strategijos gauti ko noriu per kitus – mus uždominuoja „vidinis vaikas“. Todėl net ir suaugęs žmogus, sudėtingose situacijose užvaldžius jausmams ir emocijoms, pradeda elgtis kaip mažas vaikas, pats to net nepastebėdamas: bando ignoruoti problemą, atsiriboja nuo aplinkinių ar pyksta ant jų, tikėdamasis, kad aplinkiniai patys susipras ir juo pasirūpins, jį apsaugos ar padarys ką nors, kad jis vėl taptų laimingas.
Mano viduje gyvenantis mažas ir labai aikštingas, įnoringas bei, drįsčiau sakyti, į tolį nemąstantis vaikas reguliavo mano elgesį. Kitaip tariant, mano elgesys buvo kaip to vaiko – štai, skambina man iš banko ir sako, kad aš jau kurį laiką nemoku paskolos. Klausia, kas nutiko? Aš kalbu piktai ir arogantiškai – ko jūs norite iš manęs? Palikite ramybėje! Ir lieku viduje šventai pasipiktinusi, kad mane drįso sutrukdyti. Kai man skambina iš darbo ir sako – arba šiandien ateik, arba nesirodyk visai, aš aikštingai nurodau, kad nesivarginsiu eiti. Nors kitų pajamų šaltinių nėra.
Šiandien, kalbėdama su Mindaugu, aš suvokiu, kad tuo metu dariau viską, kad nustumčiau save į kuo gilesnį dugną. Konfrontacijos, pykčiai, ignoravimas – visa tai buvo mano kasdienybė. Ir net tada, kai paskambinęs antstolis informavo, kad mano butas areštuojamas, aš niekaip nesureagavau. Rašau dabar apie tai ir man baisu. Baisu prisiminti, kiek draugų aš tada praradau, nes juos įžeidžiau – kai jie ragino susiimti, pasiųsdavau ten, kur nesueina. Na, gerai – dar toliau. Kiek žmonių manyje tūnantis ir ant viso pasaulio pykstantis mažas vaikas įžeidė, įskaudino, atstūmė...
Depresija – taip, aš sau galiu kartoti tą pasiteisinimą, bet, atvirai pasakius, tų, kuriuos labai smarkiai savo laiku pavedžiau, tai neveikė ir neveikia. Todėl paskatinta savo mentoriaus, aš kuriuosi naują gyvenimą – tokį, kokio, kaip išsiaiškinome, aš pati noriu ir galiu susikurti. Šiandien aš jau Mindaugo dėka išmokau atskirti, kur mano mažas, piktas ir irzlus vidinis vaikas nori supykti, o kur aš, keturiasdešimties moteris, remdamasi logika ir patirtimi, galiu išspręsti problemą ir tuoj pat apie ją pamiršti.
Tik pasiekus patį dugną gali pradėti lipti viršun
Oficialiai mano dugnu tapo ta akimirka, kai suvokiau, kad viskas – darbų ir pasitikėjimo kaip profesionalė nebeturiu. Beje, pinigų, kad sumokėčiau milžiniškas, už būsto paskolą susikaupusias, skolas – irgi. Vienintelė man likusi išeitis buvo fizinio asmens bankrotas. Gal lemtis, bet tai buvo naujovė, Lietuvoje atsiradusi gal prieš pusmetį. Ir kai pateikiau prašymą iškelti man fizinio asmens bankroto bylą, viduje patyriau prieš save tokį didžiulį pažeminimą, gėdą... Tai mane supurtė taip smarkiai, kad staiga supratau – aš nesu arogantiška šiknė, man iš tiesų yra blogai su sveikata.
Šiandien aš suvokiu, kad tuo metu dariau viską, kad nustumčiau save į kuo gilesnį dugną. Konfrontacijos, pykčiai, ignoravimas – visa tai buvo mano kasdienybė.
Tą pačią dieną užsirašiau pas psichiatrę. Prasidėjo kelionė: mečiau raminamuosius ir ėmiau gydytis depresiją. Ne, nebuvo nei greita ar lengva, kaip kad šį sakinį parašyti – man teko daug ką suprasti ir su tuo gyventi. Teko išmokti sau atleisti už tai, kad įskaudinau draugus. Jie man neatleido, bet kažkas turėjo atleisti! Tad mokiausi atleisti sau pati ir, sakyčiau, sėkmingai pasiekiau, kad man būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla. Visa bėda, kad ji man kainavo be proto daug – tuo metu 14 tūkst. litų. Reikėjo samdyti advokatą, kuris paruoštų dokumentus teismui, o vėliau – teismas juos atmestų, nenorėdamas gilintis į naują įstatymą. Tuomet ir vėl – kad advokatas ruoštų dokumentus, teismas vėl atmestų... Na, jau supratote.
Realiai – fizinio asmens bankroto byla yra pinigų kalykla, nes kai pagaliau teismas nebesugalvojo priežasčių, kodėl reiktų atmesti prašymą iškelti bylą, man buvo paskirtas bankrotą prižiūrintis administratorius, kuriam reikėjo pateikti mokumo atkūrimo planą. Ir čia jis atvirai pasakė – eik pas Joną Jonaitį, kad parašytų tą planiuką, kurio kaina siekia 6000 litų. O jei eisi pas kitą, aš planiuko nepatvirtinsiu ir bankroto nebus. Ėjau pas Joną Jonaitį, mokėjau 6000 litų, ir planiukas buvo patvirtintas.
Penkerius metus nesijaučiau žmogumi, nes buvau bankrutuojantis žmogus. Bet kai viskas baigėsi sėkmingai, galiu pasakyti – išgyvenusi išdavystę, depresiją ir visišką žlugimą, šiandien esu stipresnė, nei buvau kada nors anksčiau. Žinote, kodėl? Nes sunkūs gyvenimo momentai mums duodami ne šiaip sau, o tam, kad suprastume, kas mes iš tiesų esame ir ką, galų gale, iš tiesų galime.