Vergvaldystė ir kiti šou numeriai

Vytautas V. Landsbergis (toliau – V. V. L.): Kaip Tau regisi pasaulis šiom pavasariškom dienom? Ar daug mūsų pasauly pavasario?

Vytautas Landsbergis (toliau – V. L.): Jeigu nori kalbėt metaforomis, tai gali kalbėt ir džiaugtis tuo, kaip mes gražiai čia kalbam.

V. V. L.: Gerai, tada kalbėkim negražiai.

V. L.: Turime naują pasaulio vaizdelį, kuris pats pakankamai apie save kalba. Daliai pasaulio tai netikėta, o kitai daliai tai nėra joks netikėtumas. Gal ta kita dalis būtent to ir laukė? Jie laukė, kada grius netikęs, kvailas sugedėlis pasaulis. Ir jie nėra labai nustebę, kad jau atėjo laikas griūti.

V. V. L.: O Tave tai stebina? Ar Tave išvis kas nors dar stebina?

V. L.: Rusija, tarkim, visiškai nestebina, ji neturėtų nieko stebinti. Kol Rusija bus – taip ir bus.

V. V. L.: Turbūt nustebimo kamuolys dabar Amerikos pusėje?

V. L.: Amerika tikrai daug ką pritrenkė. Nes ji, pasirodo, iš tikrųjų ilgą laiką buvo lyg nereali, labiau įsivaizduojama. Gal ir pati save kaip nors įsivaizdavo. Ir kiti ją įsivaizdavo, kaip štai tokią, tokią ar tokią, ir staiga bum – ir pasirodo, kad ji visiškai kitokia.

V. V. L.: Filosofai tą problemą įvardija kaip pasirinkimą tarp „atrodyti ar būti“. Regis, Amerika itin daug investuoja į atrodymą. Kaip ir Rusija, beje. O koks yra Amerikos buvimas, apie ką ji yra iš tikrųjų?

V. L.: Kol Amerika pati kūrėsi ir kūrė gyvenimą žmonėms savo kontinente ir aplink – tai buvo kurianti valstybė. Ne atrodanti. Ji buvo iš tikrųjų. Ir todėl sukėlė vilčių, simpatijų, pasitikėjimo iliuzijų – štai, yra į ką pasiremti ir kuo pasitikėti. Pasaulis dar nežus. Nes Amerika stovi tvirtai. Ir staiga pasirodo, kad taip nėra. Ji nestovi tvirtai, o yra pakirsta, kažkurioj vietoj gal ir sukirmijusi. Ir pati to nepastebėjo. Ir jos draugai nepastebėjo ir neatbėgo gelbėti klausdami: „Kas tau darosi, Amerika? Atsikvošėk. Iš kur tavyje tokie monstriški reiškiniai? Nemalonūs, negražūs. Nežmoniški.“

Anksčiau ten irgi visko būdavo, kaip ir visose kolonijinėse šalyse. Visose šalyse, kurios rėmėsi užkariavimais ir engimu, tokių dalykų buvo ir buvo. Bet jų galėjo mažėti. Tai galėtų nueiti į praeitį, o čia pasirodo, kad ne. Tas nenueina į praeitį ir visi patenkinti. Pasirodo, kad engimas, kolonializmas, panieka silpnesniam – ne praeities, o dabarties ir ateities dalykai.

V. V. L.: Negi išlindo mentalinis vergvaldystės palikimas?

V. L.: Čia ir yra naujoji vergvaldystė. Kažkodėl niekas apie tai nekalba. Nors reiškiniai yra akivaizdūs. Net Vladimiras Putinas ir parankiniai – jie grobia žmones vergijon, pardavinėja kaip prekę. Ir iš to padarė normą, bet niekas tuo net nebesibaisi, kad pasaulis grąžinamas į vergvaldiją. Į vergvaldystės sistemą, kur dominuoja stiprus vergvaldys, galintis prisivergti vergų. Ir tai yra jo tariamoji jėga, su kuria jis eis vergti naujų vergų. Taip atgimsta senos vergvaldijos normos.

V. V. L.: Priminei man prieš dešimtmetį mirusį bičiulį Audrių Naujokaitį, dailininką ir fotografą, gyvenusį Niujorke, Jono Meko kompanijoje, ir fotografavusį gatvėse žmonių portretus. Buvo sugalvojęs tokį ironišką provokatyvų projektą – padaryt parodą metro stotyje iš tūkstančio nuotraukų ir pavadint „Tūkstantis vergų“.

V. L.: Menininkai kartais numato, nuspėja ateitį.

V. V. L.: Grįžkim prie atrodymo kultūros – galbūt politikoje tai kažkiek normalu? Juk politikas visad turi stengtis gerai atrodyti, pasirodyti puošniai ir skambiai, kad publika jį mėgtų. Konservatoriai buvo kiek užmetę šį reikalą, bandė nuoširdžiai „pabūt savim“ ir gavo į kaulus rinkimuose.

V. L.: Atrodyme labai svarbu – ar yra politinis turinys, ar jo nėra.

V. V. L.: Susiduriame su naujųjų laiko politikavimo mada – vis mažiau solidaus analitinio turinio, jis nepopuliarus, ir tada jį užgožia šou. Politika kaip reginys. Politika tampa televiziniu projektu – kuris geriau pasirodys, pasiims daugiau dėmesio. Amerikoje dabar, regis, vyksta Donaldo Trumpo televizijos šou, kurį priverstas stebėti visas pasaulis. Galima kasdien keisti ir atkeisti savo nuomonę, tai šou programoje puikiai veikia. Visi įsitempę stebi – ką dar naujo narsusis šoumenas šiandien pasakys? Ar paneigs tą, ką sakė vakar? Žodis tampa bevertis.

Mes ir Lietuvoj turime rudos politikos lyderį, kuris daro panašų provincijos šou. Metodai tie patys: atrodyti provokuojamai, kasdien paduoti naujų burbulų, ir visi subėgs su kameromis, nes tokia nūnai „liaudies“ pramogų paklausa.

Ir čia atsiranda keista bėda nr. 2 – Europoje neturime stiprių šoumenų, kurie būtų ne Rusijos pusėje. Nėra priešnuodžio, veikiančio toje pačioje šou lygoje. Klesti tyloki eurobiurokratai. Nebėr Ronaldo Reagano stiliaus žaidėjų iš senų laikų, kurie išeitų ir padarytų šou su pozityviu prasmingesniu turiniu.

V. L.: Aš nemanau, kad R. Reiganas ar Margaret Thatcher darė šou.

V. V. L.: Bet naudojo šou elementus žiniai paskleisti. Net ir Tavo laiškai Michailui Gorbačiovui, rašyti tuoj po Kovo 11-osios, su kreipiniu „Jūsų ekscelencija, draugiškos kaimyninės valstybės prezidente“ – irgi buvo geras šou.

Taigi, nori nenori, bet ateinam į laikotarpį, kuriame bus daug plačiajai publikai skirtų provokuojamų šou elementų. Tad ir klausiu: ar gali būt šou elegantiškas, su turiniu, reikalingu pasaulio išgyvenimui, nesusinaikinimui?

V. L.: Šioks toks turinys dabartinėje šou programoje yra. Tai – tuštuma. Tuštybė, niekalas, niekybė – tai irgi yra turinys. Tik labai menkas, prastas, degradavęs.

V. V. L.: O publika, užlipusi ant šou svaigalų adatos, nori vis didesnių dozių. Rimtas politikas neįdomus, į jį kamerų niekas per daug neatkreipia. Nes nepasiūlo tautai muilo burbulų.

V. L.: Kam įdomus muilo burbulų pūtikas? Nebent tokiems patiems.

V. V. L.: Gal ir pasaulis tampa muilo opera?

V. L.: O gal norima, kad kitokių ir nebūtų. Kad kitokie būtų išnaikinti. Kaip komuna – norėjo išnaikinti visus kitokius, kad liktų tiktai garbintojai. Ir sekasi, atrodo.

V. V. L.: Visgi pradėjom nuo pavasario. Nuo vilties. Ar tai, kad Ursula von der Leyen žada skubiai rast 800 milijardų Europos apsiginklavimui – nėra vilties ženklas? Ir Anglijoj, ir Prancūzijoj atsiranda suvokimai, kad turim labai greitai pasiruošt ir užsiaugint raumenis, kol Rusija neužpuolė. Paradoksalu, bet D. Trumpo šou iššaukia šiokį tokį pozityvų, racionalų antišou atoveiksmį? Tuštumai randasi opozicija, nenorinti, kad pasaulis taptų vieno ar dviejų diktatoriškų šoumenų televizijos programa.

V. L.: Aš nežinau, ar šou – tai išties pati svarbiausia problema, kurią čia bandai gvildenti.

V. V. L.: Nemanai, kad Amerikos problema (gal ir mūsų?) yra buvimas nebe realybėje, o virtualioj (televizijos šou) simuliacijoj, kuria kitąsyk tikima labiau nei nuotraukomis su Ukrainos karo vaizdais?

V. L.: Gali būt. Jeigu sau susikūrė tokią kultūrą, tai toj kultūroj ir gyvena. Kol dar gyvena. Lietuvoj irgi turime panašų tipą, ir jei tiems rudiems šoumenams pasiseks, tai ir visa Lietuva taps ruda. Ir turėsim rudą prezidentą, visi garbins ir lakstys aplinkui, nors... gerai apie jį yra pasakęs Seimo Pirmininkas: „Taigi jis kvailys“. Bet tai buvo aišku nuo pats pradžios, kai jis atėjo – kad jis yra kvailys. Bet štai daugybei žmonių kvailys patinka. Gal jie patys turi panašių savybių, todėl ir patinka.

V. V. L.: Manding, įvardijai opią problemą: ateina kvailių laikas, nes juos publikai įdomu stebėt, jie daugiausia dėmesio sutraukia. D. Trumpas irgi ant nesąmonės „stato kortą“: vieną dieną prisijunginėja Kanadą, kitą Grenlandiją, tada atsisako, paskui vėl grįžta prie vakarykštės retorikos. Puls – nepuls.

V. L.: Šitaip elgdamasis jis pasiekė efekto – kad ir ką pasakytų šoumenas, viskas yra „be galo svarbu“. Kodėl tai svarbu? Koks turinys to, ką jis sako? „Aš atsiųsiu karo laivus ir užimsiu Grenlandiją“ – na, atsiųsk, ko lauki. Pasibaigs plepalas. Tegu dega miestai, tegu bėga eskimai į Afriką. Ar to nori? Būsi didelis valdovas.

Bet kol kas to nedaroma, tik žodžiais kuriamas burbulas, ir atrodo, kad jis efektyvus. Kodėl jis veikia? Todėl, kad nėra nieko tikro. Tikrovėje gyventi sudėtinga.

V. V. L.: Bet D. Trumpo šou programos fanai – tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje – teisina savo žvaigždės elgesį, atseit, jis kalba viena, o daro kita, ir jūs neapsigaukit. Ten dūmų uždanga. Tik kai pamatai, kad lėktuvai su Amerikos ginklais, skirtais padėti priešo niokojamai Ukrainai, apsisuka ir grįžta atgal, jo įsakymu, arba kai nebeperduodami žvalgybiniai duomenys, kur yra Rusijos karių bazės – tenka konstatuot, kad žodžiai ir veiksmai atitinka. Deja.

V. L.: Taip, tai yra tik savęs apgaudinėjimas. Būtent – reikia žiūrėti, kas ką daro.

V. V. L.: O priešnuodis koks nors galėtų egzistuoti?

V. L.: Priešnuodis yra sveikas protas. Kol jo dar kiek yra. Ar karalius nuogas, ar ne? Jei visi šaukia, kad karalius nuostabiai aprėdytas, tai taip ir gyvenam.