Užmirštas visų, linksniuotas istorikų dėl prasto vadovavimo, 2019 m. birželio 26 d. į kuklų kapą toliau nuo visų svarbių sovietinių veikėjų atgulė Ringaudas Songaila – priešpaskutinis Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto pirmasis sekretorius, o dar kitaip – faktinis okupuotosios Lietuvos vadovas.
1987 metų gruodį pradėjęs eiti svarbias pareigas, pasitraukti R. Songaila buvo priverstas poste neišbuvęs nė metų – 1988m. spalio mėnesį. Buvęs aukščiausias žmogus LTSR dėl asmeninių savybių ir kontroversiškų sprendimų buvo priverstas užleisti vietą tuo metu Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iš dalies palaikomam Algirdui Mykolui Brazauskui.
Tiek amžininkai, tiek jais sekantys istorikai neretai pabrėžia, kad R. Songailos atsiradimas poste buvo tiesioginė Maskvos įtakos išraiška – esą tai lėmė šio konservatyvaus komunisto dėmesys žemės ūkiui, asmeniniai ryšiai su Michailu Gorbačiovu bei antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino užgaidos, kurį istorikai įvardija kaip iš Maskvos siųstą okupuotos šalies „generalgubernatorių“.
Žaibiška partinė karjera
R. Songaila gimė 1929 metais Klaipėdoje. Tuo metu nepriklausomoje Lietuvoje jau egzistavo komunistinis pogrindis, kurio svarbiausi veikėjai vėliau taps okupuotos Lietuvos šeimininkais. Songaila buvo visai kitos kartos partinis – neprisidėjęs nei prie Lietuvos okupacijos, nei prie komunistinio partizaninio pogrindžio Antrojo pasaulinio karo metu.
Anot humanitarinių mokslų daktaro Mariaus Ėmužio, tai buvo jau sovietinės kartos nomenklatūrinis veikėjas, kurio politinė veikla prasidėjo nuo komjaunimo organizavimo.
„Jis baigė veterinarijos akademiją, buvo žemės ūkio specialistas, tai praėjus vos penkiems metams po akademijos baigimo tapo žemės ūkio ministro pavaduotoju. Dar po metų – ministrų tarybos pirmininko pavaduotoju ir netrukus – žemės ūkio ministru ir CK sekretoriumi žemės ūkiui. Jam buvo vos 33 metai ir toks neįtikėtinas karjeros šuolis. Iš esmės tas šuolis ne tik dėl to, kad reikėjo specialistų, bet ir dėl to, kad tam tikros problemos vyksta žemės ūkyje“, – teigia istorikas.
Kiti to meto politiniai veikėjai atsiminimuose apie ypatingas R. Songailos savybes neužsimena. Veikiau priešingai – vadina jį „neiniciatyviu“ ir „pilku“, kuris eidamas pareigas ryškesnių darbų nenuveikė, tačiau dėl savo nekonfliktiškumo puikiai tiko tiek A. Sniečkui, tiek P. Griškevičiui, tiek antrajam sekretoriui Nikolajui Mitkinui, nedalyvavo partinėse intrigose, laikėsi nuošalyje.
Dr. M. Ėmužis išskiria kitą aspektą, kuris itin svarbus žaibiškoje karjeroje. Po nesėkmingo Nikitos Chruščiovo bandymo diegti kukurūzus, LTSR mokslininkai išsiuntė pasipiktinimo laišką tiesiai SSRS generaliniam sekretoriui Nikitai Chruščiovui, kuriame kritikuojama strategija Lietuvoje ir kitose respublikose sodinti kukurūzus, kas žemės ūkiui turėjo neigiamų pasekmių.
„Susitikime Minske, kažkokiame partiniame susirinkime Chruščiovas tiesiai Sniečkui rėžia į akis dėl tokio laiško. Sniečkus turėjo imtis veiksmų ir skiria tokį žmogų kaip Songaila, kad šis imtųsi veiksmų ir šiek tiek prispaustų tuos žemės ūkio mokslininkus. Jis buvo ištikimas, lojalus Sniečkui. Ta karjera ne tik žaibiška buvo, bet ir ilgalaikė“, – teigia dr. M. Ėmužis.
Nepaisant staigios karjeros, R. Songaila viešumoje beveik nefigūravo. Turbūt ryškiausiu momentu, kuris galėjo lemti vėlesnį atsidūrimą aukščiausiame poste, reiktų laikyti 1980 m. tuo metu dar SSRS CK už žemės ūkį atsakingo sekretoriaus Michailo Gorbačiovo vizitą į LTSR, kurios metu Songaila buvo vienas pagrindinių lydinčių asmenų. Kaip teigia Vilius Kavaliauskas, Songailai žemės ūkis buvo vienintelė sritis, kuria būsimasis pirmasis sekretorius domėjosi.
Tačiau 9-ajame dešimtmetyje kai kurie jau įžvelgė savotišką Songailos politinį saulėlydį – po pareigų LTSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininko poste, 1981 – 1983 m. tapo Ministrų tarybos pirmininku (formaliu šalies premjeru), o vėliau, 1983 metais, skirtas į AT prezidiumo pirmininko postą. Įprastai į šias pareigybes buvo skiriami nusipelnę, bet jau karjeros saulėlydį pasitinkantys veikėjai.
Tokiu buvo laikomas ir Songaila. Nors buvo dar sąlyginai jauno amžiaus, tačiau pažiūros, politinė linija jau nebeatitiko to meto realijų, o ir kitų partinių veikėjų buvo traktuojamas ne kaip sprendžiančio partinio elito veikėjas.
Tikėtas ar netikėtas sprendimas
1987 m. lapkričio mėnesį mirė LTSR LKP CK pirmasis sekretorius Petras Griškevičius. Atsilaisvino svarbiausias postas, į kurį buvo minimos Vytauto Sakalausko, Liongino Šepečio, Vytauto Astrausko ar A. M. Brazausko pavardės. Tačiau Maskva su jos vietininku N. Mitkinu greičiausiai turėjo kitų planų.
Anot Vlado Butėno ir L. Šepečio atsiminimų, Griškevičiaus laidotuvėms vadovauti buvo pavesta R. Songailai, kas reiškė savotišką pretenziją į postą.
Apie naująjį vadovą L. Šepetys atsiminimuose rašė, kad būsimasis vadovas buvo žinomas jau stovint prieš Griškevičiaus kapą ir „mintis gręžė įkyresnis klausimas, – kaip jausimės vadovaujami žmogaus, kurio nė iš tolo nepripažįstame vadovu“.
Istorikas dr. Česlovas Laurinavičius spėja, kad Songaila buvo pasirinktas paties Mitkino – esą šis tikėjosi, kad silpnas pirmasis savaime padidins „generalgubernatoriumi“ laikomo Mitkino įtaką šalyje. Maža to, Songaila buvo puikiai pažįstamas paties Gorbačiovo, o šiam reikėjo žemės ūkį išmanančio žmogaus.
Nors „perestroikos“ idėjos jau sklandė ore, tačiau Maskva Baltijos šalis laikė „produktų tiekėja“ ir į nacionalinius klausimus žiūrėjo pro pirštus. Iš tiesų iki pat 1988 m. vidurio kalbėti apie pertvarkos procesus Lietuvoje nėra jokios prasmės – viskas tekėjo sena, Leonido Brežnevo laikais nusistovėjusia, vaga.
Savo politine linija, anot M. Ėmužio, R. Songaila niekuo nesiskyrė nuo pirmtako Petro Griškevičiaus. Nors buvo vos dviem metais vyresnis už M. Gorbačiovą, tačiau savo pasaulėžiūra puikiai atitiko stagnacinio vadovo charakteristiką.
Priešingai nei formuojama atsiminimuose, abejojama, kad vietinė nomenklatūra galėjo rimčiau prieštarauti tokiai kandidatūrai – 1987 metų pabaiga didesnių permainų vėjų Lietuvos TSR dar nesimatė. Galiojo ir principas, kas tinka Maskvai, tinka ir mums.
„Jeigu charakterizuosime V. Sakalauską, kitą galimą kandidatą į postą, tai jis buvo kategoriškas, ginantis savo nuomonę žmogus, turėjęs darbo Maskvoje patirties. Jis buvo visiškai kitokia figūra. Tokio taip lengvai neįkalbėsi, nekontroliuosi. Jeigu rekonstruojant Mitkino mintis, Songaila buvo kompromisinis variantas“, – teigia dr. M. Ėmužis.
Vangus vadovavimas ir keisti sprendimai
Kaip ir tikėtasi, 1987 m. gruodžio pradžioje paskyrus naują pirmąjį sekretorių didesnių permainų neįvyko. Tęsiama dogmatiška linija, o svarbių darbų Songaila nesiėmė. Iškalbingai atrodo ir faktas, kad pradėjęs vadovauti Songaila raštu kreipėsi į Maskvą prašydamas pastatyti KGB pirmtakės Ceka įkūrėjo Felikso Dzeržinskio paminklą.
Paskutinį kartą malšintas Vasario 16-osios minėjimas izoliuojant neramumus galinčius sukelti disidentus bei Katedros aikštėje surengtas parodomasis mitingas, kuriame „smerkiamas nacionalizmas“.
Tačiau toks veikėjas tiko – šalis buvo pratusi prie tokios linijos ir apie jokius pokyčius kalbų dar nebuvo. Rimčiau apie pirmojo sekretoriaus vaidmenį pradėta kalbėti tik susikūrus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui. Tada ir ėmė ryškėti esminiai skirtumai tarp „perestroikos“ proteguojamos politikos ir stagnacinio vadovo.
Kad kalbama skirtingomis kalbomis, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė galėjo įsitikinti dar 1988 m. birželio 23 dieną, kuomet įvyko vienas pirmųjų Sąjūdžio ir LKP susirinkimų. Songailos pozicija buvo negailestinga – ėmė Sąjūdį kaltinti „anarchizmu“. Į kitą dieną vykstančias LKP CK delegatų palydėtuves R. Songaila neatvyko – vietoj savęs pasiuntė A. Brazauską. Šis gestas žymėjo politinės Songailos karjeros pabaigą.
Gerokai charizmatiškesnis Brazauskas per kelis mėnesius atsidūrė „perestroikos“ procesų centre, ėjo į dialogą su Sąjūdžiu, kas lėmė gerokai sklandesnį darbą tarp šių jėgų. Songaila kvietimus paprasčiausiai ignoruodavo ir vietoj savęs pasiųsdavo kitus žmones.
„Niekuo jis per daug nesidomėjo, buvo absoliutus žemės ūkio specialistas, pagal išsilavinimą veterinaras. Kiekvieną mėnesį rašiau laišką pirmam sekretoriui. Jis buvo dėl visko apsidraudęs“, – teigia V. Kavaliauskas.
Kol A. Brazauskas krovėsi savo politinį kreditą, R. Songaila dar jautė šiokį tokį Maskvos palaikymą. Kadangi stokojo iniciatyvos, toks modelis iš dalies tiko partinei nomenklatūrai, o labiausiai tenkino tikrąjį respublikos vadovą iš Maskvos atsiųstą Nikolajų Mitkiną.
„Jeigu vietiniai būtų jautę, kad Maskva palaiko Songailą, jie tikrai nebūtų ėmęsi ar darę sprendimų. Gal būtų kažkokiais kitais metodais veikę, bet gal taip ir suveikė vadinamas keturių dienų periodas, kad jį palaiko, o kitą dieną jis skambina į Maskvą ir jokio palaikymo nebeturi“, – teigia dr. Marius Ėmužis.
Viską pakeitęs „bananų balius“
Nors virš R. Songailos galvos tamsūs debesys kaupėsi nuo pat Sąjūdžio susikūrimo, lemtinga klaida buvo padaryta 1988 m. rugsėjo 28 dieną. Į istoriją tai įėjo „bananų baliaus“ pavadinimu.
Nesankcionuotam Lietuvos Laisvės Lygos mitingui valdžia ruošėsi ir tai pavirto į smurto prieš protestuotojus bei Algimanto Andreikos bei Petro Cidziko badautojų akciją, kuri reikalavo paleisti politinius kalinius.
Minėtų įvykių fone nuošalyje besilaikęs Sąjūdis galiausiai taip pat ėmė kvestionuoti valdžios sprendimus. Nors LKP CK rugsėjo 30 dieną savo sprendimą naudoti smurtą aiškino tradiciniu protestuotojų pasmerkimu, tačiau po kelių dienų ėmėsi situaciją tirti. Tyrimo metu visa atsakomybė dėl smurto panaudojimo krito būtent ant R. Songailos ir N. Mitkino pečių.
„Toks įvykis kaip „bananų balius“ buvo nematytas nuo 1972 metų. Galima prisiminti mitingą prie Mickevičiaus paminklo. Jis nebuvo išvaikytas, nors po jo vyko represijos, buvo teisiami žmonės, išvaromi iš darbo. KGB ar milicinio aparato jėga nebuvo panaudota tiesiai prieš mitinguotojus. Tuo metu jau buvo įvykę Sąjūdžio mitingai ir niekas nesitikėjo tokio veiksmo iš valdžios. Vėliau buvo atliktas tyrimas įrodant, kad Mitkinas su Songaila tai sankcionavo. Ant jų krito ir atsakomybė“, – teigia dr. Marius Ėmužis.
Sąjūdis ir kiti ėmė aiškiai reikalauti Songailos pakeitimo, tačiau sprendimas vis dar buvo Maskvos rankose. Sklandė gandai, kad nuo Songailos nusisuko net KGB. Anot Č. Laurinavičiaus, spalio 15-16 dienomis R. Songaila buvo iškviestas į Maskvą, kurioje sulaukė M. Gorbačiovo palaiminimo tęsti darbus. Tačiau tai tęsėsi labai trumpai.
Po trijų dienų įvykusiam LKP CK plenume jau ir partiniai reikalavo Songailos ir Mitkino atsistatydinimo. Po šio posėdžio R. Songaila skambino į Maskvą, tačiau palaikymo ten nebesulaukė. Jau kitą dieną vietoj jo LKP CK pirmuoju sekretoriumi buvo išrinktas A. M. Brazauskas.
N. Mitkino tolesnį likimą nusprendė vienas pakeitimas – vos išrinkus A. Brazauską buvo priimtas įstatymas, pagal kurį vadovaujančias pareigas privalo eiti lietuvių kalbą mokantys žmonės, o tai reiškė ir Mitkino karjeros Lietuvos TSR pabaigą.
„Jiems nenaudingi neramumai respublikoje. Songailos ar Mitkino politika ar tai, ką jie sankcionavo, buvo nereikalinga. Reikėjo žmogaus, kuris susitvarko ir kontroliuoja situaciją. Jeigu vietiniai būtų jautę, kad Maskva palaiko Songailą, jie tikrai nebūtų ėmęsi ar darę. Maskvai irgi reikėjo ramybės, nes neramumai pačioje partijos viduje vyko tarp konservatyvesnių ir liberalesnių sluoksnių“, – teigia M. Ėmužis.
Visų užmirštas ir vienišas
Nuo atstatydinimo iki mirties praėjo daugiau nei 30 metų. Per tą laiką Songaila dingo tiek iš politinės veiklos, tiek iš visuomenės akiračio. Istorikai gana lakoniškai aprašo jo veiklą, darbus, neretai apsiribojama griežtesniais darbų įvertinimais, o apie likimą atkūrus nepriklausomybę žinoma labai mažai.
„Spalio 20 d. Vilniuje įvyko Lietuvos Komunistų partijos CK XIV plenumas. Jame apsvarstytas organizacinis klausimas. Plenumas atleido drg. R. Songailą iš Lietuvos Komunistų partijos CK pirmojo sekretoriaus ir biuro nario pareigų ryšium su išėjimu į pensiją. [...] Lietuvos Komunistų partijos CK pirmuoju sekretoriumi išrinktas drg. A. Brazauskas“, – skelbė „Vakarinių naujienų“ spalio 21 dienos numeris.
Pareiškime minimas „išėjimas į pensiją“ skamba kiek keistai – R. Songailai tuo metu tebuvo 59 metai, o tokio amžiaus partiniai Sovietų Sąjungoje neretai dar buvo laikomi „jaunais“ dėl solidaus partinio aparato amžiaus vidurkio. Juolab, pertvarkos šaukliui Michailui Gorbačiovui tuo metu buvo 57-eri metai.
„Ten vyko užkulisiniai galios žaidimai, bandymai pakeisti ne tik Songailą kaip asmenį, bet ir visą požiūrį LKP. Jeigu tu laikysiesi nepopuliaraus lyderio, kai laikai kinta smarkiai, Sąjūdis viską priverčia keistis žaibiškai“, – teigia dr. M. Ėmužis.
Anot dr. M. Ėmužio, vėliau Songaila įsidarbino partijos istorijos institute, tačiau ten ilgai neužsibuvo. Sunku atsekti daugiau veiklos detalių, tačiau, panašu, kad politine veikla nebeužsiėmė. Uždaro būdo buvęs pirmasis sekretorius neprisijungė ir prie konservatyvių komunistų, kurie priešinosi pertvarkai.
„Manytina, kad kažkuriuo momentu platformininkai jį norėjo patraukti į savo pusę. Jiems turbūt reikėjo žmonių, kurie turi patirtį. Prosovietiniuose sluoksniuose Songaila galėjo atrodyti kaip autoritetingas žmogus. Pritraukti tokių norėjo, bet jo garbei galima pasakyti, kad nedalyvavo toje veikloje. 1991m. sausio 13 d. įvykiuose jo niekur nematėme“, – teigia istorikas.
1998 metais Songaila atsikėlė gyventi į prisiminimais sutikusio pasidalinti Petro Naviko kaimynystę, kur gyveno bei prižiūrėjo sergančią žmoną. Ši mirė 1999 m., o šių metų birželio 25 dieną šalia jos buvo palaidotas ir buvęs formaliai galingiausias šalies politinis veikėjas.
„Jis gyveno vienišas, visų pamirštas, net buvusių draugų. Gal dėl to palinko į stiklelį, taip užmiršdamas praeitį ir dabartį. [...] Siūliau rašyti prisiminimus, palikti visuomenei ir savo mintis, atskleisti ir „savąją tiesą“. Pritarė minčiai, tačiau supratau, jog jam tai neįvykdoma. Baigdavom bokalą, jis padėkodavo ir nueidavo. Po to išsikėlė iš mūsų namo. Nežinau, kažkur kitur gyveno“, – atsiminimais dalijasi P. Navikas.
Anot P. Naviko, keista buvo matyti, kad buvę bendražygiai nuo Songailos tiesiog nusisuko, niekas su juo nebendravo ir jo gėdijosi, o vienišas buvęs sekretorius dienas mėgdavo leisti ir prie alaus kioskų.
„Jie bijodavo jo ir jis pasiliko vienišas. Dėl to ir gėrimas atsirado turbūt. Kitos priežasties nerandu, kodėl jis prašydavo tų kelių litų alui. Visi mes pasikalbėdavom, visų kaimynų prašydavo. Svarstydavom, kodėl jis taip pasidavė. Gal iš sielvarto“, – spėja pašnekovas.
Apie R. Songailos mirtį socialiniame tinkle pranešęs V. Kavaliauskas taip pat teigia, kad po atstatydinimo su Songaila tapo visų užmiršta praeities šmėkla: „Girdėjau tokius pasakojimus, kad buvo įpuolęs į depresiją. Jis su niekuo nebendravo, kiti jį ignoravo, jis neprasidėjo nei su Burokevičiumi, nei su kuo kitu. Jis buvo ant tiek neryžtingas, kad tame neryžtingumo fone reikėjo jėgos, kuri kažką darytų“.