Įprastas lietuviškas kaimas grimzta į nebūtį – jau kitais metais jį matysime kitokį

Mokytojai mokyklose vaikams dar retkarčiais pasakoja, o kartais, dideliam jų nustebimui, net parodo laukuose besiganančias karves, kurias rankomis ar primityviais melžimo aparatais melžia ūkininkai. Tie patys, kurie reguliariai rengia žygius į sostinę su šūkiu „kur mano pinigai“. Tiksliau kompensacijos ir išmokos.

Iš dalies žemdirbiškų bendruomenių vis skamba naratyvas, kad kaimas miršta ir tik gausi parama iš mokesčių mokėtojų kišenės jį gali išgelbėti. Tačiau vis dar egzistuoja tokia bjauri sritis kaip statistika, kuri vis sugadina dalį populiarių mitų.

Jei Lietuvos pieno perdirbimo pramonė šiandien plečiasi į gretimas šalis, kaip „Vilvi group“, investuojanti Latvijoje, arba galvoja kaip išlikti, kaip viena garsi įmonė Suvalkijoje, neoficialiais duomenimis gamybos apimtis sumažinusi trigubai, tai ūkininkai, bendrovės ir žemės ūkyje veikiančios grupės ruošiasi žemam startui.

Kol po kelias ar keliolika karvių laikantys ūkininkai sparčiai meta šį jiems nelabai pelningą užsiėmimą, prekiniai ūkiai ruošiasi mega fermų statybai, nes pelningumu skųstis negali.

Suomijos kapitalo nekilnojamojo turto (NT) plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“ gavo 52,6 mln. Eur vertės užsakymą iš žemės ūkio UAB „Agrokoncernas“ statyti karvių fermų kompleksą.