Neoficialiai duomenimis, kooperatyvas prarado 65–80 t. žaliavos per dieną. Lietuvos mastais tai reikšmingas kiekis. DELFI žiniomis, penktadienį vyksiančiame žemdirbių suvažiavime vienos didžiausių perdirbimo įmonių atstovai mėgins dalyviams siūlyti išeiti iš kooperatyvo ir ateiti pas juos. Oficialiai įmonės atstovai tai neigia.
Iš kitos pusės, trūkstant žaliavos „Pienas LT“ ieškoti tiekėjų pasuko į Latviją, kur lietuvių supirkėjų pozicijos pakankamai stiprios. Kooperatyvas DELFI atsiuntė savo komentarą.
„Praėjusių metų pabaigoje išėjus didžiosioms bendrovėms, kurioms už tiekiamą pieną buvo mokama didžiausia kaina, ŽŪK “Pienas LT” neteko beveik 13 proc. pieno. Šiuo metu įmonė sėkmingai kompensuoja pieno trūkumą. Reikalingą žaliavą įmonė įsigyja laisvoje rinkoje, o taip pat pritraukdama naujus narius į kooperatyvą. Vien per sausį į kooperatyvą įstojo 16 narių, kurie priklauso vidutinių ir stambių ūkininkų kategorijai. ŽŪK „Pienas LT“ narių skaičius stabiliai auga. 2017 metais į kooperatyvą įstojo 14 narių, pasitraukė – 7. Šiuo metu kooperatyve yra 235 nariai", - rašoma „Pienas LT“ valdybos pirmininko Naglio Narausko komentare.
Įmonės komentare patvirtinama, kad šiuo metu tarp Lietuvos pieno perdirbėjų vyksta arši kova dėl žaliavinio pieno.
„Labiausiai nukenčia patys pieno gamintojai, patikėję žodiniais pažadais gauti keliais centais daugiau. „Pienas LT” savo nariams moka aukštesnę nei vidutinę pieno supirkimo kainą, siekdamas subalansuoti dinamiškai besikeičiančias pieno kainas rinkoje. Ši situacija netenkina didžiųjų pieno perdirbėjų. Rinkos ekspertai, komentuodami spartų pieno kainos augimą Lietuvoje pernai, teigia, kad jį lėmė ne tik pasaulinės sektoriaus tendencijos, bet ir padidėjusi konkurencija dėl žaliavos, į rinką atėjus „Pienas LT“, - dėstoma įmonės komentare.
Dirba nuostolingai
„Lytagros“, valdžiusios dvi didžiausias bendroves, kurios pasitraukė iš „Pienas LT“, vadovas Adomas Balsys sako, kad įmonės sprendimas išeiti buvo ekonominis. Viena bendrovė per parą tiekė 24, kita 28 tonas žaliavos.
„Tai ne principai, ar tarp mūsų perbėgusi juoda katė. Tiesiog verslo logika. Lėmė ne tik kaina, bet ir santykiai su žaliavos pirkėjais. Neturiu pagrindo sakyti, kad „Pienas LT“ ateitis neaiški, ar kad jie patiria sunkumų“, – dėsto A. Balsys.
„Nežinau, kaip sekasi „Pienas LT“, tačiau kai įmonė praranda 30 proc. žaliavos, susiduria su sunkumais. Mūsų duomenimis, pas juos 78 proc. - stambūs tiekėjai. Nors mūsų įmonės tokiems tiekėjams mokėjo vieną aukščiausių kainų Europoje, jie keturis mėnesius mokėjo vieną žemiausių. Paskutinius du mėnesius jų mokama kaina viena aukščiausių, nors tiek ES, tiek Lietuvoje supirkimo kaina krenta“, – sako asociacijos Pieno centras direktorius Egidijus Simonis.
Jis priduria, kad produktų kainos taip pat mažėja, be to, juos sunku parduoti.
Pastarieji mėnesiai, asociacijos duomenimis, visiems didžiausiems perdirbėjams buvo nuostolingi, nes produktai pigo sparčiau nei mažėjo supirkimo kainos.
„Galima atlaikyti vieno ar dviejų mėnesių nuostolius, tačiau toliau reikia dirbti pelningai, nes kitaip įmonės neišsilaikys“, – aiškina E. Simonis.
Kova aštrėja
„Dėl pieno mes kovojame jau dvidešimt metų. Dabar kainos krenta, tiek produktų, tiek žaliavos ir kai vyksta tokie pokyčiai, tiekėjų kaina visada būna aktyvesnė“, – sako „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininkas Dalius Trumpa.
Jis dėsto, kad kai kurie tiekėjai iš „Pienas LT“ perėjo pas juos dėl siūlomų sąlygų. Tačiau, kaip tikina direktorius, sąlygos buvo tokios pat, kokios siūlomos tokio pat dydžio jau esamiems tiekėjams.
D. Trumpa teigia, kad „Pienas LT“ žaliavinėje rinkoje, skirtingai nuo perdirbimo, nėra naujokai, turi patirties prekiaujant žaliava.
„Kol jie tik prekiavo pienu, buvo lengviau. Dabar, kai jie jau užsiima perdirbimu ir prarandamas didelis kiekis pieno, tai iš karto brangina produkciją, galbūt kelia sunkumų vykdant užsakymus. Prarasti 20–30 proc. žaliavos bet kuriai įmonei sunkus smūgis. Ieškodami žaliavos jie suaktyvėjo kitose rinkose. Konkrečiai Latvijoje“, – komentuoja D. Trumpa.
Kažkiek tiekėjų kaimyninėje valstybėje kooperatyvas rado, ar jie pakeitė prarastą kiekį - neaišku.
Iš kitos pusės, Europoje daug pigaus perteklinio pieno. Mūsų perdirbėjai koncentratą veža iš Vokietijos, tačiau neplanuoja, kad tai tęsis ilgai. Be to, tokios perteklinės žaliavos nėra labai daug.
„Lietuvoje supirkimo kainų svyravimai didesni nei ES, nes mes priklausomi nuo eksporto ir žaliavinių produktų. O vokiečiai didžiąją dalį pieno suvartoja vietinėje rinkoje, kur kainos svyruoja kur kas mažiau“, – dėlioja D. Trumpa.
Kainos žemyn
Visa tai vyksta krentant supirkimo kainoms, mažėjant karvių ir trūkstant žaliavos.
„Kainos produktų rinkose krenta antrą mėnesį iš eilės. Eksportas lėtėja, nes krito pirkimas. Produktų kol kas niekam nereikia. Tuo pačiu antras mėnuo iš eilės mažėja ir žaliavos kaina“, – analizuoja asociacijos Pieno centras (PC), vienijančio didžiausius perdirbėjus, vadovas.
Kitas faktorius, kuris neramina perdirbėjus – 400 tūkstančių tonų pieno miltelių, kurie sukaupti vadinamuosiuose intervenciniuose sandėliuose. PC vadovo žiniomis, pakankamai didelio kiekio miltelių, supirktų prieš trejus metus, galiojimo laikas baigiasi. Baiminamasi, kad jei visas šis kiekis bus pasiūlytas laisvoje rinkoje, tai sukels chaosą.
„Įmonės vis daugiau gamina į sandėlius ir laukia geresnių laikų. Tačiau Lietuvoje žaliavos visada trūksta. Mūsų vienijamos įmonės 25 proc. visos reikalingos žaliavos atsivežame iš Latvijos ir Estijos. Tačiau kai supirkimo kainos kilo, tokios šalys, kaip Lenkija, Airija, Vokietija padidinimo gamybą ir bendroje rinkoje žaliavos netrūksta“, – aiškina E. Simonis.
Lietuvoje per parą perdirbama apie 1,7 tūkst. t. pieno. Lietuvoje pagaminama apie 1,3 tūkst. t.
Gamyba didėjo net Estijoje, kur, skirtingai nuo Lietuvos, augo net karvių skaičius.
Vartojimas išliko toks pat.
Melžiamų karvių skaičius Lietuvoje
Nerimauja dėl chaoso
Europos pieno taryba įsitikinusi, kad sukauptų pieno miltelių negalima sugrąžinti į rinką, nes kyla destabilizacijos pavojus. Pernai EK iš atsargų pardavė tik 220 tonų, šį mėnesį – beveik 1900 tonų pieno miltelių.
Kaip tvirtinama, anksčiau jie buvo pirkti po kiek mažiau nei 1700, o parduoti už 1190–1350 eurus už toną. Sandėliavimo išlaidos jau viršijo 10 mln. eurų. Žemės ūkio viceministras Saulius Savickis mūsų pieno gamintojus neseniai įspėjo, kad spaudimas parduoti atsargas didelis, sandėlius reikia išvalyti – tai grėstų sumaištimi rinkoje.
Nors perdirbėjai užsimena, kad produktų kainos jau pradeda mažėti, ne visi ekspertai tokie optimistiški.
Deja, pasak Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio, jau praėjo metas, kai pirkėjai galėjo džiaugtis palankesnėmis kainomis, nes 2015–2016 metais pieno pramonė buvo krizinėje situacijoje.
„Padidėjusios pieno produktų kainos, matyt, greičiausiai nesikeis. Pastaruoju metu kai kurie produktai pas mus pabrango 20–30 proc. Tačiau sviesto eksporto kainos sumažėjo ketvirtadaliu, o mūsų parduotuvėse nematome, kad jis būtų atpigęs bent 10 proc. Tai priklauso nuo perdirbėjų ir prekybininkų elgesio. Mūsų rinkoje ir pasaulinėje eksporto rinkoje procesai skiriasi“, – situaciją vertino LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.