Po to, kai burokėliai buvo pripažinti vadinamuoju supermaistu, jų paklausa išaugo, tačiau augintojai tam buvo nepasiruošę ir norint galima įsitvirtinti šiame sektoriuje. Tačiau tam reikia gana didelių investicijų, nes sektorius „imlus pinigams“. Tačiau tai galimybė mums sukurti vieną iš savo šalies nacionalinių prekės ženklų, panašiai, kaip olandai asocijuojami su bulvėmis ir gėlėmis.
„Ateinantiems metams sutarčių turime trečdaliu daugiau nei šiam sezonui. Burokėlis buvo primiršta ir tarsi nurašyta daržovė, kurią paskutiniu metus kilusi sveikos mitybos banga tarsi atrado iš naujo. Tai lėmė išaugusią paklausą“, – prisipažįsta 200 ha burokėlių auginantis Martynas Laukaitis, vadovaujantis ir kooperatyvui „Suvalkijos daržovės“.
Ūkininko nuomone, tokios kultūros kaip burokėliai, kai iš hektaro gaunama kur kas didesnė vertė nei iš grūdų. M. Laukaičio 500 ha ūkyje (dar auginamos bulvės) dirba 100 žmonių. Palyginimui, 1000 ha grūdų ūkyje reikia 3–4 samdomų žmonių.
Kalbant apie tolimesnę plėtrą, tiek ūkis, tiek kooperatyvas pasiekė lubas – norint perdirbti daugiau bulvių ir burokėlių jau reikia daugiau pajėgumų ir tuo pačiu investicijų. Per penkerius metus kooperatyvo narių burokėlių plotai padidėjo nuo 160 iki 500 ha. Norint toliau plėsti plotus reikia investuoti į infrastruktūrą.
„Mums reikia stabilios ilgalaikės plėtros. Niša buvo neužpildyta ir joje galima plėstis. Jei keli šimtai milijonų europiečių dėl mitybos pokyčius nuspręs suvalgyti po kelis burokėlius per metus tai bus milžiniški kiekiai. Mums ši banga naudinga tuo, kad tai mūsų platumų augalas“, – aiškina M. Laukaitis.
„Pavyzdžiui, auginti svogūnus ir konkuruoti su ukrainiečiais ar olandais neįmanoma, nes šiai daržovei pas mus per drėgna, o burokėliai mūsų platumų augalas, mes turime pranašumą. Burokėlių auginame daugiau, bulvių, pavyzdžiui, kasmet mažėja“, – aiškina M. Laukaitis ir pripažįsta, kad pagrindinė mūsų rinka jau ne Lietuva, nes čia vartojimas neauga. Mes juos sugebame eksportuoti.
Anksčiau pagrindinė eksporto kryptis buvo Rusija, dabar veža į Italiją, Vokietiją, Skandinavijos šalis. Tačiau kelias į šias rinkas nėra greitas. Reikia važiuoti į parodas, pačiam ieškoti klientų. Iki didesnio sandėrio užtrunka iki trijų metų.
„Jei kalbėsime apie auginimą, investicijos didžiulės. Dėl to ir nėra žaibiškos plėtros. Užauginti galima greitai, tačiau verslo nebus be sandėlių ir prekinio apdirbimo linijų. Nors pajamos, skaičiuojant hektarui, daugiau kaip 10 kartų didesnės nei iš grūdinių kultūrų, tačiau tiek pat reikia ir daugiau investicijų. Pilnas ekonominis ciklas nuo pirmųjų investicijų iki pardavimo daugiau kaip metai“, – specifiką aiškina M. Laukaitis ir įvardina ko trūksta plėtrai – ilgalaikės valstybės strategijos.
Nėra aiškios rėmimo strategijos, nes perdirbimas ir gamyba ilgalaikis verslas.
„Jei mums pavyktų augti didinant ne tik plotus, bet ir perdirbimą, galėtume pasiekti įspūdingų rezultatų ir tapti Europoje matomais augintojais. Panašiai, kaip belgai garsūs savo kriaušėmis ar morkomis. Tačiau šią nišą jau mato ir lenkai. Vien ūkininkų pastangų neužteks", – sako Zofija Cironkienė, Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė.
Ji pabrėžia, kad net kalbant apie kriaušes ar morkas Belgijoje tai buvo bendras ūkininkų, valdžios, mokslininkų ir prekybininkų darbo vaisius. Pavyzdžiui, jų bandymų stočių vadovų užduotis ne tik tirti naujas veisles, parengti laikmetį atitinkančias auginimo technologijas, bet ir sekti pokyčius visame sektoriuje ir augintojams pasiūlyti perspektyvias veisles, kurios geriausiai atitinka rinkos poreikius, kartu su optimaliomis auginimo technologijomis.
Z. Cironkienė sako, kad tokios daržovės kaip burokėliai privalumas tas, kad didžioji dalis produkcijos parduodama ne laisvoje rinkoje, bet pagal išankstines sutartis ir kainos gana stabilios. Verslą galima aiškiai prognozuoti. Iš hektaro vidutiniškai užauginama 40-60 tonų burokėlių, priklausomai nuo naudojamų auginimo technologijų, žemės našumo, klimato sąlygų.