Karves masiškai išsiveža lenkai, kuriems jas auginti ir tiekti pieną rinkai apsimoka.
Dabar prisidėjo ir ūkininkus baugina naujas iššūkis – vadinamas Žaliasis kursas, kai ūkininkauti teks gamtą ypatingai tausojančias technologijas.
Kodėl neveikia parama ir ką daryti kalbėjomės laidoje Delfi Tema.
„Skaičiai nėra džiuginantys, tačiau nėra ir tragiški. Mes apsirūpiname maisto produktais, tik reikia įsivežti kiaulienos. Mūsų komanda, atėjusi į Žemės ūkio ministeriją, paveldėjo pieno strategiją, kuri buvo kurta perdirbėjų ir gamintojų, o ministerijos funkcija liko tik stebėtojo, kas mums nepriimtina. Ten surašyta daug punktų, kurie neparemti pinigais. Pavyzdžiui, šiandien mes gaminame 1,5 mln. t žaliavinio pieno, o strategijoje numatoma, kad daug investuojant būtų galima pasiekti 3 mln. t. Dabar norime suplanuoti, kiek kasmet galime investuoti į pieno sektorių“, – pasakoja Paulius Lukševičius, žemės ūkio viceministras.
Jis sako, kad apie realias paramos priemones bus kalbama tada, kai bus aiškūs skaičiai ko norime pasiekti ir pienininkystės paramos strategija bus kuriama remiantis turimais ištekliais.
Kalbant apie kiaulininkystę, per metus auginame 550 tūkst. šnipuotųjų, sektoriui smogė Afrikinis kiaulių maras ir dėl koronaviruso ši sritis, kaip ir paukštininkystė, patiria milžiniškus iššūkius ir jau reikia kalbėti apie išgyvenimą.
Pasak P. Lukševičiaus, kiek geriau jautienos gamintojams ir apie paramą mėsinių galvijų augintojams bus sprendžiama atskirai.
„Kai strategija neparemiama pinigais tai tik popierius ir be investicijų tai lieka tik popieriuje. Kalbant apie pienininkystę, investicijos buvo paskirstytos neteisingai. Perdirbimo pramonę turime puikiai išvystytą, o gamintojas paliktas likimo valiai“, – trūkumus vardina Jonas Kuzminskas, asociacijos „Kooperacijos kelias“ pirmininkas ir sako, kad smulkiuose ūkiuose dirba pagyvenę kaimo žmonės, kurie neturi kitos alternatyvos gauti pajamas. Jei juos priverstume nutraukti gamybą, turėtume socialinę naštą, nes kito darbo įgūdžių neturi.
„Perdirbėjai nori, kad žaliavos daugėtų. Įsivežame apie 30 proc. perdirbimui reikalingo pieno. Kalbant apie pieno strategiją, manau, ją reikėtų dalinti į dvi dalis. Viena tai socialinė politika, kuri apimtų smulkesnius ūkius ir didieji kompleksai bei šeimos ūkiai, kurių augimas ir sąlygotų pieno kiekio didėjimą. Spekuliuoti skaičiais nenoriu. Ministras nėra nusistatęs prieš gamybą“, – aiškina P. Lukševičius.
(Žemės ūkio ministras K. Navickas yra teigęs, kad nerems didžiųjų kompleksų red. past.)
J. Kuzminskas neskuba prognozuoti, kad tuoj perversim sektorių aukštyn kojom. Vaikai tiesiog neperima ūkių, kuriuose keliolika karvių ir daug rankinio darbo. Pavyzdžiui, lenkai kuria gamintojų organizacijas, teikia konsultacijas ir produktyvumas auga. Reikia didinti išmilžius – geresnė genetika, pašarai – ir tuo pačiu kiekvienas raguotis atneš didesnes pajamas.
„Mes atsilikę, tačiau svarbu ir pačio ūkio valdymas, jo kultūra“, – pripažįsta J. Kuzminskas ir sako, kad vidutiniai ūkiai produktyvumu kol kas negali lygintis su bendrovėmis, tačiau patys moderniausi rodikliais jau vejasi ir didžiuosius. Šiam postūmiui, o ne paprasčiausiam karvių skaičiaus didinimui, ir reikia postūmio.
„Lenkai daro daugelį dalykų, kurie pas mus draudžiami“, – konstatuoja J. Kuzminskas.
Nerimą kelia Žaliasis kursas
Kitas dalykas, dėl kurio nerimauja ūkininkai, tai vadinamas žaliasis kursas.
„Tai nėra baubas ir gamybos mažinti niekas neplanuoja“, – sako P. Lukševičius ir kol kas nesiima komentuoti, kokių technologijų reikės ir kas jas finansuos.
J. Kuzminskas sako, kad Žaliasis kursas ir įkvepia ir kelia nerimą, tačiau jei norime išlikti turime susitaikyti su mintimi, kad turime mažinti taršą. Tačiau reikia atsiminti, kad nedarant investicijų pats ūkininkas sugebės pakeisti savo naudojamas technologijas.
„Lietuvoje turime milijoną hektarų rūgščių dirvų ir EK draudžia kalkinti dirvas, nes tai skatina emisiją. Mano žiniomis, estai, nors šalis mažesnė už Lietuvą ir įrodė, jog po to reikia naudoti mažiau mineralinių trąšų. Gal ir mes galime imtis panašių tyrimų“, – apie niuansus aiškina J. Kuzminskas.
Jis sako, kad ūkininkai nenori būti teršėjais, tačiau yra technologijos, pavyzdžiui, biodujų jėgainės, kurios padeda sutvarkyti mėšlą.
„Strategijos nėra. Kalbant apie pieno strategiją, neslepiu, atnešė didžiosios perdirbimo įmonės. Kitame susitikime dalyvaus ir ūkininkai. Šis susitikimas vyks kai bus aišku, kiek pinigų turėsime remti visam sektoriui“, – aiškina P. Lukševičius.
Viceministras sako, kad jam, kaip atsakingam už gamybą, svarbu, kad žaliojo kurso diegimas nesumažintų produkcijos gamybos. Jis įvardina ir geriausią mūsų sektorių – tai grūdai, kurie atneša apie du milijardus eurų.
„Papjauti vištą, kuri deda auksinius kiaušinius lengva, tik kas bus po to. Mums reikia apsispręsti kuriame sektoriuje sieksime proveržio. Jei visiems išdalinsime pinigus po truputį, to proveržio nebus. Turime orientuotis ir į šeimos ūkius, kad galėtume padidinti žaliavinio pieno kiekį ir ūkininkai turi jausti, kad žemės ūkis tai verslas, iš kurio galima uždirbti“, – dėlioja P. Lukševičius.