Pradžioje neturėjo kaip susimokėti už elektrą
„Pradėjome labai sunkiai. Nežinau, ar yra kam taip buvę. Neturėjome net už elektrą kaip sumokėti. Paskui situacija pagerėjo, atsirado eksportas į užsienį, vežėme gaminius į Angliją. Dabar pradėjome dirbti vietoje – su „Gulbelės“ tinklu. Kiekvieną mėnesį apyvartos dabar didėja“, – pasakoja „Bomesa“ savininkas Giedrius Ralys.
Vytintus, šalto rūkymo, sūdytus mėsos gaminius ir dešras šeima gamina jau 15 metų.
„Abu su žmona dirbome kitose mėsos gamybos įmonėse – po penkerių metų darbo supratome, kad kažko trūksta, galvojome, kad galime padaryti geriau. Susirinkę patirtį ir žinias nutarėme sukurti savo verslą.
Iš pradžių norėjome teikti paslaugą ūkininkams ar prekybos tinklams: jie užsako gaminių ir mes nustatytą kiekį pagaminame. Iš pradžių sekėsi neblogai, bet vėliau praradome vieną didžiausių partnerių, jam nepavyko verslas, tad vėl sugrįžome į pradžią, stovėjome „ant nulio“, kai nebuvo, ką daryti. Pasikvietėme technologą, kuris paaiškino visus procesus, taip prasidėjo mūsų asmeninė gamyba“, – prisimena pašnekovas.
Didiesiems gamintojams nenusileidžia
Vis dėlto smulkieji verslininkai jaučia konkurenciją su didžiaisiais gamintojais, tačiau savo gaminiais ir jų kiekiu nenusileidžia.
„Vertinant rūkytų gaminių kiekius, manau kai kuriuos didžiuosius net lenkiame vertinant kiekius. Ši produkcija – nėra labai pelninga. Didieji gamina karšto rūkymo gaminius, kai galima išgauti 100 ar net 120 proc. išeigos. O mūsų gaminių išeiga, tarkime, vytintos jautienos – 50 proc., kumpis – 80 proc. Todėl didiesiems nelabai patinka tokie gaminiai“, – sako G. Ralys.
Nors sutuoktiniai stengiasi procesus automatizuoti, gamyboje likę nemažai rankų darbo. Pavyzdžiui, viskas čia sūdoma rankomis.
„Kumpio gamyba užtrunka tris savaites: jis yra sūdomas, paskui keliauja į rūkyklą, kur jį rūkiname alksnio pjuvenomis. Toną mėsos galima išrūkyti su 30-40 kilogramų pjuvenų. Čia kancerogenų kiekis – labai mažas, nėra pavojingas sveikatai.
Visi įsivaizduoja, kad kaimiškas dūmas ir gaminiai – labai sveika, bet tai – didelė klaida. Gaminiai gauna daug dūmų, o kartu ir kancerogenų. Maisto ir veterinarijos taryba nustačiusi dideles leidžiamas ribas, sakyčiau, kad jos kenksmingos“, – atkreipia dėmesį verslininkas.
Klientai jautriai reaguoja į kainas
Įmonė daugiausia naudoja kiaulienos žaliavą, taip pat ir jautieną, bet ši – brangesnė, todėl beveik viskas parduodama užsienyje.
„Stengiamės naudoti lietuvišką žaliavą, bet kiekiui ir kokybei ne visada to užtenka, tai atsivežame ir iš Lenkijos bei Latvijos, tačiau dominuojanti mėsa – lietuviška“, – pažymi jis.
„Gaminame ir vytintą jautieną, tačiau Lietuvoje ji brangoka, todėl eksportuojame į Angliją“, – priduria vyras.
Verslininkas skaičiuoja, kad praėjusiais metais kiaulienos žaliava vidutiniškai pabrango euru. Nedaug kainas teko pakelti ir įmonei. Tačiau klientai į tai jautriai reaguoja.
„Prieš kovidą nekėlėme kainų, nors kiaulienos kainos kilo, pirmą kartą jas pakėlėme 5 proc. vasario mėn., tada drastiškai kilo žaliavos kaina.
Pakėlėme mažai ir vieną kartą per ketverius metus, bet žmonėms kainos kilimas – psichologinis barjeras. Būna labai nepatenkinti. Kai kaina krenta paprastai niekas nesureaguoja, klausimas – ar parduotuvėje ji krenta, o kai kyla, sako: neimsim, jūs čia vieni susigalvojot“, – pasakoja G. Ralys.
Po „Brexit“ situacija kasdien blogėja
„Bomesa“ pusę produkcijos eksportuoja į Angliją ir Airiją, – ten, kur gyvena lietuvių bendruomenės. Produkcija parduodama vietinėse parduotuvėse, kuriose dažniausiai lankosi lietuviai. Tačiau rūkytus gaminius, pasirodo, mėgsta ir iš egzotinių šalių kilę gyventojai.
„Kalbamės su prekybos taškais šiose šalyse, tai gaminius perka ne tik lietuviai, bet įvairių tautybių žmonės, pavyzdžiui, sūdytus lašinus perka iš Afrikos kilę žmonės“, – pažymi pašnekovas.
Šeima eksporto rinkas atrado net neapsilankę Anglijoje: „Ten atsirado niša, ją rado patys lietuviai. Ten trūko rūkytų gaminių. Todėl prekybininkai pradėjo ieškoti Lietuvoje partnerių, kol rado mus.“
Vis dėlto verslininkas pripažįsta, kad situacija užsienyje prastėja, kasdien krenta parduodamos produkcijos kiekiai ir apyvartos.
„Mūsų „arkliukas“ buvo užsienis, bet po „Brexit“ situacija blogėja, mažėja lietuvių ir jų perkamoji galia. Partneriai kalba, kad labai sunku. Kiek eksportuojame, niekada neturėjome įsiskolinusių klientų. O dabar jų vis daugėja“, – pasakoja G. Ralys.
Plėtros planus sustabdė
Šakių rajone, Baltrušių kaime, įsikūrusi „Bomesos“ gamybos bazė. Ją sutuoktiniai įrengė buvusio darželio patalpose. Verslininkai norėtų plėstis, tačiau dėl sunkumų šių planų atsisakė.
„Viską rekonstravome ir toliau tvarkomės, tačiau laisvo ploto nebėra, norėtųsi dar labiau išsiplėsti, bet užklupo krizės: iš pradžių kovidas, po to karas ir jo pasekmės. Kad „nesudegintume“ pinigų, kol kas laukiame geresnių laikų“, – sako vyras.
Įmonė planuoja pradėti ir karšto rūkymo mėsos gamybą: „Investiciją stengiamės savo lėšomis susitvarkyti, neimame jokių paramų ir neprašome pagalbos – stengsimės įvesti naują liniją.“
Šakių rajono verslininkas pripažįsta, kad pasitaikydavo minčių viską mesti, tačiau grįžti prie samdomo darbo jam nesinori.
„Buvo laikas, kai norėjosi į viską spjauti, bet grįžti dirbti kažkam – tikrai ne. Nenorėčiau vėl būti samdomu darbuotoju. Jeigu tektų užsidaryti ir viską parduoti, gal net Lietuvoje neliktume, užtektų lėšų pragyvenimui ir nereiktų eiti dirbti samdomu darbuotoju“, – šypsosi G. Ralys.