Kastantinavos kaime (Zarasų r. sav.) sodybą įsigiję miestiečiai sako, kad idėja įkurti bityną kilo ne iškart.
„Viskas prasidėjo tuomet, kai tame krašte nusipirkome sodybą. Pastatai atrodė labai prastai, bet gamtos grožis, aplinka mums labai patiko, todėl mes priėmėme iššūkį, atstatyti tą vietą“, – pasakojo Andrius.
„Sodyboje gyventi nebuvo įmanoma, tačiau ilgainiui, ją tvarkant, kilo didžiulis noras pradėti kažkokią veiklą“, – sakė Inga.
„Draugai visada mus patraukdavo per dantį, kad šioje vietoje nėra ką veikti, todėl sportinis interesas įrodyti, kad galime nuveikti didelius dalykus, mus vedė į priekį“, – kalbėjo Andrius.
Prieš įkuriant bityną „Bubilas” Mašanauskam, kaip jie patys sako, gamta nebuvo svetima.
„Visada buvome gamtos mylėtojai, o aš bitininkyste pradėjau domėtis kur kas anksčiau, nei įsigijome sodybą, tačiau daug dirbau, reikėdavo keliauti, todėl neužtekdavo laiko, o ir vietos neturėjome“, – pasakojo vadovaujančias pareigas žemės ūkio technika prekiaujančioje įmonėje užimantis Andrius.
Įvykus pasikeitimams darbe bei atsiradus galimybei Andrius ir Inga ilgai negalvodami nusprendė įgyvendinti savo svajonę. 2013 metais šeima įsigijo pirmąjį avilį.
„Priėmiau sprendimą, kad užteks važinėti po užsienį, dirbsiu tik Lietuvoje. Per savo gimtadienį į sodybą atsivežiau pirmąjį avilį. Po to, kasmet pradėjome smarkiai plėstis. Žinoma, prieš tai buvo perskaityta daug knygų, šnekėta su bitininkais, diskutuota, pasiruošta teoriškai“, – sakė Andrius.
Įtraukia ir vietinius
Per keturis šeimos bitininkystės metus ūkis išsiplėtė iki 60 avilių, todėl Mašanauskam teko ieškoti papildomos darbo jėgos, nes pasibaigus bitininkystės sezonui, atsiranda daugybė darbų, kuriuos reikia atlikti norint pasiruošti kitam sezonui.
„Iki praėjusių metų pradžios ūkyje vertėmės dviese, tačiau dabar į savo veiklą pradėjome įtraukti ir vietinius gyventojus. Atsirado avilių gaminimo cechas, kuriame dirba žmonės,o taip pat jie atlieka sezono pasiruošimo darbus, matuoja, sveria, skaičiuoja“, – pasakoja Andrius.
„Pagrindinės jų užduotis yra senų korių išvalymas, avilių tvarkymas, skaičiavimas, kiek reikia vaško plokštelių, rėmelių ir panašiai“, – sako Inga.
Dabar bityne darbuojasi netoli sodybos gyvenanti šeima ir jos atžalos.
„Nežinau, gal tai kokia sinergija. Įsigijome sklypą ir netoliese, trobelėje gyveno šeima su vaikais. Pradėjome bendrauti, atradome daug bendrų dalykų ir dabar jie mums pagelbėja ūkyje.
Mane asmeniškai šie žmonės stebina kaip asmenybės, stebina jų gebėjimai. Pavyzdžiui, pagrindinis mūsų bityno inžinierius yra ir elektrikas, ir stalius, o laisvalaikiu dar užsiiminėja avilių, įrangos gamyba. Žmogus turi daug gebėjimų, o jo vaikai tikri talentai. Vyresnysis mums kuria bityno apskaitos appsą (programėlę mobiliam telefone), kuriame bus informacija apie kiekvieną avilį atskirai, o tai padės geriau surinkti reikiamus duomenis“, – aiškina Andrius.
„Ne visos kaimo istorijos yra tokios, kurias mes dažniausiai girdime. Čia yra tikrai darbščių ir kūrybingų žmonių“, – sako Inga.
Mažmeninė prekyba
Pradėję medaus verslą Mašanauskai bityne darbuodavosi tik savaitgaliais, tačiau padaugėjus avilių skaičiui, Inga buvo priversta priimti sprendimą, atsisakyti savo darbo Kaune ir visą savo energiją skirti bitynui.
„Ankščiau bityno reikalais užsiiminėdavome tiks savaitgaliais. Nuo pirmadienio iki penktadienio dirbdavome Kaune, o savaitgalį, vietoj laisvų dienų, važiuodavome į kaimą. Tačiau dabar, kai turime daugiau nei 60 avilių, tenka daugiau dėmesio skirti bitėms “, – pasakojo Inga.
„Tai kartu ir hobis, ir pomėgis, o tas kraštas yra pavogęs dūšią. Galbūt kitiems atrodo, kad labai toli važinėjame, bet tos dvi su puse valandos kelio prabėga labai greitai“, – šypteli Andrius.
Kol kas šeima medaus prekyba vykdo internetu, „facebook“ socialiniame tinkle, o nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Ingą galima sutikti Vilijampolės turguje.
„Turguje prekiauju aš, o vyras pasirodo savaitgaliais“, – sako Inga. – „Juk reikia kada ir su žmona pabūti, bent jau turguje“, – juokiasi Andrius.
Dabar, kaip sako patys Mašanauskai, per sezoną jie parduota dvi tonas medaus, tačiau tai tik lašelis jūroje, ūkininkai ruošiasi plėstis.
„Kai per sezoną gaunamo medaus vidurkis viršija 65-70 kilogramų nuo avilio, galima sakyti, kad tai jau yra geras rezultatas. Darbinis periodas bityne prasideda nuo kovo mėnesio antros pusės ir baigiasi rugsėjo gale, o žiemą daugiausiai vyksta pardavimai ir paruošiamieji bityno procesai“, – pasakojo Andrius.
„Dvi tonos medaus nėra didelis kiekis, bet patį medų reikia rinkti atsakingai ir turėti kantrybės išlaukti kada bitės pilnai jį suruoš. Taip pat renkame žiedadulkes. Rinktuvus nuo avilių reikia paimti kasdien, nes jei produktas neįdedamas į džiovyklą ir reikiamai neišdžiovinamas, gali greitai sugesti. Iki 2019 metų pabaigos ruošiamės ūkį išplėsti tiek, kad per sezoną gautume virš 10 tonų medaus“, – planais dalinasi Inga.
Bitininkystės centras
Artimiausiu metu bitininkai ruošiasi atidaryti medaus ir jo produktų gavybos centrą, kurio pagrindinė funkcija bus palengvinti darbą bityne dirbantiems žmonėms bei kartu atlikti švietėjišką veiklą.
„Viena iš jo funkcijų bus mokymas. Kaip pavyzdys, veiks cechas, kuriame jauni bitininkai galės mokytis bitininkystės paslapčių, tobulinti savo žinias ir visus darbus atlikti praktiškai“, – aiškina Inga.
„Mūsų noras yra šį projektą paversti ir socialiniu, įtraukti daugiau vietinių gyventojų, ypatingai jaunimo, kad jie turėtų veiklos“, – sako Andrius.
Jei viskas seksis pagal planą, Mašanauskų planuose ir dar vienas neeilinis sprendimas. Šeima ruošiasi pradėti sakalų ir kitų medžioklinių paukščių auginimą.
„Nuo vaikystės domėjausi paukščiais, ypatingais plėšriaisiais, o pasiruošimo procesas tas pats – apsikrovę vadovėliais, mokomės, konsultuojamės su specialistais. Jei viskas pavyks, tai bus didelis edukacinis projektas, kuris leis garsinti Zarasų krąštą ir čia pritaukti daugiau smalsuolių iš miesto“, – aiškina Andrius.
Bitininkai sako, kad prieš pradėdami planuoti bet kokią idėją, visada stengiasi pamatuoti riziką.
„Jeigu tu neišmanai, o nori labai smarkiai plėstis, gali labai nusivilti, todėl reikia turėti sukaupus gerą žinių bagažą. Šioje veikloje vyksta fiziologiniai procesai, kurių tu valdyti negali, tačiau pasitelkęs žinias gali sukontroliuoti, o jei neturi žinių, tie procesai sukontroliuos tave ir finale pasidarys labai liūdna.
Pavyzdžiui, bitės ruošiasi daugintis, o tu to nepastebi ir šeima išspiečia - tiesiog išskrenda. Tai įsivaizduokit, kad į inkilą sudėjot eurų, o jie ėmė ir išskrido“, – juokiasi Andrius
„Mes turime savo koncepciją. Kol kas nesitaikome į didmeną ir užsiiminėjame mažmenine prekyba. Mums neblogai sekasi, todėl šioje srityje matome perspektyvą“, – sako Inga.
Medaus nauda
„Anksčiau galvodavau, kad žmonės medų perka tik tada, kai suserga arba ateina šalčiai, tačiau pradėjusi prekiauti supratau, kad žmonės medų naudoja visada“, – sako Inga.
„Tai labai įvairiapusiškas produktas. Galima iš jo gėrimų pasidaryti, ai tiesa, nealkoholinių gėrimų“, – juokiasi Andrius. – O šiaip tai ir kulinarijoje, ir medicinoje, ir kosmetikoje naudojamas produktas“, – sako vyras.
Pasak jo, medus turi antibakterinių savybių, kurios gali apsaugoti žmogaus organizmą.
„Reikia žinoti iš kokių augalų yra suneštas medus, nuo to priklauso skonis ir kvapas bei fizikinės savybės, beto meduje lieka tam tikras kiekis žiedadulkių, kuriose yra daugybė įvairiausių naudingų mikro ir makro elementų.
Bičių duonelę sportininkai gali naudoti, kaip maisto papildą, nes joje yra begalė vertingų medžiagų, tik nereikėtų padauginti“, – šypsosi Andrius.
Tiki savo sėkme
Toliau medaus verslą vystantys ūkininkai sako, kad didžiausią sėkmę atneša bendruomeniškumas. Pasak Mašanauskų, vieni iš pagrindinių jo faktorių yra gebėjimas į procesą įtraukti žmones, vertinti jų darbą bei jausti pagarbą bitėms bei vieni kitiems.
„Jei pats tiki idėja, apie kurią galvoji kasdien, žinai kelią, kuriuo turi eiti ir dar sudarai galimybes ta idėja patikėti kitus, tapti jos dalimi – tada atsiveria didžioji dauguma durų ir tikrai gali dideliais žingsniais nužygiuoti į sėkmę“, – sako Andrius.
„Taip, idėjai visada reikia ir pasiaukojimo, dažnai tenka nustumti malonumus į šalį ir laiką skirti idėjos vystymui. Vienos sėkmės formulės nėra. Mūsų atveju, tai tikėjimas savo svajone ir gebėjimas ja užkrėsti kitus“, – sako Inga.