Šįmet ūkininkė pradėjo prekiauti viendienių ir kitokių gėlių sodinukais.
Mažina braškių plotus
Kaip pasakojo V. Rastauskienė, kažkada pradėjusi nuo ketvirčio hektaro ir išauginusi net iki 10 ha braškių ūkį, dabar ji priversta mažinti plotus. Šįmet braškių moteris sodino perpus mažiau – tik 5 ha, o kitąmet neplanuoja auginti nė tiek.
„Nežinau, kas atsitiko, bet lietuviškos braškės pastaraisiais metais tapo nepaklausios. Aišku, jų kaina didesnė, tačiau mes auginame jas ekologiškai, sveikai, nepurškiame chemikalais, o atvežtinės – pigesnės, bet kokybe tikrai mūsiškėms neprilygsta“, – tvirtino braškininkė.
Kažkada braškių karaliene tituluota vilkaviškietė sako, jog anksčiau jos užaugintas didžiules uogas mielai pirkdavo vilniečiai, tad per sezoną sostinėje pavykdavo parduoti po kelis prikrautus mikroautobusus. Deja, šįmet pirkimas buvo labai menkas, dažnas praeidamas mestelėdavo, kad graikiškos braškės skanesnės ir pigesnės. Vilijos kantrybė galutinai trūko, kai pirkėjas ją iškoneveikė už, paties manymu, per didelę kainą. Ir užsipuolė ne juokais. Moteris patyrė didžiulį stresą.
„Tikrai skaudu, kai dirbi nepailsindamas rankų, stengiesi, o rezultatas – nemalonumai. Niekam nelinkėčiau sunkiai dirbti, o po to dar būti apkeiktam. Tad nutariau, jog uogų auginsiu nedaug, o galbūt ir visai atsisakysiu, juolab kad ir dirbti nėra kam. Patys tokio kiekio nuskinti nepajėgiame, o šią vasarą atėję užsidirbti vaikai – tikri „vėžliukai“, tokiam darbui visiškai netinkami. Vienas išvis per pusdienį sugebėjo priskinti tiek mažai uogų, jog uždirbo tik 81 centą. Ir ne tik dirbti nėra kam, bet ir pirkti. Turguose žmonių – labai mažai“, – atvirai pasakojo Vilija.
Netrumpalaikis grožis
Nepaisant sumažėjusių pirkėjų srautų, V. Rastauskienė dar turi vilties žmones privilioti spalvingais gėlių žiedais. Jau ir anksčiau kelerius metus ūkininkė žmones džiugindavo įvairiaspalviais kardeliais, tačiau skintų gėlių kainos nėra didelės, o priežiūra gana nelengva. Be to pirkėjai, matyt, jau prisipirko svogūnėlių, jų prisidaugino ir paklausos nebeliko. Tad Vilija, susižavėjusi viendienių įvairumu ir grožiu, jų veislių gausybe, nutarė sodinukų pasiūlyti ir savo pirkėjams. Pasak jos, viendienės yra vieni iš nereikliausių ir lengviausiai auginamų augalų, kuriems nereikia daug priežiūros. Dirvai nereiklios, tačiau gražiausiai žydi auginamos purioje, vidutinio sunkumo, daug humuso turinčioje dirvoje. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, nors ištveria ir nedidelį pavėsį. Žydi liepos–rugpjūčio mėnesiais.
Viendienių grožis nėra trumpalaikis: nors atskiras žiedas žydi trumpai, bet ant žiedynstiebio būna nuo keliolikos iki kelių dešimčių pumpurų. Suvešėję kelerių metų viendienių krūmeliai tokių žiedynstiebių užaugina ne po vieną, todėl žydėjimas tęsiasi daugiau nei mėnesį. Atsiranda viendienių veislių, kurių žiedai išsilaiko pusantros ir netgi dvi paras. Šios gėlės yra labai dekoratyvios ir nepaprastai įvairios – nuo miniatiūrinių 30 cm žemaūgių iki 1, 5 m aukščio milžinų, nuo kelių centimetrų skersmens žiedelių iki 25–35 cm gigantų, tuščiavidurių, pilnavidurių, voriškųjų – pasirinkimas tikrai didelis. Plati ir spalvų, atspalvių derinių gama. Vilija sakė turinti apie 100 viendienių veislių, tad išsirinkti yra iš ko.
Valgomos gėlės
Be to, pasirodo, jog tai... valgomos gėlės. Jomis galima puošti kepinius, salotas ar dėti, kur tik sugalvojate. Taigi, jeigu auginate viendienes, nesidrovėkite ir paragaukite jų žiedlapių. Kaip tvirtino Vilija, yra ryšys tarp viendienių spalvos, kvapo ir skonio. Dažniausiai pasiteisina toks dėsnis: šviesių, gelsvų atspalvių viendienės žiedai būna skaniausi. Kuo mažiau kitos spalvos pigmento, tuo daugiau šansų, kad skonis bus puikus. Be abejo, pasitaiko išimčių. Ir, žinoma, dėl skonio nesiginčijama. Tad svarbiausia ragauti ir patiems įvertinti. Gali būti, jog sodriai violetinis jums irgi patiks...
Dar ūkininkės lysvėse žydi ir mūsų akiai neįprastos geltonos, ryškiai oranžinės, pilnavidurės ežiuolės. Greta puikuojasi didžiažiedės lelijos. Visa tai skirta ne jos darželio grožiui, o įnoringų pirkėjų ratui, kuris kasmet vis siaurėja.
Buvo pradžia – ar jau pabaiga?
Prisiminusi ūkininkavimo pradžią V. Rastauskienė pasakojo, kaip sunkiai kūrė braškių ūkį. Pasak jos, kai pagalvoji, keli dešimtmečiai – tai ne viena diena. Pradėjo nuo trihektario. Turint tiek žemės reikėjo gerokai pasukti galvą, kaip ją panaudoti, kad ne tik sugrįžtų įdėti pinigai, bet dar atneštų ir kažkiek pelno. Javų ar runkelių tokiame plote daug neužauginsi.
Vilija yra baigusi Kooperacijos institutą, turi buhalterės-ekonomistės kvalifikaciją, vyras Arūnas – vairuotojas. Subirus kolūkiams, šeima įsigijo namą Gudeliuose. Augindama dvi pametinukes dukras, moteris pradėjo domėtis gėlininkyste. Iš pradžių dar laikė tris karves, kiaulių, paukščių, bet suprato, jog su keliais hektarais ir tokiu ūkiu išgyventi bus sunku. Tad pinigų prisidurdavo iš gėlininkystės: augino apie 10 arų kardelių, bemaž 1 tūkst. krūmų rožių. Tačiau lietuviškus augalus pradėjo išstumti olandiški.
Su gėlėmis į mūsų kraštus atkeliavo ir egzotiški vaisiai: bananai, mandarinai, kiviai. Vilija ėmėsi turguje prekiauti šiltųjų kraštų vaisiais. Tuomet ji pastebėjo, kad žmonės noriai perka ir lietuviškus vaisius, uogas. Kai prasideda braškės, mėlynės ar avietės, nei kivių, nei bananų beveik niekam nereikėdavo.
„Viena turgaus prekiautoja gyrėsi turinti 1 ha braškių. Siaubas, pagalvojau, kaip gali tokį plotą prižiūrėti, apkaupti, uogas nuskinti. Tačiau 1999 metais 25 arus braškių pasisodinome ir mes. Tada atrodė, jog tai – didžiulis braškynas“, – prisiminė verslo pradžią Vilija.
Atidavusi tiek metų šioms gana įnoringoms uogoms, atsirinkusi jų veisles, perpratusi auginimo subtilybes ūkininkė apgailestavo, kad šios jos žinios jau neneša tiek naudos ir vien iš braškių auginimo išgyventi negali.
Moteris sakė, jog, blogiausiu atveju, jei nepavyktų prekyba savo užaugintais augalais ir uogomis, ji atsiduos kitam savo pomėgiui. Per pastarąjį dešimtmetį V. Rastauskienė lankė bioenergetikų, reiki masažo, energinio tiesinimo ir kitokius kursus. Prie namų neseniai įsirengtose patalpose sukabinta daugybė diplomų, patvirtinančių įvairių bioenergetinio gydymo metodikų išmanymą. Tad Vilija visada pasilieka sau galimybę pakeisti veiklos sritį.