Vienas daržas – vyro, kitas – žmonos
„Vienas daržas – vyro, kitas – mano, nors abu prižiūriu aš, tačiau ūkininkaujame skirtingai“, – šypsosi Virginija ir paaiškina, kad vyras ūkininkauja kaip visi: aria, sodina, o ji – gamtinės žemdirbystės šalininkė.
Susidomėjusi, ieškojusi ir radusi bendraminčių, paskui pati išbandžiusi tokį neįprastą ūkininkavimo būdą. Taip ji susipažino su gamtinės žemdirbystės pradininku Sauliumi Jasioniu. Ne kartą lankėsi ir pas marijampolietį Kęstutį Laukį, kuris praktikuoja gamtinę žemdirbystę, dargi gyvena itin savotiškai – šiltnamyje.
„Išbandžiau ir aš gamtinės žemdirbystės privalumus. Sodinau bulves ant nušienautos pievutės: į žemę kasti nereikia, tiesiog sudedi bulves ant pievos. Uždengiau storu šiaudų sluoksniu, bulvienojai išaugo kone žmogaus dydžio, net išgulė. Šeima į mano daržą žiūrėjo skeptiškai. Tačiau rezultatas pranoko visus lūkesčius: iš trečdalio pintinės pasodintų bulvių prikasiau 16 kartų daugiau. Derlius buvo nepaprastai geras, tačiau darbo tokiu būdu ūkininkaujant reikia nemažai įdėti“, – pasakoja moteris.
Ir vis tik, pasak Virginijos, jai dar toli iki Kęstučio Laukio, kuris gamtinę žemdirbystę puoselėja jau ne vienus metus, o ir skiria tam visą savo laiką. „Daugiausia bendraminčių surandu per feisbuką. Bendraujame, mokomės vieni iš kitų“, – pasakoja apie pažintis su bendraminčiais. Moteris tikina, jog praeitais metais ant jos vienos pečių gulė visas namų ūkis, tad gamtinę žemdirbystę ji šiek tiek apleidusi, bet tikrai vėl sugrįš pavasarį, mat tikisi daugiau laiko tam turėti. „Kai laiko trūko, tai dariau viską, kad man paprasčiau būtų – į suartą dirvą sodinau, ir tiek“, – prisipažįsta ji.
Virginija dariusi tik tai, ko labiausiai reikia, tad ir mylimų gėlių praeitą vasarą mažiau sodinusi nei paprastai.
„Mano gėlės užaugo žolėmis“, – juokauja ji ir sako, kad kai tik remontas name bus baigtas, vėl viskas grįš į savo vėžes. Jau šį pavasarį sodyboje sodins spalvotus medžius, tačiau nuskustų pievučių pas ją tikrai nebus. „Skustos pievutės man nepriimtina, aš už natūralumą visame kame“, – vis kartoja ji.
Moters rankdarbiai – sūriai
Draugės dažnai pajuokauja, kad Virginijos delno dydžio įvairiausi sūreliai – tai jos rankdarbiai.
„Na, mažyčiai, dailūs. Gal todėl taip ir vadina“, – svarsto Virginija, prisipažinusi, kad sūrius gaminti mokėsi garsiuose sūrininkų namuose Dargužiuose. O kiek gi paprastai vienu kartu sūrių slegia sūrininkė iš Šventežerio? Pasirodo, tokių sūriukų ji vienu kartu prislegianti apie 17.
Sūriai – patys įvairiausi: rūkyti su įvairiais priedais, džiovinti su kmynais, žolelėmis, kanapėmis, aštrūs, desertiniai saldūs su vaisiais ir mėtomis, česnakiniai saldaus pieno, pagardinti Provanso žolelėmis. „Pasitelkiu fantaziją, ragauju, taip ir bandau naujus sūrių receptus“, – sako ji. Kokių sūrių ji tik nebandžiusi daryti: ir su braškėmis, ir su šokoladu, tačiau pastarieji nepavyko. Bet apie tuos pavykusius sūrius kalbos pasklidę toli. „Skanūs, žinokit, Virginijos sūriai“, – sako ragavusieji. „Sunaikiname akimirksniu“, – patikina Virginija. Ji dažnai girdinti, kad jos sūriai visai kitokie nei parduotuvėje.
„Bet aš juk nežinau parduotuvės sūrių skonio. Tik kai išmokau pagaminti naminę rikotą, tada ragavau savo ir parduotuvėje nusipirkau, palyginti skonius norėjau. Rikota iš italų kalbos išvertus reikštų antrą kartą panaudotas, kitaip tariant, iš išrūgų gaminamas. Ne iš karto man pavyko, bet bandžiau ir pavyko. Negaliu girtis, bet ragavusieji sakė, jog namie gaminta rikota skanesnė“, – sako Virginija.
Jau įrenginėja savo sūrinę
Kol kas jos sūriais mėgaujasi šeima, draugai, bičiuliai, pažįstami, draugės prašo ir į užsienį atsiųsti, tačiau ji jau tvirtai nusprendė, kaip pati sako, eiti į platų pasaulį. „Jau remontuoju patalpas, tvarkausi leidimus ir žadu atidaryti savo sūrinę“, – atskleidžia paslaptį Virginija.
Kodėl sūriai, sūrinė, o ne kokia kepyklėlė, juk jos tortai – taip pat dieviško skonio? „Kepu tortus, nes noriu pabandyti ir įrodyti, kad galiu, moku. O auginti gyvulius mėsai, skersti reikalinga skerdykla, tam daug reikalavimų. Su sūriais viskas daug paprasčiau. Tėtis atsiėmė savo žemę, labai džiaugėsi tuo. Jam mirus, kažkas juk turi perimti, tęsti šį darbą – dirbti žemę, auginti gyvuliukus. Jei ne aš, tai kas?“ – paaiškina ji.
Moters ūkyje – dvi karvės, dar telyčia. „Bus trys, tačiau praeitais metais netekau dviejų karvių. Tokie metai buvo, daug ką koregavo gyvenime ir ūkyje“, – apie besikeičiančią kasdienybę prabyla ji. O kur realizuos savo gaminius?
„Kai daug, galvos skausmas, kur padėti, tačiau mano ūkyje nebus daug. Manau, kasdien turėsiu sutvarkyti apie 50 litrų pieno, tai nėra daug“, – tikina ji. Virginija kol kas dar neapsisprendusi, ar pardavinės rūkytus sūrius, kuriuos draugai jau seniai pamėgę: „Turiu karšto rūkymo rūkyklėlę. Kol kas tik sau.“ Moteris tiki, kad ši sūrinė ateityje, nors ir nedidelė, bus jos šeimos verslas: „Pirkėjų, manau, tikrai atsiras, ypač iš didžiųjų miestų, kurie į mitybą jau kitaip žiūri, nori natūralaus maisto, kad ir brangesnio.“
Vištos – žmonėms, lapėms ir vanagams
„Šiuo metu auginu vištas sau, lapėms ir vanagams“, – juokiasi Virginija. O taip ir yra – nė kiek nesumeluota. „Vištos turi vaikščioti laisvėje, kapstytis kieme, tad natūralu, kad ima ir prapuola. Tai lapė – laiminga, tai koks vanagėlis nuneša netyčia, na, ir mums kiaušinių užtenka, ir giminaičiams“, – paaiškina ji. Gal tos vištos gali būti ir uždarytos, bet toks jau jos požiūris, kad višta – krūmynų paukštis ir turi gyventi natūraliai, laisvėje. Kita vertus, kiekvienos vištos juk nesužiūrėsi, kad ir nedidelis ūkis: „Ne tiek to mūsų ūkio yra. Jei ryte ilgiau pamiegu, tai ir vyras „apibėga“: karvės, vištos. Žiemą aš daugiau „į tinginį“, o visi moteriški darbai per dienelę pasidaro. Žiemą lauko privengiu. Man šalta“.
Ir suktukas, ir kaltukas paklūsta moters rankoms
„Vyras nuo Kalėdų Senelio gavo kaltukų, tad man gi knieti pabandyti. Ėmiau ir išdrožiau – kad ir kreivą, bet šaukštą“, – sako Virginija. Kai dukrai prireikė molberto, tai ėmė ir sumeistravo, ir be didelio vargo. „Ožkoms gardus irgi pati sukaliau iš visokių atliekamų medžiagų. Mano tėtis vis sakydavo, kad nebūtume „vienadzieniai“, kad neišmestume to, ko gali dar prireikti. Vis atsimenu šiuos tėčio žodžius ir vadovaujuosi jais“, – dalinasi savo patirtimi. Virginija dažnai girdi moteris sakant, jog tai ne moters darbai. „Suprantu, jei vyras guli ant sofos, tai gali jo prašyti, kad sukaltų, prikaltų, bet jei jis užsiėmęs, tada juk ir aš pati galiu. Kodėl gi ne?“ – ir klausia, ir atsako ji.
Ūkyje skamba ir eilės
„Man viskas įdomu, noriu viską išbandyti“, – tvirtina Virginija. Dabar moteris sako kūrybai neturinti laiko, tad dažniausiai skaito anksčiau sukurtas eiles arba savo mamos kūrybą: „Na, jei kam labai reikia, tada kažką greitai parašau, sukuriu, bet tai toli gražu nėra tas lygis, kokio norėčiau.“ Kaip ir su piešimu – mėgsta, piešia, bet dabar kažkaip – ne, ir viskas. Viskam savas laikas, matyt.
Dabar ji dažniausiai užsiėmusi sūrių, tortų ir kitokių įdomių dalykėlių gamyba: „Man atrodė, kad fermentiniai sūriai – aukštasis pilotažas, bet kol išmokau suslėgti rauginto pieno sūrį, tikrai buvo ką veikti. Dabar verdu karamelę iš grietinėlės – tai tikras žaidimas, bet pavyksta. Nėra sunku, bet reikia daug maišyti, stebėti.“
Virginija užsispyrusi, jei kas nepavyksta, neišeina, ji bando tol, kol pavyksta. „Jei kitiems pavyksta, kodėl man gali nepavykti? Tad bandau – juk gyvenu, kaip noriu“, – sako ji šypsodamasi. Ir net snieguotos Kalėdos išpildė jos seną norą – pasivažinėti su rogėmis nuo kalniukų. „Kaip vaikystėje“, – šypsosi V. Jonuškienė.
Ir kitiems ji linki nesidairyti į šalis, o gyventi taip, kaip nori, mat gyvenimas vienas duotas. „Mes visi galime rinktis, kaip gyventi. Ar norime jį praleisti bedirbdami fabrike, mokykloje ar puoselėdami ūkį – tai priklauso tik nuo mūsų pačių. Tik kai dirbi tai, ką nori, darbu to nepavadinsi“, – tikina V. Jonuškienė, dargi trijų vaikų mama, stilinga moteris, lininiais drabužiais išsiskirianti iš minios, kaip ir savo gyvenimo būdu.