Gamtininkas Deividas Makavičius sako, kad gyventojai įamžino drugelį – ilgaliežuvį sfinksą. Lietuvoje tai viena iš retesnių sfinksų rūšių.
Sfinksai yra vieni didžiausių drugių. Ilgaliežuvis sfinksas tarp jų yra laikomas vidutinio ar net nedidelio dydžio – jo išskleisti sparnai nuo krašto iki krašto nesiekia 5 cm. Kiti sfinksai gali būti 2-3 kartus didesni.
Anot jo, šie vabzdžiai įprastai aptinkami Viduržemio regione, bet atšilus klimatui jų gyvenamoji teritorija išsiplėtė, todėl galima pamatyti ir mūsų šalyje.
„Pirmieji ilgaliežuviai sfinksai pasirodo gegužės mėnesį, bet jų nėra daug. Tiesiog žmonės atkreipia dėmesį pamatę, kad kažkas plazdena prie žydinčių gėlių. Daug kam atrodo, kad kolibris atskrido – sfinksas gali plazdenti vienoje vietoje, turi ilgą liežuvėlį.
Yra ir daugiau taip skraidančių sfinksų, bet jie labiau pasirodo sutemus, todėl yra rečiau pastebimi. Ilgaliežuviai sfinksai maitinasi dieną, todėl juos žmonės pamato dažniau. Ši drugių rūšis aptinkama ne pievose, miškuose, bet žmogaus aplinkoje“, – teigė gamtininkas.
Drugiai maitinasi gėlių nektaru, dažnai juos galima pastebėti ant sodo gėlių, pavyzdžiui, petunijų.
Jis pridūrė, kad atskridę į Lietuvą ir pasimaitinę jie padeda kiaušinėlius ir vidurvasarį jų žmonės dažniausiai nebepamato, nes jie arba žūva, arba išskrenda atgal.
„Iš padėtų kiaušinėlių išsiritę vikšreliai vėliau tampa lėliukėmis, iš kurių antroje vasaros pusėje išsirita nauji drugeliai. Kelionės į Lietuvą metu šie drugeliai nuskrenda ne vieną tūkstantį kilometrų, jų sparneliai jau būna nudilę, o gimusių mūsų šalyje ilgaliežuvių sfinksų – gražūs, stiprūs.
Lietuvoje gimę sfinksai čia nepasilieka, o skrenda atgal į Viduržemio regiono šalis.
Pas mus žiemos, ko gero, dar per šaltos jiems išgyventi. Kiaušinėlius drugeliai deda dažniausiai ant tokio augalo – lipiko – lapų. Jeigu jie auga šalimais, galima pasidairyti jų vikšrų. Juos pažinsite iš suragėjusios ataugos kūno gale – savotiško ragelio“, – pasakoja pašnekovas.
