Kartu su žmona dabar planuoja gyventi iš 250 eurų pensijos kiekvienas. Žemes perėmė sūnus ir kurs augalininkystės ūkį.
Žmogus metė gyvulininkystę, kuriai atidavė keletą dešimtmečių, ir išarė pievas – dabar jose auga javai ir, kaip jis pats sakė, „rapsai, kurių iki tol nekenčiau“. Trauktis privertė ne pandemija, kurią sugebėjo pergyventi gana sėkmingai, bet tai, kad nebeįmanoma rasti net nekvalifikuotų darbuotojų.
„Atlaikėme pandemiją, tačiau bėda atėjo iš kitos pusės. Kai valdžia pradėjo dalinti bedarbiams pinigus, norinčių dirbti nebeliko“, – aiškina J. Pažėra.
Ūkyje per dieną buvo perdirbama tona pieną. Nuolat be šeimos plušo 4-6 žmonės. Gamino šviežią pieną, varškę, natūralaus raugimo sūrius. Melžiamų karvių laikė 70-90, priklausomai nuo laikotarpio. Dirbo pelningai.
Sūrių spaudėjų užteko
„Buvo kam melžti, kam gaminti sūrius, tačiau neliko nekvalifikuotų darbuotojų, kurių pareiga tiesiog išginti ir parginti gyvulius, juos pagirdyti, perkelti į kitą ganyklą. Mėginau ieškoti, buvau priėmęs ir emigrantą iš Didžiosios Britanijos, tačiau jiems reikia du kartus per dieną sulakstyti į parduotuvę. Vyrai po 40 metų, tačiau jau pragėrę sveikatą, vairuotojo pažymėjimus. Aš pats per 30 metų neturėjau atostogų ir nežinau, ką reiškia nedarbingumo pažyma. Melžti ir išvežioti produkciją reikėjo du kartus per dieną“, – patirtimi dalinasi J. Pažėra ir pastebi, kad prie to prisidėjo ir valdžia su keistais įstatymais.
Jis sako, kad nustoti gaminti sūrius ir parduoti pieną kaip žaliavą nenorėjo, nes tai vargu ar ekonomiškai tikslinga.
„Geriausi mano laikai buvo kai po Nepriklausomybės aštuonerius metus vežiau pieną į Kauno turgų. Dirbau praktiškai nelegaliai. Vėliau aštuonerius metus turėjau pieno supirkimo punktą. Po to užsiėmiau perdirbimu“, – aiškina J. Pažėra ir sako, kad sūrių gamyba nebuvo aukso kasyklos, tiesiog užtikrintas verslas.
Paramos nėra
„Visi kalba apie tai, kad kaime reikia kurti darbo vietas, tačiau nė piršto nepajudino, kad palengvintų realizaciją, kad produktus būtų galima tiekti valstybinėms įstaigoms. Mūsų gaminiai trumpo galiojimo, kurių niekam nereikia. Viešieji pirkimai galėtų būti neišsemiama tema laikraščių humoreskoms“, – liūdnai dėsto ūkininkas.
Nutraukti gamybą paskatino tai, kad nuolat neblaivūs darbuotojai grasino įvairiomis įstaigomis, nors dirbti nenorėjo. Per šiuos piliečius darbo neteko ir kiti, padorūs, žmonės.
Ūkininkas sako, kad į tokią poziciją buvo galima rasti tik tokių darbuotojų, kuriems turi suteikti ir gyvenamą vietą. Juos tenka ir maitinti. Praktiškai kiekvieną vakarą girti, gavę algą perka mašina už 300 eurų ir neblaivūs važinėja po kaimą.
Pievas gali tekti atkurti
„Ministerijoje ne kartą kėlėme šias problemas, siekėme sutvarkyti įdarbinimo formalumus, nes žmones reikia apgyvendinti, aprengti, pamaitinti. Reikia socialinių darbuotojų pagalbos. Tačiau vietoj to valdžia gaivina kaimą klodama trinkeles ar įrenginėdama vaikų žaidimo aikšteles, nors vaikų kaimuose jau nelikę“, – piktinasi ūkininkas ir sako, kad kai atvažiuoja valdininkai, tai jie, miestiečiai, tiesiog pradeda mokyti, kaip teisingai gaminti sūrius ir nuolat sugalvodavo naujų žurnalų, kuriuos žmogus turi pildyti.
Karves pardavė lietuviams. Keletas lenkų supirkėjų buvo atvažiavę, tačiau siūlė tokią kainą, kad jas verčiau apsimokėjo išvežti lietuviams į skerdyklą.
Vieną fermą jau pritaikė grūdams laikyti. Kitos įrangą pjaustys ir ką toliau darys neaišku.
Kokia bus ateitis J. Pažėra nespėlioja.
„Paskaičiau, kad teks atkurti pievas, o mes daugybę metų deklaravome ganyklas, kurios užėmė keturis penktadalius mano plotų, ko nedarė stambūs grūdininkai. Pardavus gyvulius pievų mums nebereikia ir jas išarėme. Gali būti, kad dabar teks jas atkurti. Pakliuvome“, – liūdnai kalba J. Pažėra.