Vaisių kelias į saugyklas turi būti kuo trumpesnis
Vaisių nuėmimo laikas kiekvienais metais yra skirtingas, tikino beveik visi pašnekovai. Priklauso nuo meteorologinių sąlygų, agrotechnikos, vaismedžių amžiaus.
„Obuolių brandai nustatyti aš seniai naudoju vieną metodą, kuris manęs niekada neapvylė. Šių vaisių subrendimo rodiklis – krakmolo juose kiekis. Perpjaunu vaisių skersai ir įmerkiu į 0,1 procento stiprumo jodo tirpalą. Jį pasigaminu iš litro distiliuoto vandens, vieno gramo jodo ir 4 gramų kalio jodido. Jei vaisius subrendęs, krakmolas suiręs, pjūvio vieta visa nusidažo mėlynai. Tokie vaisiai neilgai išsilaikys. Žiemai skinu tų obelų vaisius, kurių puselė mano bandymo metu nusidažo ne visa, o tik trečdalis“, – pataria chemijos studijas baigusi Irena Jankauskienė.
Jos nuomone, labai svarbu laiku nuimti bulves. Rudenį jos sparčiai auga, kai kurių veislių bulves nukasusieji per anksti gali prarasti vieną centnerį derliaus iš aro. Bet reikia atminti, kad bulvės bijo šalnų, o sušalusios greitai supūva.
Savo sodelį puoselėjanti Joana teigia, kad tos pačios veislės obuolių išlaikymas priklauso nuo oro sąlygų: augę šaltesniu oru geriau išsilaiko negu karštu. Drėgnais metais blogiau negu sausais. Ne tokiais saulėtais kokybė prastesnė, vaisiai blankesni, neatsparūs ligoms. Drėgmės perteklius ypač nepageidaujamas, kai vaisiai bręsta. Jei sausa – šie sutrūkinėja, anksčiau subręsta, blogai laikosi. Gavę per daug azoto trąšų obuoliai ir kriaušės trumpiau laikysis, kalio – bus geresnės kokybės, juos ilgiau valgysime.
„Sunkesnėse dirvose išauginti laikosi geriau negu sausose, nederlingose. Vaisiai geriau išsilaiko nederlingais metais, nes labiau aprūpinami maistinėmis medžiagomis ir yra stambesni. Maži ir stambūs obuoliai, kriaušės laikosi blogiau negu vidutiniai, juos reikia suvalgyti pirmus. Ruduoja laikomų obuolių minkštimas? Manau, kad taip atsitinka dėl nepalankių oro sąlygų, paankstinto derliaus nuėmimo, laikymo aukštoje temperatūroje. Taip atsitinka, kai vaisiai nuimami saulėtą ir labai šiltą dieną. Minkštimas gali ruduoti ir vaisiams pernokus. Taip linkę gesti ‘Pobieditel’, ‘Paprastojo antaninio’ veislių obuoliai. Jei vasarą gausiai lijo, vaismedžiai gavo per daug azoto, ant vaisių gali rastis rudų poodinių dėmelių. Norint kuo ilgiau išlaikyti obuolius, būtina nemaišyti veislių, kiekvieną laikyti atskirai. Vieni greičiau, o kiti lėčiau bręsta. Obuolius laikyti vėsesnėje, kriaušes– šiltesnėje patalpoje. Reikia atminti, kad surinktų vaisių negalima palikti sode, kuo skubiau nešti į vėsią patalpą. Vienai parai sode palikti nuskinti vaisiai išsilaiko maždaug dešimt dienų trumpiau“, – tokie Joanos patarimai.
Saulė pomidorams jau nepadeda nokti
„Volungėlės“ sode gyvenanti Aldona sako ‘Noris’ veislės obuolius išlaikanti iki pusės metų, antaninius – iki trijų mėnesių, o nuskinti vasariniai nesupuvę „ištraukia“ tik tris savaites.
„Obuolius dėžėse dedu keliais sluoksniais, o kriaušes – vienu. Dėžes iškloju popieriumi, užpilu medžio drožlių. Jų nestatau prie sienos, palieku oro tarpus, kad vaisiai kvėpuotų. Moliūgus viena eile išdėlioju ant lentynų. Kuriuos noriu valgyti gegužės mėnesį, laikau dėžėse apklotus šiaudais. Moliūgų augintojams patariu: nevartykite nei augančių, nei sandėlyje padėtų. Jie turi užimti tokią pozą, kokia juos paguldė motina gamta. Laikymui skinti visiškai subrendusius ir, kitaip negu obuolius, nurautus sausai palaikyti, kad koteliai uždžiūtų“, – patirtimi dalijasi Aldona.
Pomidorų augintojai tvirtina, kad iki dabar šiltnamiai pilni šių vaisių. Kaip su jais elgtis – skinti ar kuriam laikui dar palikti, nes saulutė vis pašildo. Sodininkė Elena, išgirdusi šį prašymą padeklamavo poetą Maironį: „Baigės rugsėjis! Po orą bailiai / Voratinkliai draikės be vėjo. / Šypsojo saulė, bet jos spinduliai / Tarytum sudiev tekalbėjo.“ „Pomidorams tokia saulė jau nepadeda augti, o šaltos naktys tik kenkia. Kuo skubiau visus nuskinkite ir nokinkite namie“, – griežtai patarė Elena.
„Mes jau beveik visus pomidorus nuskynėme. Savaitgalį skinsime paskutinius ir nurausime. Sudėsime į kartonines dėžes vienu sluoksniu ir laikysime. Vieni prinoksta, kiti sudžiūsta, supūva. Bet kai kurie būna sunaudoti tik prieš Naujuosius metus, nes tada sunoksta. Žinoma, skonis jau ne toks, koks nokstančių saulėje, bet kai būname šiek tiek pamiršę vasarinių skonį – suvalgome. Kai pomidorai viena eile sudėti, lengva pastebėti pradedančius pūti. Išimame, o kiti toliau noksta. Kol dar nėra šalčių – laikome sodo namelyje. Atšalus vežame namo, laikome stiklintame balkone, vėliau perkeliame į kambarį. Maži, nesubrendę vaisiai nesunoksta. Jų tiesiog neskiname, nes vėliau tenka išmesti. Nieko kitaip nedarome.
Nuskintus obuolius laikome sodo rūsyje. Kas kartą nuvažiavę išrenkame supuvusius. O jų pradžioje būna gana daug. Po mėnesio nustoja pūti, geriau laikosi, nors skinant atrodo, kad visi bus išmesti“, – pasakoja alytiškė, retų pomidorų veislių augintoja Loreta Ažukienė.
Kita pomidorų augintoja Monika Bielskienė teigia, kad kuo mažiau subrendę pomidorai, tuo ilgiau išsilaiko. Stambūs greičiau sunoksta, bet trumpiau išsilaiko ir šviesa jų nokimui įtakos neturi. Sunokę tamsoje esti net gražesni. Pomidorams reikia deguonies, todėl dažnai juos suskintus būtina vėdinti.
Prisiminimai iš darbo dvarininkų virtuvėje
Jau seniai pomidorus auginanti alytiškė Rasa Kazlauskaitė sako, kad šiemet jie noko ne taip kaip kitomis vasaromis. Savaitgaliais nuvažiavusi į sodą rasdavo prinokusių, tačiau ne taip gausiai. Iki dabar dar gausybė žalių. Artimiausiu metu Rasa žada juos nuskinti, nes laikas perkasti šiltnamio žemę ir pasėti garstyčių jai atnaujinti. Nuskintuosius ji dės į pintines ir perklos laikraščiais, antraip greičiau pradės pūti.
„Volungėlės” sode net dviejuose šiltnamiuose pomidorus augina Aldona Raulonienė. Trijų veislių sėklų ji buvo parsivežusi iš viešnagės pas dukrą Anglijoje. „Tikėjausi iš šių geresnio derliaus, bet vasaros atseikėtasis nepatiko. O apskritai šių metų pomidorų derlius nuvargino gausa. Net primirštus receptus teko prisiminti, kad perniek nenueitų net ir pernokę pomidorai, – spaudžiau iš jų sultis. Dar raudonuoja ir žaliuoja šiltnamiuose. Didesni ir rausti pradėję sunoks ant kekių, nes gana šilta, o likusius slėpsiu šiene, kaip anksčiau žmonės darydavo“, – teigia daržininkė.
Devyniasdešimtmetė Marija Steponkienė mena su mama obuolius Seirijų dvaro savininkams raugusi. „Jų rauginimas mažai skiriasi nuo agurkų. Tinka kietesni ir rūgštesni obuoliai, rudeninių ir žieminių veislių – antaniniai, pepinai. Statinaičių dugnus išklodavome švariais šviežiais ruginiais ar kvietiniais šiaudais. Obuolius taip pat sluoksniuodavome su šiaudais. Dėdavome serbentų lapų. Užpildavome tirpalu iš druskos, cukraus ir ruginių miltų. Kokios buvo proporcijos, jau nebepamenu, tik žinau, kad cukraus dėdavo daugiau negu druskos. Ponai savo šeimai kelias statinaites liepdavo užraugti su medumi vietoje cukraus. Kelias dienas raugindavome šiltai, paskui statines perkeldavome į rūsį. Gal kad buvo nepriteklių metas, bet iki dabar menu kietų, saldžiarūgščių, gaivių obuolių, kuriais ponia pavaišindavo atėjus talkinti pavasario darbuose, skonį“, – dėsto guvi senjora.
Ji apgailestauja, kad pamirštamas labai geras atsargų kaupimas – džiovinimas. Sudžiovinti vaisiai daug vietos neužima, bet tinka kompotams, pyragams gardinti. Anksčiau žmonės obuolių, kriaušių, slyvų ne tik savo šeimai, bet ir kunigams pridžiovindavo. Nešdavo jų ligoniams ir šiuos prižiūrintiems gydytojams. Slyvas, pasak Marijos, džiovindavo supjaustytas ir labai atsargiai, pradėdami nuo mažos temperatūros, kad nesusidarytų plutelė, viduje neliktų drėgmės. Išdžiūvusias vis atrinkdavo, baigę džiovinimą kelias dienas neužrišdavo maišelių, kad juose išsilygintų drėgmė. Senolė mena, kai jai reikėdavo plonai pripjaustyti krienų, jų juostelėmis padengdavo rūsiuose žiemai sudėtus vaisius ir spanguoles, bruknes.
Jos vaikaitė Inesa, močiutės pastebėjimu, nuostabaus skonio kopūstų priraugia. „Daugelis deda tik morkų, kmynų, dar spanguolių paberia. Aš nepagailiu bruknių ir obuolių. Jie sudaro vos ne penktadalį tūrio ir kopūstams suteikia gerą skonį, juos dar labiau vitaminizuoja“, – savo receptą pagarsina Inesa.
Močiutė dar mena, kai ponai kopūstus ne tik raugė, bet ir sniege į krūvas sudėję, šiaudais, eglišakiais pridengę iki pavasario sveikas, sultingas jų galvas išlaikydavo. Užkasdavo ir kaupuose.
Svogūnų sėklas teks beicuoti
Morkas, burokėlius, griežčius, gūžinius kopūstus, petražoles, salierus, cikorijas, porus sodininkai laiko iki pirmųjų rimtesnių šalnų, nes vegetacijos pabaigoje jie dar sparčiai auga. Tačiau reikia atminti, kad kai šiuos augalus pakanda šalnos, – sumažėja jų atsparumas puviniui. Lapines daržoves, specialistų teigimu, šaldytuve galima išlaikyti ir iki dviejų mėnesių. Daryti taip: likus dviem trims savaitėms iki jų nuėmimo netręšti ir nelaistyti. Greitai nuimti derlių. Petražolės, krapai, salierai geriau išsilaiko nepakąsti šalnų. Jų lapus geriau nupjauti neišrovus, lapai lieka švaresni. Dėti į dėžutes, išklotas polietilenine plėvele, ir į šaldytuvą. Kuo greičiau daržovės pateks į šaldytuvą, tuo ilgiau išsilaikys. Išlaikyti salierų ir petražolių lapai žiemą turi daugiau vitaminų negu atželdinti šiltnamiuose.
Šiemet užderėjo svogūnai. Jie laikomi vysta lėčiau už kitas daržoves. Sausesnėje dirvoje augę pavasarį anksčiau dygti pradeda. Jei kakleliai nuimant derlių pasitaikė storesni, sultingesni, pasak pašnekovų, tai ženklas, kad dirvoje buvo azoto perteklius. Tokius reikia greičiau suvalgyti. Svogūnus galima laikyti ir žemoje temperatūroje.
Dažnas skundžiasi, kad šiemet svogūnų derlių užpuolė kekerinis puvinys, vienas žalingiausių. Tai rodo, jog pavasarį būtina sodinti tik beicuotas sėklas, nes užkrato šaltinis tūno jose.
Ūkininkų sąjungos Alytaus skyriaus vadovo Romo Kisleravičiaus klausėme apie šiemetinį grūdų derlių. Jo nuomone, ūkininkai sulaukė gero derliaus, tiko jiems ir supirkimo kainos. Pašnekovas primena: grūdai šalčio nebijo, žiemą gali būti laikomi ir šaltesnėse patalpose, svarbiausia, kad būtų sausi. Geriausia, net ir kelis maišus įsigijus vištelėms lesinti, juos laikyti iš lentų sukaltame aruoduke, vis pamaišant nors jų viršų. Jei grūdai laikomi maišelyje, jo nereikia užrišti – tegul vėdinasi.
Kiti spalio darbai
Spalį laikas pasirengti ir gėlynus žiemai. „Ruoškite žiemoti rožes. Palikite tik 25–30 centimetrų stiebus, laipiojančių nelieskite ir prilenkite prie žemės. Prieš dengdami nupurkškite vario sulfatu. Trumpai nupjaukite bijūnų, flioksų ir kitų daugiamečių gėlių stiebus. Kai pagaus šalnos, laikas kasti jurginus. Rekomenduojama palikti 10 centimetrų stiebus, o į laikymo patalpas sunešti visiškai išdžiūvusius. Spalis – tinkamas metas sodinti tulpes ir kitas svogūnines gėles bei žieminius česnakus. Atminkite, kad rūpestingi gėlininkai rudenį chrizantemų nedalija ir nepersodina, o tik pavasarį, nes iššals. Rudenį nesodinkite ir slyvų bei kriaušių, geriau palaukite pavasario. Iki šalčių pradžios galima dalyti rudeninių astrų, astiblių, bergenijų, bajorių, flioksų, rutbekijų, burbulių, laumenių kerus, tai atlikus apdengti durpėmis. Nepalikite ant dirvos nurautų piktžolių, jose žiemoja daug kenkėjų“, – beria patarimus gėlininkė Janina.
Ji dar pasiūlo žemės pavasariniam daigų sodinimui pasirengti iš rudens. Jos pasisemti iš patvorio, kur auga dilgėlės, ten per daugelį metų supūva sukritę lapai, augalų liekanos. Atneštoje į šilumą žemėje sudygsta piktžolės, belieka jas išrauti.
Spalio pabaigoje, jei šiltas ruduo – lapkritį, kad nespėtų sėklos sudygti, galima pasisėti morkų, svogūnų, ridikėlių, pavasarį sulauksite ankstesnio derliaus.
Pasirenkite vieną kitą lysvę ir pavasario sėjai, pamulčiuokite arba uždenkite plėvele, kad nepažliugtų.
„Kai tik prasidės šalčiai ir žemė šiek tiek sustings, ypač naujus medelius, reikia apkloti mėšlu. Jo nepagailėkite, tik prie kamienų nedėkite. Geriau ten smulkių eglės šakelių paberkite – dėl pelių. Mėšlas kaip mulčias neleis šalčiui pasiekti medelių šaknų. Pavasarį jo nenuimkite, daržo šakėmis pabadykite, lietus maistines medžiagas nuneš į šaknis. Pradėjus snigti, braškes ir žemuoges apmeskite šakomis – sulaikys sniegą.
Vaistažolių žinovė Janina Pliaugienė rekomenduoja prisikasti balinių ajerų šaknų, gerai jas išplauti, mažais gabalėliais supjaustyti ir padžiovinti. Bus aromatinėms vonioms, sveikstant po gripo, sutrikus virškinimui. Vėlai rudenį išsikaskite šaknį kitą ir kiaulpienių – geras vaistas nuo aterosklerozės, hemorojaus.