Augalų šaknys purena žemę, pripildo ją deguonies, maitina sliekus ir mikroorganizmus, lapai padengia žemę, saugo ją nuo erozijos.
Žmogus, su savo žemdirbystės sistemomis kišdamasis į per milijonus metų susiklosčiusį procesą, neretai padaro žalos, nes plikas sukastas dirvožemis – tarsi žaizda žemėje, kurią ši siekia kuo greičiau užtraukti žaliais augalais, apsaugoti nuo spiginančios saulės, lietaus ir vėjo.
Po daug metų trunkančio aktyvaus naudojimo dirvožemis, kad ir kiek jį tręštumėte, pasidaro nebederlingas, tad gausaus derliaus neverta tikėtis. Padėtį galima ištaisyti su tais pačiais augalais, tiksliau – su sideratais. 19 a. šį terminą pasiūlė prancūzų mokslininkas Jeanas Ville, bet pats metodas nebuvo naujas – sideraciją žmonės taikė nuo senų laikų. Kinijoje, Indijoje sideracija buvo žinoma daugiau nei prieš 3000 metų, o Viduržemio jūros regione – nuo 4–3 a. pr. Kristų.
Metodo esmė tokia: nurinkus derlių, tuščioje žemėje pasėja greitai augančių augalų sideratų: lubinų, pupelių, sojos, lęšių, liucernos, barkūnų, seradėlių, dobilų, lapinių garstyčių, burnočių, avižų, rugių, sėjamųjų grikių ir kt. Jie ima iš oro azotą ir greitai auga, jų puikiai išsivysčiusios ir ilgos šaknys prasiskverbia į dirvą, ima maistingas medžiagas iš apatinių žemės sluoksnių, įsisavina fosforą ir kitas vertingas medžiagas.
Kai augalai pakankamai užauga, juos nupjauna ir užaria. Sideratai supūna ir į dirvą gįžta naudingos medžiagos. 3 kilogramai žaliosios masės gali pakeisti 1-1,5 kg mėšlo ir papildomai gauna tokių medžiagų kaip fosforas, kalis, kalcis.
Kitas užkastų augalų privalumas – dirva gauna daugiau oro, sugeria vandens, tampa puresne, gyvybingesni mikroorganizmai.