Visgi yra ir tokių augalų, kurie šešėlyje jaučiasi daug puikiau nei nutvieksti šviesos. O kad netektų kiekvienais metais triūsti sodinant vienmečius augalus, po medžiais galima įveisti daugiamečių. Toliau – keletas portalo „The Spruce“ leidėjų siūlomų variantų, galinčių tapti tikromis šešėliuose skendinčio sodo puošmenomis.
Stambialapės bruneros (Brunnera macrophylla)
Balkšvai išvagoti širdelės formos lapai kaustyte kausto žvilgsnį, o dangiškai mėlynų žiedynų debesėliai atrodo it tikros puošmenos. Bruneros yra ganėtinai atsparios šalčiui, o vystosi, kad ir iš lėto, bet užtikrintai. Šiuos dekoratyvinius augalus norint galima persodinti ir į kitas sodo vietas.
Kanadinės pipirlapės (Asarum canadense)
Pipirlapė yra daugiametė žolė su ilgais pažeme išdrikusiais šakniastiebiais. Šiam augalui beveik nereikia priežiūros. Pipirlapių žiedai ne itin įspūdingi, bet lapai – verti dėmesio. Šie augalai nemėgsta kitų gėlių kaimynystės, o ilgainiui jas tiesiog nustelbia.
Paprastosios pakalnutės (Convallaria majalis)
Pakalnutės – be galo ištvermingi augalai, pavasarį nudžiuginantys salsvu aromatu. Miniatiūriniai sniego baltumo žiedų varpeliai atrodo it nukopijuoti iš dailiausio atviruko, tačiau trapi šių gėlių išvaizda tikrai neatitinka jų charakterio. Dalykas tas, kad pakalnutės gana greitai okupuoja bet kurią sodo vietą, o ypač nederlingos žemės plotus po medžiais. Beje, kai kurios pakalnutės yra ne baltos, o rausvos.
Auskarėliai (Dicentra)
Auskarėliai nuostabiai atrodo net tada, kada nežydi, o tik žaliuoja iškarpytais lapais. Pavadinimą šis augalas veikiausiai gavo dėl auskarėlius primenančių kybančių žiedelių. Jei klimatas karštas, šios gėlės auga kaip efemerai (trumpos vegetacijos augalai), o sausringu laikotarpiu pereina į snaudulio fazę. Dėl šios priežasties po medžiu, toje vietoje, kurioje pasodinti auskarėliai, gali atsiverti tuščias plotas.
Širdžialapės tiarėlės (Tiarella cordifolia)
Tiarėlės – puikiausias pasirinkimas medžių gožiamose šešėliuotose vietose. Pavasarį jos žydi net 4–6 savaites. Likusiu laikotarpiu augalai dauginasi ūsais ir taip suformuoja patrauklius karpytų lapų kupstus. Tiarėlės mėgsta drėgmę, todėl jei medžio laja tokia tanki, kad net atstoja skėtį, šiuos augalus reikia laistyti ne rečiau kaip kartą per savaitę.
Melsvės (Hosta)
Įvairiausių rūšių melsvės populiarios visame pasaulyje. Galima išsirinkti smulkesnius ir stambesnius augalus, su gelsvą arba melsvą atspalvį turinčiais plačiais arba siaurais lapais. Melsvės ilgai nenunyksta, bet lėtai dauginasi. Šie augalai pakelia sausmetį, bet tiesiog dievina vandenį: jei jo pakanka, melsvės vešėte veša.
Mažosios žiemės (Vinca minor)
Žiemės ganėtinai agresyviai išplinta po sodą, bet jei jus domina išties ištvermingas augalas, žinokite, kad žiemė nenuvils. Dailiai užpildydamos plotą medžių paunksmėje, kurioje beveik nieks neauga, šios gėlės saugo dirvą nuo erozijos. Žiemės gali ramiai sau augti net ir tamsiausiuose šešėliuose, o vėlų pavasarį pasipuošti mėlynais žiedais.
Japoniniai blužniapaparčiai (Athyrium niponicum)
Šios rūšies paparčiai nuo žaliųjų savo giminaičių skiriasi nuostabiu sidabrišku atspalviu. Blužniapaparčiai mėgsta šešėliuotas vietas, tačiau užvis gražiausiai jie atrodo ten, kur šešėliai išsibarstę. Kaip ir visus kitus paparčius, šios rūšies atstovus reikia reguliariai laistyti ir gana gausiai mulčiuoti.
Narcizai (Narcissus)
Jei žemė po medžiais pakankamai puri, pavasarį galima pasisodinti ir narcizų. Nors daugelio rūšių narcizams saulės šviesa yra kone būtina žydėjimo sąlyga, ankstyvosios šių gėlių veislės tikrai suspės pražysti, kol medžių lapai dar nebus išsprogę ir užtemdę saulės.