Kad kenkėjai graužia kopūstlapius – tik dalis bėdos. Jie dar perneša ir ligas sukeliančias bakterijas bei virusus, o pažeisti augalai lengviau suserga grybelinėmis infekcijomis. Dėl to tokios aktualios profilaktikos priemonės: sezonui pasibaigus dezinfekuoti dirvožemį, laikytis sėjomainos taisyklių, pernelyg tankiai nesodinti, reguliariai ir gausiai laistyti bei tręšti kopūstus, barstyti pelenais arba tabako miltais.
Būtina kovoti ir su kryžmažiedėmis piktžolėmis – trikerčių žvaginių, barboryčių, kitų žiedeliai gali atrodyti labai nekaltai ir dailiai, tačiau traukia į daržą kopūstams pavojingus kenkėjus.
Greta jų lysvių verčiau pasodinkite augalų, kurie vabzdžius atbaidys: serenčių, mėtų, bazilikų, medetkų, kalendrų, pelynų, pelargonijų, bitkrėslių. O kopūstų priešus išmokite atpažinti „iš veido“.
Drugiai baltukai
Jie – tikras kopūstų, o ir visų kryžmažiedžių kultūrų prakeiksmas.
Kopūstinių ir ropinių baltukų palikuoniai itin rajūs. Vikšrai gali po savęs palikti ne tik skylučių – vienus lapų „griaučius“. Kopūstinio baltuko patelė deda 200–300 kiaušinėlių, per sezoną gali išsivystyti 2–4 kartos. Ypač aktyviai baltukai dauginasi vyraujant sausiems ir karštiems orams. Gelsvai žali drugių vikšrai iš pradžių prakiurdo, apgraužia kopūstlapius. O paskui išvarpo visą gūžę ir pažeista daržovė ima pūti. Kova su baltukais – sunkus darbas.
Vikšrai ir kiaušinėliai renkami rankiniu būdu. Gūžės barstomos pelenais arba tabako dulkėmis (taip pat purškiamos specialiais preparatais). Kai kurie sodininkai dengia kopūstų lysves tinkleliu, kad drugiai nepajėgtų nutūpti.
Galima bandyti daržoves purkšti žolynų užpilais ir nuovirais:
• 1 kg džiovintų smulkintų pelynų užpilkite nedideliu kiekiu vandens, 15 minučių pavirinkite, ataušinkite, perkoškite ir papildykite vandeniu iki bendro 10 litrų kiekio. • 1 kg ramunėlių užpilkite 10 litrų vandens, pamirkykite 12 val., nukoškite. Prieš naudojimą atskieskite vandeniu santykiu 1:3. • 100 g garstyčių miltelių išmaišykite 10 litrų karšto vandens, palikite 2–3 dienas nusistovėti. Prieš naudojimą perkoškite.
Drugiai ugniukai
Kopūstinių ugniukų, kaip ir baltukų, vikšrai apetitu nesiskundžia – ir iš didžiulio kopūstlapio gali palikti tik gyslas. Tačiau kad jų atsirado darže, įtarti galima jau iš nedidelių skylučių kopūstų lapuose. Pačius drugius pastebėti vargiai įmanoma – kiaušinėlius jie deda naktimis. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais kaip tik būna jų aktyvumo pikas. Nuo šių ėdrūnų kopūstus galima bandyti gelbėti tais pačiais pelenais, tabako dulkėmis, naudoti insekticidus ir gaudykles.
Arba purkšti tokiu užpilu: 4 kg pomidorų lapų pamerkite į nedidelį kiekį vandens, pavirkite 30 minučių, ataušinkite, nukoškite ir atskieskite vandeniu 1:3. Kad skystis greitai nenutekėtų nuo kopūstlapių ir juos gerai padengtų, galite į nuovirą įtarkuoti ūkinio muilo (40 g į 10 litrų vandens).
Kopūstiniai pelėdgalviai
Šie drugiai – vieni pavojingiausių kopūstų kenkėjų.
Per sezoną pelėdgalvio patelė gali padėti daugiau kaip 2 000 kiaušinėlių. Vikšrai iš pradžių graužia kopūstlapį toje vietoje, kur išsirito, paskui išsiskirsto ir visą gūžę išvagoja tuneliais bei pripildo ekskrementų. Nereikia nė sakyti, kad po to kopūstas neišvengiamai supūva.
Deja, su pelėdgalviais liaudiškais metodais nepakovosite. Tik renkant vikšrus ir kiaušinėlius rankomis ir apdorojant kopūstus bioinsekticidais.
Kopūstinės kandys
Suaugusios kandys kopūstams jokios grėsmės nekelia, nes minta nektaru. Vikšrai – visai kas kita. Jų per vieną kartą gali išsiristi iki 300, o per visą vasarą kopūstinės kandys kiaušinėlius deda 2–3 kartus. Šie skraidantys gyviai – visiškai nekrentantys į akis: kai sparnų skersmuo vos 16 mm, nelabai yra ką ir pastebėti.
Kandžių vikšreliai – dar mažesni, iki 11 mm, – slepiasi jaunų gūžių užuomazgose apraizgę jas į voratinklį panašiomis gijomis su gausybe išmatų. Bręsdami jie pakeičia spalvą iš baltos į žalsvai rudą.
Iš pradžių kopūstinių kandžių vikšrai „skeletuoja“ kopūstlapius, paskui apatinėje jų dalyje prasigraužia skyles, kad patektų prie minkštesnių ir sultingesnių lapų. Su tokia grėsme įmanoma kovoti tik insekticidais, tačiau ankstyvosiose stadijose galima išbandyti raudonuogio šeivamedžio užpilą: • 200–300 g smulkintų šeivamedžio žiedų ir jaunučių ūglių užpilkite 10 litrų vandens, palikite parą nusistovėti. Prieš purkšdami nukoškite.
Krieninis (kopūstinis) žėrulis
Tai dvigubo pavojaus šaltinis, mat kopūstus niokoja ir suaugę vabalai, ir jų lervos. Pastarųjų žėrulio patelė per sezoną gali paleisti į pasaulį iki 400. Kopūstiniai žėruliai – tai iki 6 mm ilgio vabaliukai, juodi su žalsvai violetiniu metaliniu atspalviu.
Lervos purvinai geltonos – tik galvos juodos, blizgios ir per visą ilgį driekiasi keturios eilės tamsių iškilimų su šereliais. Po jų antplūdžio iš kopūstlapių lieka tik griaučiai. Kenkėjus būtina rinkti rankomis (prisilietus šie apsimeta negyvi ir krinta ant žemės), galima bandyti atgrasyti pelenais ir tabako dulkėmis, taip pat ir insekticidais.
Garstukinės kopūstinukės
Labiausiai jos mėgsta įsikurti ant jaunų kopūstų daigų ir piktžolėmis užžėlusiose lysvėse. Ieškodamos maisto, be vargo įveikia didžiulius atstumus.
Pavojų daržui kelia tiek patys vabalėliai, tiek ir jų lervos. Garstukinės kopūstinukės – smulkios, šoklios ir pačių įvairiausių atspalvių, – aktyviai dauginasi įsivyravus karštiems sausiems orams. Užėjus lietums jų pastebimai sumažėja. Kad kopūstus užpuolė šios kenkėjos, suprasite iš mažomis skylutėmis prakiurdytų kopūstlapių. Laikui bėgant tokios gūžės ima gelsti ir vysti. Mat, be kita ko, jų šaknimis minta garstukinių kopūstinukių lervos. Pirmasis ginklas prieš tokius kenkėjus – pelenai ir tabako dulkės. Patariama taip pat purkšti pelenų užpilu:
3 kg pelenų išmaišykite 10 litrų verdančio vandens ir pridėkite 40 g ūkinio muilo, kad geriau laikytųsi ant lapų. Prieš purkšdami leiskite nusistovėti 12 val.
Jei mėgėjiški metodai nepadeda – o taip dažnai būna, – belieka biopreparatai ir insekticidai.
Skydblakės
4–10 mm dydžio skydo formos vabalėliai akį traukia ryškiu kūno piešiniu iš baltų, geltonų, raudonų ar juodų su žalsvu metaliniu atspalviu raštų. Kenkia visiems kryžmažiedžių šeimos augalams, ne tik kopūstams, ir yra neišvengiamos – jos gyvena visur.
Viena skydblakės patelė gali padėti iki 300 kiaušinėlių apatinėje lapo pusėje, todėl juos ne taip lengva aptikti. Tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos prakiurdo kopūstlapius, kad galėtų išsiurbti sultis. Į tokias žaizdeles patekusios skydblakių seilės sukelia audinių nekrozę. Kopūstų gūžės ima lėčiau augti, tampa gličios ir labai prastai laikosi (pradėjusios pūti, skleidžia labai nemalonų kvapą).
Skydblakės, be kita ko, visiškai sutrikdo fotosintezę, augalas suformuoja nevisavertes sėklas.
Su šiais kenkėjais kovojama purškiant lysves insekticidais, nors galima išbandyti ir česnakų užpilą: • 150 g smulkintų česnakų užpilkite 10 litrų vandens, palaikykite parą, nukoškite.
Kopūstiniai paslėptastraubliai
Tiek suaugę vabzdžiai, tiek lervos kenkia daugeliui kryžmažiedžių augalų, ypač daug žalos padarydami rapsų pasėliams. Laimė, per sezoną paprastai užauga tik viena jų karta.
Kopūstiniai paslėptastraubliai – smulkūs juodi vabaliukai, kurie dėl kūną dengiančių pilkų žvynelių ir plaukelių ir patys atrodo tamsiai pilki. Ilgas plonas straublys nulenktas žemyn.
Lervos – gelsvai baltos ruda galva, be kojelių, lenktos, – vystosi augalų lapkočių ir jaunų ūglių viduje išgrauždamos juos ir judėdamos link šaknies kaklelio. Suaugę paslėpastraubliai išgraužia kopūstlapius palikdami apvalias skyles arba išsipūtusias vietas. Realiai nuo tokių kenkėjų padedančios priemonės prieinamos tik ūkiams. Tačiau vegetacijos pradžioje galima pabandyti apsaugoti kopūstus nupurškus juos insekticidais.