Po metų kitų mėgausimės skaniomis dovanomis, o gražiai sutvarkytas sodas teiks estetinį pasigėrėjimą. Kad mūsų darbas būtų vaisingas ir nevienadienis, prisiminkime kai kuriuos patarimus.
Vietos sodui parinkimas
Labiausiai tinka pakilesnio reljefo vietos ‒ jose nebūna per šlapia, žiemos ir šalnų metu šaltas oras nukeliauja į žemesnes vietas ir vaismedžiai auga sveikesni bei derlingesni. Lygumose sąlygos yra prastesnės, ypač jei ten vyrauja sunkesni dirvožemiai. Vaismedžių ir vaiskrūmių nereikėtų sodinti į daubas. Jose dažniausiai būna per šlapia ir per šalta. Šaltą žiemą augalai pašals arba iššals, pavasario šalnos pakąs žiedus, augalai bus ligoti. Reikliausi yra persikai, abrikosai, trešnės ir vyšnios. Persikus ir abrikosus patartina sodinti tik saulėtose šiltesnio mikroklimato vietose, apsaugotose nuo žvarbių vėjų.
Dirvos paruošimas
Labai gerai, kai sodui skirtame plote yra išnaikintos daugiametės piktžolės, dirva patręšta, suarta ir prieš sodinimą sukultivuota. Jei tenka sodinti į prastesnę vietą, pavyzdžiui, veją, dirvožemį tenka paruošti. Pradžioje nuimama velėna ir iškasama šiek tiek didesnė sodinimo duobė (skersmuo – 80 cm, gylis ‒ 40 cm). Į žemę galima įmaišyti neutralizuoto durpių substrato arba komposto. Mažiau derlingus dirvožemius patartina patręšti mineralinėmis trąšomis. Į vieną sodinimo duobę reikėtų berti 100–150 g superfosfato ir 50–100 g kalio sulfato. Tinka ir kompleksinės trąšos, kuriose yra mažai (iki 5 %) azoto ir daug fosforo bei kalio, pvz., NPK 5-15-20. Azotu tręšti reikia kiek vėliau, po sodinimo praėjus maždaug mėnesiui. Pirmaisiais metais augalų šaknų zonoje išberti saujelę amonio salietros.
Šilauogių auginimas
Šilauogės gerai auga ir dera tik rūgščiame dirvožemyje. Jei dirvožemis yra neutralus arba šarminis, sodinimo vietą reikia paruošti. Iškasamos gana didelės (apie 1 m pločio ir 0,5 m gylio) duobės, užpildomos šilauogėms specialiai paruoštu substratu iš rūgščių (pH apie 4,0) durpių ir medžio žievės. Ant dugno galima papilti 5–10 cm rupaus smėlio arba žvyro sluoksnį. Sodinimo duobes substratu užpilti reikėtų iš anksto, kad jis gerai suslūgtų. Pavasarį sodinamoms šilauogėms sodinimo vietą geriausia paruošti iš rudens, kad substratas suslūgtų.
Sodinimo atstumai
Tarp vaismedžių ir vaiskrūmių sode reikia palikti tarpus, atsižvelgiant į sodo augalų rūšį, veislę, poskiepį ir auginimo būdą. Augios obelys, kriaušės ir trešnės eilėse sodinamos kas 4–5 m, vidutinio augumo obelys ‒ kas 3–3,5 m, pusiau žemaūgės ‒ kas 1,5–2,5 m, žemaūgės ‒ kas 1–2 m. Tarp vyšnių ir slyvų, priklausomai nuo veislės, paliekami 2–3 m tarpai, avietės sodinamos 0,3–0,5 m atstumu, šilauogės, rankomis skinti skirti serbentai ir agrastai ‒ kas 1–1,5 m. Tarpai tarp eilių turėtų būti apie 1,3–1,5 karto didesni nei numatomas vaismedžių aukštis.
Sodinimo laikas
Pavasarį vaismedžius ir vaiskrūmius geriausia pasodinti iki vegetacijos pradžios. Sodinti galima išėjus pašalui ir kiek pradžiūvus dirvai. Sodinant į per šlapią dirvą, sugadinama jos struktūra ir pabloginamos šaknų augimo sąlygos. Esant palankioms meteorologinėms sąlygoms, lengvesnėse dirvose vaismedžius ir vaiskrūmius galima sodinti kovo antroje pusėje ir visą balandį. Vėliau, sodinukams sulapojus, augalai sunkiau prigyja ir labiau nukenčia nuo pastaraisiais metais dažnai pasitaikančių sausrų. Vazonuose parduodamus sodinukus galima sodinti beveik visada, išskyrus žiemos laikotarpį, kai dirva įšalusi.
Pasirengimas sodinimui
Iki sodinimo augalų šaknis reikia saugoti nuo išdžiūvimo. Jas patartina sudrėkinti ir įkišti į platų polietileninį maišą arba apvynioti polietileno plėvele. Itin rūpestingai reikia elgtis su pradėjusiais sprogti sodinukais. Jei parsivežtų augalų negalima iškart pasodinti, juos reikia prikasti. Iškasama didesnė duobė, kad tilptų augalo šaknys, ir užkasamos žemėmis. Prikasti geriausia ten, kur krinta šešėlis ‒ augalų neįkaitins saulė, jie lėčiau prabus iš priverstinės ramybės.
Sodinimas
Sodinamų vaismedžių šaknys duobėje turi pasiskleisti kiek galima vienodžiau į visas puses. Aplūžusias ir per ilgas šaknis reikia nukirpti, kad neužsilenktų. Sodinukas statomas ant duobės dugne padaryto kauburėlio. Užpylus sluoksnį žemių, jos apmindomos, kad geriau priglustų prie šaknų. Baigus sodinti, reikia palieti. Kuo didesnės duobė buvo iškasta, tuo daugiau reikia vandens. Vandeniui susigėrus, ant viršaus dar užberiamas plonas sluoksnis sausesnės žemės.
Obelų, kriaušių, vyšnių ir trešnių sodinukai su sėkliniais poskiepiais sodinami iki šaknies kaklelio. Į skėstašakes (kaukazines) skiepytas slyvas reikia sodinti truputį giliau skiepijimo vietos. Taip pasodinti medeliai išaugina mažiau poskiepio atžalų. Vaismedžiai su vegetatyviniais (žemaūgiais, pusiau žemaūgiais ir vidutinio augumo) poskiepiais sodinami tokiu gyliu, kad skiepijimo vieta liktų virš žemės paviršiaus. Kuo ilgesnė poskiepio dalis paliekama virš žemės, tuo žemesni auga medeliai. Serbentai ir agrastai sodinami giliau ‒ jų šaknies kaklelis turi būti 6–8 cm po žeme. Taip pasodinus susiformuoja vešlesni vaiskrūmiai, jie būna ilgaamžiškesni, išaugina daugiau pakaitinių stiebų. Aviečių šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi, ir tik lengvose dirvose galima sodinti apie 5 cm giliau.
Mulčiavimas
Mulčiavimas sudaro palankesnes drėgmės sąlygas, dygsta mažiau piktžolių. Tam geriausiai tinka durpės. Mulčiuojama maždaug 50 cm spinduliu aplink kamieną, mulčio storis turėtų būti apie 5–10 cm.
Genėjimas
Įsigijus vienamečius skiepus be vainiko (šoninių ūglių), viršūnę virš pumpuro reikia patrumpinti maždaug 90 cm aukštyje. Kai sodinukų šoninės šakelės yra per arti žemės arba jie turi tik pavienius šoninius ūglius, visi šoniniai dariniai pašalinami, o viršūnė nukerpama minėtame aukštyje (1 paveikslas).
Jei sodinukai su vainiku yra 70–90 cm aukščio, jų viršūnė patrumpinama apie 50–60 cm virš aukščiausiai esančio šoninio ūglio (2 paveikslas). Labai ilgi šoniniai ūgliai taip pat šiek tiek patrumpinami. Vainiko pirmajame aukšte vaismedžiams reikalingos 3–5 šakos. Jei šoninių ūglių yra daugiau, jų perteklius pašalinamas.
Jei šoniniai ūgliai auga stačiai į viršų, juos patartina atlenkti į horizontalią padėtį ir pririšti virvele prie kamieno apačios arba atraminio kuolo. Šakoms įgavus norimą augimo kryptį, virvelė atrišama. Stipriausius vertikaliai augančius ir su viršūne konkuruojančius ūglius būtina pašalinti (3 paveikslas), kad vaismedis turėtų vieną liemenį ir nebūtų su viršūne konkuruojančių išlūžtančių šakų.
Agrastų ir serbentų ūgliai trumpinami, virš žemės paliekant 2–3 pumpurus (4 paveikslas). Iš jų išaugs stiprūs ūgliai, vaiskrūmis bus vešlesnis. Jei ūglių daug, dalį galima palikti netrumpintų.
