Ši baimė – nors gal neišsakyta – kankina daugelį. Juk pažiūrėkime, kaip keičiasi pasaulis. Mažytis pavyzdys: kažkada videogrotuvai buvo naujovė, didelė industrija, apėmusi, ne tik jų gamybą, bet specialistus, kurie taisydavo šiuos prietaisus, kasečių nuomos verslą. O kas šiandien visa tai prisimena? Pasaulis keičiasi mūsų akyse ir per mūsų gyvenimą pasikeis ne kartą. O žmogus įpratęs prie stabilumo. Instinktyviai tam priešinasi. Priešinasi taip, kad net galvoja, jog geriau mirti, nei sulaukti, kada pasaulis atrodys kitoks. Tačiau ar tai vienintelė išeitis?
Kai kalbama apie dirbtinį intelektą, robotus, dažnam atrodo, jog tai dar ne apie Lietuvą. Ketvirtoji pramoninė revoliucija vyksta kažkur kitur – Jungtinėse Valstijose, Izraelyje ar Londone, bet ne Lietuvoje. Daug kam atrodo, kad tolima ateitis, lygiai tokia pati kaip ir savaitgalinis vizitas į Mėnulį. Panašu, kad savaitgaliui išsiruošti į Mėnulį (kaip dabar į kokią nors Europos sostinę) dar greitai nepavyks, – nors ką gali žinoti, – tačiau permainos darbo rinkoje vyksta jau dabar. Kad ir kur sukurti robotai, jei tik jie pasirodys efektyvūs, labai greitai užkariaus pasaulį.
Prisiminkime internetą, – dar prieš dvidešimt metų Lietuvoje daug kas puikiai išsivertė be jo, šiandien – jau nebegali įsivaizduoti savo gyvenimo. Ar po dvidešimt metų mes neįsivaizduosime savo gyvenimo be robotų, kurie tvarkys namus (jau dabar yra automatiniai siurbliai) ir juos statys, atveš maisto produktus ir pagamins skanius pietus, vedžios šuniukus po lauką, padės planuoti finansus bei patars dėl investicijų, konsultuos teisiniais klausimais, stebės mūsų sveikatos būklę, veš mus į susitikimus ar prie jūros?
O gal mes, tiksliau – mūsų smegenys, bus sujungtos su internetu ir dirbtiniu intelektu? Dvidešimt metų – ilgas laiko tarpas, bet ne toks, kad nepajustų žmogus. Ir jei jis gyvens daugiau kaip 80 metų, jo akyse pasaulis keisis keturis kartus. Beje, prognozuojama, kad žmogaus gyvenimo trukmė ilgės, vadinasi, pokyčių dar daugiau matys.
Nenuostabu, kad mus – žmones – ima baimė. Juk mes prarandame saugumą – vieną iš bazinių žmogaus poreikių. Ką mes darysime po dvidešimt metų? Ar būsime reikalingi? Ko šiandien mokytis vaikams, kad jie būtų ateityje sėkmingi? Prieš šimtą ar penkiasdešimt metų viskas buvo aiškiau: bankininkai, teisininkai, gydytojai gyvens gerai. Bet ar tai galios ateityje?
Teisininko profesija populiari Lietuvoje, universitetuose šios studijos sulaukia gausybės jaunuolių. Tačiau būtent teisė lengvai pasiduoda dirbtiniam intelektui. Įsivaizduokime, dirbtinis intelektas – „dirbtinis teisininkas“ – gali labai greitai išanalizuoti tūkstančius teismo sprendimų, nurodyti, kokia yra praktika ir pasakyti, kokia bus bylos baigtis. Tai reiškia, kad pasaulyje jau nebereikės milijonų teisininkų.
Čia panašiai kaip su fabrikais. Anksčiau juose buvo pilna žmonių, dabar vos keli, kurie prižiūri, kaip robotai dirba. Taip ir su teise, ar nereikės labai mažai teisininkų, nes visą juodą darbą atliks dirbtinis intelektas? Ką darys tie, kurie šiandien įstojo į teisę?
Gydytojai. Jau dabar kuriamas dirbtinis intelektas, kuris daugybę ligų diagnozuos žymiai geriau ir greičiau nei gydytojai. Ką veiks gydytojų armija?
Bankininkai. Jau dabar egzistuoja specializuotos programos, kurios įvertina besikreipiančio paskolos asmens riziką ir pasiūlo sumą, kurią gali bankas paskolinti, be įvertina riziką ir palūkanas. Bankininkų mažėja.
Dar yra viena perspektyvi profesija – programuotojai. Tačiau tai irgi dirbtiniam intelektui greitai įveikiama tvirtovė. Jam reikės duoti užduotis, o jau kodą parašys robotas. Tad reikės tų, kurie turi daug kūrybinių idėjų, kokias paslaugas galima sukurti, o jau dirbtinis intelektas pasirūpins, kad ji veiktų nepriekaištingai. Ką tuomet veiks šiandien programavimą studijuojantys jaunuoliai?
Niekas negali pasakyti, kas bus rytoj ir kokių reikės darbuotojų. Niekas. Darbdaviai tai puikiai supranta. Ko jie šiandien tikisi iš savo darbuotojų? Įdarbinimo įmonės pastebi, kad darbdaviui vis mažiau svarbus diplomas (jau seniai praėjo laikai, kai sekretorei reikėjo aukštojo diplomo), nes supranta, kad vakar ar užvakar įgytas išsilavinimas šiandien gali nieko nereikšti.
Tai ko jie nori? Ogi tokio žmogaus, kuris norėtų mokytis, būtų atkaklus, savarankiškas ir iniciatyvus. Kitaip tariant, tokio, kuris pasiruošęs visą gyvenimą (arba bent jau tiek, kiek dirbs pas darbdavį) mokytis. Tokio, kuris nugali pokyčių baimę.
Tai nelengvas iššūkis. Mokymasis visą gyvenimą – tai nėra tiesiog dar viena laisvalaikio praleidimo forma. Tai sąlyga, kad išliktume, kad nepajustume didžiulės egzistencinės tuštumos, supratę, jog esame naujam pasauliui nei reikalingi nei įdomūs. Kaip kokie neandertaliečiai viduryje Vilniaus. Ar jis jaustųsi laimingas? Jo laimei, jis to niekada nepajus. Tačiau mums tokia galimybė yra. Ar po dvidešimt metų norime jaustis kaip neandertaliečiai, perkelti laiko mašina?