Į Lietuvą atvyko nieko apie ją negirdėjęs
Jungtinių Tautų duomenimis, vien nuo 2011-aisiais prasidėjusio Sirijos pilietinio karo pradžios iki 2014 m. balandžio žuvo beveik 200 tūkst. gyventojų, dar apie 2,6 mln. buvo priversti tapti pabėgėliais į kitas valstybes, o maždaug 9 mln. pabėgėliais šalies viduje (iš viso Sirijoje gyvena apie 19 mln. žmonių).
Lietuvoje dabar gyvenantis Mohanadas 2011-aisiais studijavo, tačiau dėl karo per penkerius metus baigė tik du matematikos studijų kursus. Vėliau pilietinis karas išsiplėtė į kitas valstybės teritorijas, todėl vaikinas neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik sekti daugelio pabėgėlių pėdomis ir išvykti iš Sirijos. Galiausiai perplaukęs Viduržemio jūrą ir atsidūręs Italijoje jis gavo pasiūlymą atvykti į Lietuvą.
Istoriją vaikinas pasakoja tikruoju vardu, tačiau savo nuotrauką straipsniui duoti atsisakė.
„Norėjau vykti į Olandiją, nes ten turiu draugų. Tačiau susiklostė tokia situacija, jog po maždaug trijų mėnesių laukimo gavau pasiūlymą atvykti į Lietuvą. Tiesą sakant, iki tol apie šią šalį nežinojau visiškai nieko, bet Italijoje likti nebenorėjau, todėl sutikau. Iš pradžių apie Lietuvą išgirdau blogų gandų – kad ten daug rasizmo, kad užsieniečiams sunku pritapti ir t. t., todėl, turiu pripažinti, išsigandau. Bet tuomet pradėjau domėtis šalies istorija, sužinojau, kad čia galėčiau studijuoti ir ėmiau žiūrėti pozityviau“, – pasakoja M. Kheras.
Statybas rinkosi norėdamas susipažinti su vietiniais
Į Lietuvą jis atvyko 2017-ųjų gegužę. Keturis mėnesius vaikinas praleido Ruklos pabėgėlių centre, kurio darbuotojams už suteiktą pagalbą yra dėkingas iki šiol. Vaikinas jau artimiausiais mokslo metais norėjo pradėti studijas Kauno technologijos universitete (KTU), tačiau tuo metu niekur stoti galimybės negavo, nes paprasčiausiai neturėjo Lietuvoje galiojančių išsilavinimo patvirtinimų, o kol šiuos gavo, stojimų periodas Lietuvoje jau buvo pasibaigęs.
„Kai supratau, jog turiu metus iki studijų pradžios, paprašiau „Raudonojo kryžiaus“ pagalbos susirandant darbą, kuris padėtų ne tik užsidirbti, bet geriau susipažinti su šalimi, dirbti su žmonėmis ir pramokti kalbos. Mačiau kelis pasiūlymus dirbti kavinių virtuvėse, tačiau geriau rinkausi statybas, nes žinojau, kad ten visuomet reikia kalbėtis su kitais, būti tarp žmonių, o tai padeda greičiau susipažinti su kalba ir priprasti prie kultūros“, – prisimena vaikinas.
Darbo pokalbyje jis sako nesijautęs vertinamas kitaip ar prasčiau, o darbdaviams išgirdus, kad statybose jam yra tekę padirbėti ir Sirijoje, Mohanadas pakviestas tapti komandos dalimi. Ir to darbdavys, regis, nepasigailėjo, nes per mažiau nei metus statybų kompanijoje M. Kheras spėjo gauti ir paaukštinimą.
„Pradėjau darbą kaip pagalbinis, bet norėjau iš šios patirties išmokti kuo daugiau, nes žinojau, kad tai metai mano gyvenimo ir aš negaliu jų išmesti – esu iš prigimties imlus ir nemėgstu sėdėti vietoje, atsidūręs naujoje situacijoje iškart trokštu viską perprasti ir išmokti. Todėl statybose ėmiausi iniciatyvos ir labai daug sužinojau apie tai, kaip statomi skirtingi pastatai, išmokau vairuoti ekskavatorių ir daryti dar daugybę dalykų, su kuriais anksčiau neturėjau nieko bendro. Paskutinius darbo mėnesius aš jau turėjau daug daugiau atsakomybės ir pats prižiūrėjau kelių darbuotojų komandą“, – dalinasi M. Kheras.
Studijas derina su darbu
KTU šiuo metu anglų kalba studijuojantis vaikinas darbą statybose turėjo mesti, nes jis tiesiog nebuvo suderinamas su dieninėmis paskaitomis. Nors statybose ir „Raudonojo kryžiaus“ kursuose jis spėjo lietuvių kalbą išmokti A2 lygiu, nuo rudens ją planuoja mokytis ir intensyviuose kursuose.
„Be studijų šiuo metu savanoriauju „Raudonajame kryžiuje“ bei dirbu jame arabų-anglų vertėju, turiu tam individualios veiklos pažymą. Tačiau ateityje noriu būti informacinių technologijų specialistu – specialybė labai paklausi, o Lietuva ir būtent KTU išugdo daug jos ekspertų, todėl nebeturiu jokių planų išvykti iš Lietuvos ir noriu karjerą tęsti čia“, – planuoja vyras.
Šiuo metu M. Kheras ieško praktikos IT srityje, tačiau kadangi su mokslais ją suderinti greičiausiai būtų sunku, abejoja, ar tai pavyks padaryti greitu metu. Pats jis siuntė keletą CV, bet kol kas ambicingi planai nepasiteisino.
„Lietuvoje su darbdavių atsainiu požiūriu dėl mano praeities ar kitų, su profesinėmis kompetencijomis nesusijusių dalykų, nesusidūriau ir darbe buvau gerbiamas, ypač, kai pramokau lietuviškai. Kol kas esu baigęs tik vieną kursą, todėl darbą pagal specialybę rasti nėra lengva, ypač turint omenyje, jog jį reiktų derinti su studijomis, tačiau kartais darbdaviai steigia stipendijas ar pasirašo sutartis, kad studentai dirbs jiems pabaigę mokslus. Todėl neabejoju, jog laisvai samdomą darbą ar praktiką rasti pavyks.
Dar prieš pradėdamas studijas skyriau laiko susipažinti su C Sharp ir HTML programavimo kalbomis, ir dar daugiau sužinojau studijose. Dėl situacijos Sirijoje ir išvykimo į Europą mano gyvenimas pasisuko taip, kad antrą kursą pradėsiu būdamas 26-erių ir esu brandesnis – suprantu, kad darbdaviui reikia tų, kurie greitai mokosi ir visada nori pasiekti daugiau, o aš būtent toks ir esu“, – sako studentas.
M. Kheras ragina darbdavius žvelgti į galimų darbdavių potencialą bei rodomą norą mokytis. Tokios socialinės kampanijos kaip „Lygink rūbus, ne žmones“ taip pat skatina darbdavius įvertinti, kad žmogaus gabumų nereiktų vertinti pagal jo gimtinę ar istoriją, bet pagal talentus bei kitas profesines kompetencijas.
„Mano nuomone, Lietuvoje viskas labai priklauso nuo žmogaus. Jei sunkiai dirbi ir turi aiškius tikslus, užsibrėži savo gyvenimo planą, tuomet, žinoma, gali atvykti į Lietuvą ir galėsi čia to siekti. Jeigu nori tingėti ir būti namuose bei gauti pašalpą, tuomet ne, tam Lietuva nėra gera vieta“, – apibendrina vyras.