Barstau laimės dulkes ant verslininkų galvų
„Pirmiausia aš esu žmogus, kuriam labai rūpi, kad kitiems žmonėms būtų gerai. Mano mažoji dukrytė, kuriai šiuo metu septyneri, nuėjo į mokyklą ir pasakė mokytojai, kad aš barstau laimės dulkes ant verslininkų galvų. Ji kitą dieną man skambina ir sako: Rima Vanage, gal galite atvažiuoti į mokyklą ir pabarstyti tų dulkių mokytojams, nes jiems jų labai reikia“, – prisistatymą pradeda verslo psichologijos specialistė.
Be viso šito, ji jau pusantrų metų savanoriauja „Vaikų linijoje“. „Bandau padaryti vaikus laimingus, kiek įmanoma duodu savo ausis ir širdį. Kartais, kai girdžiu telefonu: eik tu, durna boba, tai galvoju: mano valanda brangiai kainuoja, kad tą girdėčiau, bet tada suprantu, jei jis nori pasiųsti kažką, tai tegul jau siunčia mane, kuri moka susitvarkyti, o ne kažką gatvėje. Tai mane irgi daro stipresnę, atsparesnę“, – pasakoja R. Vanagė.
Anot jos, patys žmonės negali būti laimingais, jie nori kentėti. Verslo psichologė ir konsultantė padeda žmonėms, dirbantiems su verslu. Seminarų pradžioje ji visuomet žmonių klausia, kokios jų vertybės ir už ką pakabintų sau medalį. Lektorės teigimu, paprastai žmonės save apdovanoja už draugiškumą, šypseną, o trečdalis žmonių – už kantrybę.
Vadovai kenčia, bet darbuotojai dažniau
„Kur tos kantrybės reikia, tada klausiu. Dėl pokyčių, vadovų ir pan. Žodžiu, viskas blogai, o aš kantrus, pakentėsiu. Tuomet bandau pasakyti, kad nekentėk. Tu geriau atkakliai keisk, bet nekentėk“, – aiškina ji.
R. Vanagė sako, kad jai dažnai tenka susidurti su kenčiančiais vadovais, kiek daugiau su tokiais pavaldiniais.
„Kai išeini į vadovus, tai galvoji, kad gali tas laimės dulkes savo žmonėms ir barstyti. Bet kaip tie vadovai besistengtų, žmonės nuo to nėra laimingesni. Gal ne tuo keliu eina, neteisingai daro, stengiasi daryti teisingai, kaip kažkas išmokė pagal stereotipinį įsivaizdavimą, bet neveikia – aplinka tai keičiasi. Nebeveikia dauguma dalykų, kurie veikė prieš 5-erius metus“, – įsitikinusi konsultacijų specialistė.
Ji sako, kad dabartiniai pardavėjai labai skiriasi nuo tų, kurie dirbo prieš 20 metų. Pirmiausia savo branda ir ambicijomis. Anot jos, šiandien pardavimai itin keičiasi: reikia vertės, o ne vienkartinio pažado. Taip pat reikia daug gilintis, todėl turi būti kantresni bei sąmoningesni žmonės, kurie gali ilgai volioti, o ne staigiai reikalauti rezultato čia ir dabar. Visgi, kaip sako R. Vanagė, vadovai iš darbuotojų vis dar tikisi tokio rezultato.
„Todėl, kad akcininkai tikisi, vadovai irgi nuleidžia greitą rezultatą ir tada jau klausia, kodėl nelaimingi darbuotojai. Viena ranka glosto – motyvacinė sistema, karjeros galimybės, o kita – tekšt, kodėl nėra, kodėl klaida. Viena pusė sako: iš klaidų mokykitės, o kita drožia už klaidas visą savaitę ar mėnesį, tolerancijos klaidoms nėra“, – dėsto ji, pridurdama, kad toks dviveidiškumas paprastai sukelia darbuotojų nesaugumą.
Vadovais netampama sąmoningai, juos paskiria
Pirmiausia, anot jos, reikia keisti vadovo sąmoningumą ir atsakyti į klausimą, kodėl esi vadovas. R. Vanagė jau 20 metų klausia to paties klausimo, tačiau vadovų lūpose naujų žodžių neatranda. Kaip ji pasakoja, per tiek laiko pasikeitė situacija, patys vadovai, o žodžiai tie patys: „paskyrė“. Pasak konsultantės, 80 proc. vadovų, kurie ateina į seminarus, atsako taip pat: jie neina į šią poziciją sąmoningai, juos paskiria.
„Jei manęs klaustų, kodėl aš ne vadovė, iškart sakyčiau: man nepatinka prisiimti atsakomybę už kitus, aš už save vos galiu atsakyti, net už savo vaikus negaliu prisiimti atsakomybės, nes, man atrodo, jie gyvena savo gyvenimą. Atsakomybės prisiėmimas už kitus yra beribis dalykas. Vadovas, mano nuomone, turi būti labai tvirtas žmogus, kuris sakytų: aš atsakau už artimiausią komandą – 20 žmonių, o jei įmonėje – 5 milijonai?”, – svarsto R. Vanagė.
Anot jos, vadovavimas – sąlygų žmonėms siekti rezultato sudarymas. „Jei aplinkui matai tik rezultatą, aš kalu po vieną vinį kiekvieną dieną, tada visi pavargę – laimės čia nėra. Bet jei matau žmonės, kurie daro rezultatą, tai rezultatas bus pasekmė“, – įsitikinusi ji.
Pasak specialistės, jei vadovas yra šioje pozicijoje tam, kad užsidirbtų, jis privalo būti sąžiningas. „Nori užsidirbti daugiau? Ok, blaivas protas – labai gerai. Tu čia atėjai dėl pinigų, tad būk sąžiningas: dveji metai – ką tu už tuos pinigus padarysi organizacijai. Jeigu aukščiausio vadovo atlyginimas Lietuvoje nuo 4 mln. apyvartos įmonėse per metus vidutiniškai siekia apie 4 tūkst eurų, tai už šiuos pinigus kokią pridėtinę vertę sukursi organizacijai: sutvarkysi procesus, sustabdysi žmonių kaitą? Būk biednas, bet teisingas: žinok, ką už tuos pinigus duosi kitiems“, – pabrėžia R. Vanagė.
„Pirmą dieną, kai tave paskiria vadovu, supranti, kad tave įvertino, o antrą dieną supranti, kad tave pakišo. Ir ką tada darai?“, – klausia vadovavimo ekspertas Saulius Jovaiša.
„Kerštauji tiems, kas tave pakišo, nes neatidirbus ieškai kaltų. Valdyba neduoda aiškių strateginių krypčių, žmonės – netikę, nes žmogiškųjų išteklių skyrius atrinko neteisingus žmones. Mano mylimas mokytojas sakė: jei pirštu bedi į kitą, atsimink, kad trys pirštai žiūri į tave“, – šypsosi R. Vanagė.
Vadovai darbe nešioja kaukę
Anot verslo psichologės, antras dalykas, ką turi padaryti vadovas, – pozicionuoti save. „Jei esi griežtas ir per metus nori padaryti pokytį: atleisti tuos, kurie neefektyvūs, nes prieš tai buvęs vadovas buvo geros širdies ir to nepadarė, o tu nori išvalyti ir suefektyvinti procesus, būk biednas bet teisingas: chebra, aš čia esu ne komandą suburti, aš čia tam, kad išgryninčiau efektyvumą ir tikrai skaičiuosiu kiekvieną jūsų kavos gėrimo minutę. Aš tokį iššūkį keliu sau. Tai tu gali save pozicionuoti tvirtai“, – pabrėžia konsultantė.
Pasak R. Vanagės, dažnai tą garsiai sakyti savo darbuotojams yra nepatogu, tad vadovai dažnai užsideda gerą veidą, o daro blogus dalykus: „Kvepia veidmainyste, o tada per kavos pertrauką visi apšneka. Per seminarą bandau nuimti tas kaukes, o jie grįžta į darbą ir vėl užsideda.“
Nesu jūsų priešas, sėdime toje pačioje valtyje
R. Vanagė, kalbėdama apie verslo aplinką, ją apibūdina terminu VUCA (volatile – nuolat kintanti, uncertain – neapibrėžta, complex – kompleksiška ir ambiguous – dviprasmiška). „Jei vadovas sako: man akcininkai neduoda strategijos, tai tikriausiai jie nežino, nes rytoj viskas bus kitaip. Jie neturi kompleksiško matymo, jei jie sėdi Suomijoje, o tu Lietuvoje. Kaip jie gali matyti visą pasaulį? Tai tiesiog neįmanoma. Todėl nevyksta ta komunikacija. Dviprasmiškumo vis daugiau: bapkių reikia šiandien, o žmonės jas turi daryti, bet jie nepatenkinti“, – dėsto ji.
Toje VUC aplinkoje R. Vanagė norėtų, kad vadovai ugdytų kūrybiškumą. „Kam to reikia? Kai nėra aiškių strategijų ir ribų, joks konsultantas neateis ir nepasakys, tad reikia susikurti pačiam. Galima daryti kūrybiškumo grupes, dirbtuves ir kurti. Nėra inovatoriaus, kuris ateis ir pasakys: jums trūksta tokio produkto, sumokėkite man 20 tūkst. ir aš jį jums sukursiu. Nebėra tokių, reiškiasi, reikia susikurti“, – pabrėžia ji.
„Jei aš būčiau vadovė, atsistočiau prieš darbuotojus ir kelis kartus sakyčiau: žiūrėkit, stoviu prieš jus, tai nereiškia, kad esu jūsų priešas, sėdime toje pačioje valtyje ir aš matau tokius sprendimus, tarkimės“, – pažymi R. Vanagė.
R. Vanagė atkreipia dėmesį, nuo ko pradėti daryti šiuos dalykus. Pirmiausia, anot jos, reikia apsibrėžti, su kokiu įrankiu kasti žemę.
„Ar tiesiai, per greitus sprendimus, kritinį mąstymą, ar kūrybiškumą eisi. Visi sako, kad reikia būti kūrybišku, bet tu jauti, kad nesi toks iš vidaus – mesk į šoną ir tada eik per ritualus, ritmą ir rutiną: tiksliai 9 valandą gamybiniai susirinkimai, jei neateisite – laidosite save patys. Aš savo vagą kasu per kūrybiškumą ir gerai pakabintą liežuvį. Mano vyras sako: jei nekalbėtum, tai turbūt uždustum“, – juokiasi verslo psichologė ir priduria, kad yra mačiusi žmonių, kurie kaifuoja nuo savo rutinos.
Jos žmonės kartais klausia: ar gali būti, kad darbe yra vienokie, o namie kitokie. „Gali, yra statistiškai tokia koreliacija, kad namuose žmonės elgiasi vienaip, o darbe kitaip. Bet tada sakau, kad man tavęs gaila. Nes tu esi vientisas, turi turėti įrankius: namuose kasu savo vagą, lygiai taip pat darbe. Tai reikia tą vieną įrankį savyje atrasti“, – akcentuoja R. Vanagė.