Baigiantis mokslo metams „Biznio mašinų kompanijos“ (BMK) informacinių technologijų edukacinių projektų vadovas Mindaugas Valinevičius ir Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro specialistė Viktorija Kalaimaitė dalijasi įžvalgomis apie tai, ką kitąmet galėtume pakeisti šioje srityje, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Atskirtis didmiesčiuose ir regionuose
M. Valinevičiaus teigimu, nors neformaliojo švietimo programų prieinamumas regionuose nuosekliai auga, čia vis dar susiduriama su skirtingomis infrastruktūros galimybėmis.
„Regionuose, deja, yra prastesnės infrastruktūros galimybės. Vaikas, lankantis teatro būrelį mažame miestelyje, pagrinde turi kliautis jį vedančiu mokytoju – daugiausia nuo jo ir priklauso, kiek ir ko vaikas išmoks. Ir priešingai – vaikas, lankantis teatro būrelį Vilniuje, turi papildomų galimybių: jis gali nueiti į teatrą pasižiūrėti, kaip vaidina tikri aktoriai, kaip jie elgiasi scenoje, galiausiai, išbandyti kelis skirtingus teatro užsiėmimus. Tokios galimybės ir mokytojams leidžia įvairiau organizuoti savo mokymus bei veiklas“, – pasakoja M. Valinevičius.
Pasak V. Kalaimaitės, neformaliojo švietimo programų pasiūla ir įvairovė regionuose pastaraisiais metais auga. Tačiau vaikai, gyvenantys didžiuosiuose miestuose, vis dar turi didesnį pasirinkimą – ne tik norimo būrelio pakraipą, bet ir labiau patinkantį mokytoją ar geografiškai patogesnę vietą.
Pavargsta nuo administracinio darbo
Kita problema, su kuria susiduria ir didmiesčiuose, ir regionuose dirbantys neformaliojo švietimo specialistai, – administracinio darbo gausa. Šie pedagogai dažnai turi ne tik patys parašyti programą, pasirūpinti jos akreditavimu, bet vėliau ir administruoti jos vykdymą: užtikrinti sutarčių su tėvais pasirašymą, sudaryti užsiėmimų tvarkaraščius, pasirūpinti užsiėmimams reikalingomis mokymo priemonėmis.
Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro atlikto tyrimo duomenys rodo, kad net 40,63 proc. neformaliojo ugdymo specialistų tarp didžiausių patiriamų sunkumų, vykdant programas, įvardija dokumentacijos tvarkymą, 29,35 proc. – sutarčių su tėvais sudarymą, dar 28,24 proc. – darbą su registrais.
„Yra labai daug kūrybingų, daug pasakyti bei pamokyti galinčių žmonių, tačiau jų entuziazmas išgaruoja, kai reikia pradėti administruoti projektus. Tikrai retas savo srities specialistas turi tiek laiko, kad, nenukenčiant asmeniniam gyvenimui, gebėtų pats vienas ir sukurti unikalias neformaliojo švietimo programas, ir rūpintis „žemiškesniais“, administraciniais reikalais – tokiais kaip paraiškų ir ataskaitų pildymas ar maitinimo bei nakvynių organizavimas“, – paaiškina M. Valinevičius.
Pagalba iš verslo
Specialistų teigimu, neformaliojo švietimo kokybės gerinimas negali ir neturi likti tik valdžios atstovų rūpesčiu. Privatus verslas, įgyvendindamas projektus šioje srityje, ne tik auginasi socialinės atsakomybės raumenį, bet ir ateities darbuotojus.
„Verslo ir švietimo sferų bendrystė nėra utopija – kurdami 20 naujų neformaliojo švietimo programų, prieinamų visoms Lietuvos ugdymo įstaigoms, glaudžiai bendradarbiavome su Lietuvos švietimo ekspertais. Jie padėjo ne tik realiai įsivertinti neformaliojo švietimo poreikius, bet ir rasti pedagogus, kurie programas išdėstytų skirtingose šalies vietovėse – ne tik didžiuosiuose miestuose“, – pasakoja BMK atstovas.
Anot M. Valinevičiaus, vienas iš tikslų, kuriant minėtas programas, buvo leisti specialistams dirbti tai, ką jie išmano geriausiai – mokyti ir šviesti vaikus, neapsikraunant administracinio darbo rūpesčiais. Minėti žingsniai sudaro sąlygas spręsti dvi esmines problemas – pedagogų užimtumo ir akiračio plėtimo. Tai – tik vienas iš galimos sinergijos pavyzdžių, siekiant neformaliojo švietimo kokybės gerinimo.
„Neformalusis švietimas nėra tai, ką vaikui būtinai reikia išmokti, o labiau tai, ko jis nori mokytis. Būtent per neformaliojo švietimo veiklas vaikai gali atrasti tai, kas jiems patinka, o kas ne, kam jie gabūs ir kas juos domina labiausiai. Galiausiai, tai palengvina ir profesijos pasirinkimą ateityje, nes leidžia išbandyti daug skirtingų sričių ir atrasti tas, kuriose sekasi geriausiai. Juk, jei jau vaikystėje visi atrastų mėgstamą sritį, baigę mokyklą rečiau aklai rinktųsi studijas , o dar vėliau – dirbtų nemėgstamą darbą. Todėl šiandien neformalusis švietimas tampa ne mažiau svarbus nei bendrasis ugdymas“, – apibendrindama teigia V. Kalaimaitė.