Advokatų bendrijos „Magnusson“ darbo teisės advokatės Rūtos Didikės teigimu, kylančius klausimus galima sugrupuoti į penkias svarbiausias kategorijas, dėl kurių tiek darbdaviai, tiek darbuotojai, tiek ir personalo bei atrankų specialistai jaučiasi ne iki galo užtikrinti.
1. „Į rankas“ ar „ant popieriaus“?
Ar nurodomas atlygis, kurį matote skelbime, yra jau atskaičius mokesčius ar su jais? Advokatė sako, kad šiuo atveju svarbiausia, ne kas skelbiama, bet kad neliktų dviprasmybių.
„Konkretaus atsakymo Darbo kodekse nėra, tad sakyčiau, kad čia darbdaviui palikta pasirinkimo teisė. Jis gali skelbti ir vieną, ir kitą dydį, ir esu tikra, kad nei vienu atveju, nei kitu, tai nebus pažeidimas. Tačiau labai svarbu, kad būtų aiškiai nurodyta, kuris dydis yra skelbiamas. Jeigu kalbame formaliai, turbūt turėtų būti skelbiamas visas darbo užmokestis, kuris po to atsidurs darbo sutartyje. Tačiau realiai visi suprantame, kad žmonėms rūpi tai, kiek jie gaus „į rankas“. Tad šiuo atveju tikrai neįžvelgčiau problemos ar įstatymo pažeidimo, jei būtent toks atlyginimas ir būtų nurodomas darbo skelbime“, – aiškina R. Didikė.
2. Ką daryti su priedais ir premijomis?
Kitas nemenkas galvosūkis, ar nurodomas mėnesio atlygis jau įtraukia tikėtinus priedus bei premijas, ar tai yra bazinė startinė suma.
„Šis klausimas tapo tikru galvosūkiu darbdaviams. Kaip nurodyti atlygį, kai didelė jo dalis gali kisti, priklausyti nuo rezultatų? Tai ypač aktualu žmonėms dirbantiems pardavimų srityje, vadybininkams, daugeliui kitų profesijų atstovų. Žvelgiant pagal įstatymą, reikalaujama nurodyti pastoviąją dalį, kitaip tariant, įpareigojama skelbti tą darbo užmokestį, kurį darbuotojas tikrai gaus nepriklausomai nuo jo efektyvumo, darbdavio lūkesčių pateisinimo ar konkrečių pasiektų rezultatų“, – sako advokatė.
Taip pasielgę darbdaviai gali būti tikri, kad nepažeis Darbo kodekso, bet taip pat rizikuoja ir tapti mažiau patrauklūs potencialiems, ypač aukštos kvalifikacijos darbuotojams.
„Tikslas yra padėti žmogui pamatyti ne bonusus ar kintamą dalį, priklausančią nuo jo pasiektų rezultatų, bet patį minimumą, dėl kurio jis gali būti ramus. Nusistovi praktika, kad skelbiamas bazinis dydis šalia nurodant ir tikėtiną mėnesio atlyginimą su priedais. Tai tikrai logiškas sprendimas, vertinant iš darbdavio perspektyvos ir tuo pačiu suteikiama informacija darbuotojui. Jam tai galimybė pamatyti, kokio masto galimybės atsiveria“, – įsitikinusi R. Didikė.
3. Intervalas ar konkreti suma?
Tai, kad skelbime gali būti nurodoma ne konkreti suma, bet tam tikras atlygio intervalas, numatyta Darbo kodekse.
„Tikėtinas atlygio ribas tikrai galima skelbti, tai numato kodeksas. Ir ribų dydžiui, beje, nėra apribojimų, todėl kartais skelbimuose iš tiesų galime matyti tikrai didelius darbo užmokesčio intervalus. Žinoma, itin platus rėžis vargu, ar yra patrauklus bei informatyvus darbuotojui. Tačiau siūlyčiau į tai žiūrėti kaip į galimų derybų dėl atlygio ribas, suprasti, kad dėl atlyginimo vis viena yra tariamasi ir tos derybos vyks nurodytame intervale“, – pataria „Magnusson“ atstovė.
4. Atlygis – derybų klausimas
Daliai darbuotojų kyla klausimas, ar tuo atveju, kai nurodoma konkreti suma, tai ir yra lubos?
„Panašu, kad nurodant konkrečią sumą kalbama apie žemiausią ribą ir tikėtina kad derybų metu atlyginimas kils, o ne leisis. Iš esmės, svarbu suprasti, kad nurodoma suma nėra iškalta akmenyje ir tikrai nematyčiau pažeidimo, jeigu darbdavys sugeba susitarti su darbuotoju dėl kito atlygio negu nurodyta skelbime. Juk reikalavimas yra siūlomą atlygį paskelbti ir tai padarius jis išpildomas. Todėl tai, kaip vyko derybos ir dėl ko buvo sutarta, jau kitas klausimas“, – aiškina advokatė.
Jei pokalbio ir derybų metu sutariama dėl kitokios sumos nei toji, kuri nurodyta skelbime, svarbu, kad darbdavys galėtų objektyviai ir argumentuotai pagrįsti, kodėl jis siūlo mažesnį atlygį.
„Esant susitarimui ir konkretiems argumentams, kodėl jis būtent toks, nukrypimas nuo skelbime nurodytos sumos nelaikomas pažeidimu. Išimtis galbūt būtų tik tuo atveju, jei būtų užfiksuojamas nuolatinis piktnaudžiavimas. Tarkime įmonė skelbia, kad siūlo 1000 eurų „į rankas“ atlygį, bet visiems ateinantiems dirbti į tą poziciją moka 700 eurų. Tokiu atveju darbdavys gali pagrįstai tikėtis Valstybinės darbo inspekcijos dėmesio, o darbuotojai turi žinoti, kad dėl tokio elgesio gali kreiptis į atitinkamas institucijas“, – primena R. Didikė.
5. Kada galima nurodyti klasę ar kategoriją
Dar vienas atvejis, kai atlyginimas paskelbiamas tik formaliai, tai prie darbo skelbimo nurodoma klasė ir kategorija, pagal kurias Valstybės tarnybos įstatyme numatytais principais apskaičiuojamas atlyginimo dydis. Tačiau, specialistės teigimu, tai galima taikyti tik pozicijoms į valstybės tarnybą.
„Darbo kodeksas apie išimtis nekalba ir galimybių neskelbti tikėtino algos dydžio nenumato. Tačiau svarbu suprasti, kad jis kalba apie darbo santykių sritį, o darbas valstybės tarnyboje nėra darbo santykiai. Juos reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Tad reikalavimas skelbti konkretų siūlomo atlyginimo dydį ar intervalą valstybės tarnautojo pareigybei nėra privalomas“, – teigia advokatė.
Tačiau valstybės tarnyboje yra ne tik tarnautojai, bet ir asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis, – ir jų atžvilgiu jau galioja Darbo kodekso reikalavimai.
„Būtent todėl valstybės institucijos, ieškodamos žmonių ir priimdamos į darbą ne tarnautojus, bet darbuotojus, privalo skelbti atlyginimo dydžius. Ir būtent konkrečius skaičius, o ne kategorijas ar klases“, – primena R. Didikė.