„Kino pavasario“ vadovas Ramaška: tik stiprus lyderis gali kreiptis pagalbos

Algirdas Ramaška, festivalio „Kino pavasaris“ vadovas atvirauja, kad pastarieji keleri metai – itin sunkus ir daug jėgų pareikalavęs periodas. Užklupusi pandemija, karantinas bei karas atitolino žmonių mintis nuo kino salių ir meno, o tai reiškia – kad jam, kaip vadovui teko patirti daug spaudimo, nežinomybės ir priimti ne vieną su išgyvenimu bei žmonių likimais susijusį sprendimą. Juk sunkiu periodu visų žvilgsniai krypsta į vadovą – komanda tikisi atsakymų ir sprendimų. Tačiau, anot A. Ramaškos, vadovai nėra superdidvyriai ir jie visų atsakymų neturi. Todėl labai svarbu pasitikėti komanda ir vadovui nebijoti būti pažeidžiamu.

A. Ramaška interviu metu dalijasi pastarųjų kelerių metų iššūkiais, kalba apie sprendimų priėmimą nežinomybėje bei atvirauja apie vadovų patiriamą spaudimą turėti visus atsakymus.

– Algirdai, pastarieji keleri metai, regis, buvo tikrai nelengvi – pandemija, karantinas, karas. Kuomet sunku, visų žvilgsniai krypsta į vadovą. Ką Jūs, kaip vadovas, išgyvenote pastaruoju metu?

– Pastarieji treji metai susiklostė itin nepalankiai ir tapo sudėtingiausiu laikotarpiu mano gyvenime. Mūsų organizacijos pagrindas ir veiklos tęstinumą užtikrinančias pajamas generuojantis renginys – festivalis „Kino pavasaris“. 2020 m. iki festivalio likus 7 dienoms susidūrėme su pirmu karantinu, pasaulis užsidarė, todėl reikėjo ieškoti išgyvenimo būdų. 2021 metais jau tikėjomės grįžti į įprastą ritmą, tačiau likus mėnesiui iki festivalio - paskelbtas antrasis karantinas. O šiemet, likus trims savaitėms iki renginio, prasidėjo karas. Neeilinių, visos komandos pastangų dėka, pavyko išgyventi, tačiau iššūkiai nesibaigia. Ateities nežinomybė, pasikeitę vartotojų įpročiai, infliacija bei ekonominės krizės grėsmės neleidžia atsipalaiduoti, esame priversti ieškoti išgyvenimo receptų.

– Rimtų iššūkių metu visų akys ne tik krypsta į vadovą, tačiau iš jo tikisi ir sprendimų Tačiau juk vadovas ne visuomet turi atsakymus. Kokios mintys Jus, lyderį, apima, kai reikia priimti sprendimą nežinomybėje?

– Vadovo darbas ir yra apie sprendimų ieškojimą ir priėmimą. Tai didelė atsakomybė, nes ji prisiimama ne tik už save, bet ir visą organizaciją bei jos žmones. Kuomet iškyla egzistencinės situacijos, esi priverstas priimti sprendimus, ieškot išeities. Pastarieji metai padovanojo daug nežinomybės ir „nevadovėlinių” situacijų – tai ir buvo sudėtingiausia priimant sprendimus. Tik laikas parodo, ar priimti sprendimai pasiteisino pilnai ar iš dalies, čia teisingo atsakymo nėra. Yra tik neteisingas, kuomet delsiama, atidėliojama, abejojama ir sprendimai yra nepriimami. Sprendimo priėmimas ir yra pagrindinė vadovo atsakomybė, nes visa kita – detalės, kurias galima išmokti.

– Ar per šiuos trejus metu susidūrėte su situacija, kuomet tiesiog nežinojote, ką daryti?

– Dažnai mes nežinome, kuris kelias yra teisingas, bet jį visuomet žingsnis po žingsnio galima atrasti, kaip yra pasakęs „G&G Sindikato“ lyderis Svaras, „kelias atsiranda tik po žengiančio kojom“. Šis kelias prasideda nuo įvairiausių pokalbių: su kolegomis, išoriniais partneriais, politikais, draugais. Tu nežinai, bet imiesi veiksmų surasti atsakymą. O surasti jį galima tik bendraujant, mokantis, įgyjant naujų žinių. Niekuomet nebus taip, kad sprendimas ateis iš niekur. Viskas daug sudėtingiau, tai itin kompleksiškas dalykas. Sprendimo priėmimui skiriama daugybė valandų, jis susideda iš apmąstymų, pokalbių, bendravimo, susitikimų.

Yra ir kitas momentas – kuomet vadovai pervargę, jie negali mąstyti, kūrybiškai galvoti, analizuoti. Stresas ir nuovargis atima daug energijos, išbalansuoja, todėl ir mąstyti įmanoma tik bendraujant su kitu žmogumi. Kartais gali pasirodyti, kad jis, galbūt, nieko įspūdingo ir nepasakė, tačiau garsiai kalbėdamas apie savo situaciją ir pačiam netikėtai susidėlioja mintys bei ateina sprendimai. Man itin padėjo žmonės, dėstytojai, palaikymas ir pasidalijimas žiniomis bendruomenėje, kurią radau ISM Executive MBA studijose.

Bendruomenė yra labai didelė pagalba. Žmonės įsivaizduoja, kad vadovo darbas – tik vadovauti, tačiau iš tiesų tų atsakomybių yra be galo daug. Vadovo pozicija neretai vis dar matoma, kaip galios postas ir ne visada sutinkama pozityviai. Tačiau šiuolaikiški vadovai ne tik rūpinasi organizacijos interesais, bet daro viską ir dėl savo komandos gerovės, o tai ne visada taip lengva suderinti. Todėl dažnai vadovo darbe atsiranda ir vienatvės elementai, kai reikia vienam priimti sprendimus. Suprasti tai gali tik tas, kuris jau yra tai patyręs ir eina tuo pačiu keliu. Kalbėtis su kitais vadovais, būti bendruomenės dalimi yra tikrai didelė terapija ir pagalba.

– Dažnas iš mūsų turi savo praktikas, kurias pasitelkiame siekdami surasti atsakymus. Galbūt ir Jūs turite ritualą, kuris Jums padeda greičiau surasti teisingą kelią?

– Manau, kad atsakymo ieškojimas neretai yra lydimas mylimo hobio, atsipalaidavimo, kai žmogus daro tai, kas jam be proto patinka. Taip jis atlaisvina savo mąstymą. Vienam tai yra pasivaikščiojimas po ąžuolyną, kitam laikas sode, trečiam bėgiojimas. Man asmeniškai itin patinka minti dviratį – ši veikla man padeda laviruoti gyvenime bei pabūti su savimi, pabėgti nuo viso pasaulio. Kai būna labai sunku, pabėgu porai dienų į sodybą.

– Algirdai, o kokius klausimus ir rebusus sprendžiate šiandien?

– Dabar gyvenu išgyvenimo iššūkiais. Mūsų organizacija dabar eina transformacijos keliu, turime neatsilikti nuo visame pasaulyje ir visuomenėje vykstančių pokyčių ir būti jų dalimi. Turbūt didžiausias iššūkis yra, buvo ir visiems vadovams bus žmonės. Svarbu suformuoti gerą komandą, sklandžiai su ja dirbti, padėti jai klestėti, spręsti iššūkius ir svarbiausia, netrukdyti. Ilgalaikė patirtis, žinojimas ar kažkokių įsitikinimų turėjimas yra dalykai, kurie gali padėti, bet gali ir labai stipriai apriboti kūrybiškumą, progresą, potencialą ir kitus dalykus. Tad vienas iš mano motto - jeigu gali padėti - padėk, o jeigu padėti negali, tai bent jau netrukdyk. Kūrybiškumas yra mano sritis, bet aš suprantu, kad su amžiumi ir įgyjama patirtimi prarandame kūrybiškumą, nes atsiranda vis daugiau taisyklių, patirties, didesnis saugumo poreikis ir pan. Turėdamas didelę patirtį arba būdamas vadovu gali nesąmoningai bandyti saugoti darbuotoją ir pats to nesuvokdamas apriboti žmonių progresą ir kūrybiškumą. Tai yra mano didelė baimė ir iššūkis, kaip netapti progreso stabdžiu. Visiems visą laiką atrodo, kad tikslą pasiekia vadovas, tačiau vienas esi niekas, juk drauge dirba visa komanda. Rezultatą lemia žmonės.

– Regis, Jums techninį sprendimą priimti daug lengviau, nei tą, kuris susijęs su žmonių valdymu?

– Taip, visuomet. Santykiai su žmonėmis yra visa ko pagrindas ar darbe ar asmeniniame gyvenime. Čia gali labai daug mokytis, labai daug sužinoti, išklausyti šimtus kitų vadovų patirčių ir kaip jie daro, bet, galų gale, tu esi toks žmogus, koks esi ir su kiekviena situacija mes visi elgsimės skirtingai. Visi reaguosime pagal savo vertybes, pagal savo įsitikinimus, charakterį, kokie esame patys. Pavyzdžiui, aš esu į santykius orientuotas žmogus - tą išryškino įvairūs vadovų tyrimai bei coaching’o sesijos studijų metu. Tai leidžia man geriau suprasti save, savo elgseną, kaip aš priimu tam tikrus sprendimus. Pavyzdžiui, man labai sunku priimti sprendimus, kurie liečia žmonių likimus. Jeigu sprendimas susijęs su žmonių likimais, ne visuomet įmanoma priimti naudingiausią sprendimą organizacijai. Taip yra, nes man rūpi žmonių gyvenimai. Tokiose situacijose kartais pritrūksta ryžto, nesąmoningai bandai atidėti sprendimo priėmimą. Tačiau patirtis rodo, kad anksčiau ar vėliau tuos sprendimus vis tiek reikės priimti, net ir bandant juos atidėlioti. Man asmeniškai tai yra sunkiausia darbo dalis.

– Vadovui tenka atsakomybė vesti ir komandą ir organizaciją į priekį. Todėl neretai jiems tenka nešti sunkią visažinystės rolę. Tačiau juk vadovas taip pat neturi visų atsakymų. Algirdai, kas jums yra drąsa nežinoti visko?

– Drąsa nežinoti visko yra vertybė, kuri tam tikra prasme siejasi su empatija ir kuklumu, kurio niekada niekam nebus per daug. Drąsa nežinoti visko įgalina daugiau dirbti, kaip komandai, nes, galbūt, vadovas pats atsakymo neturi, bet jo suburtoje komandoje yra patikimi žmonės, padedantys tą sprendimą surasti. Tik stiprus gali kreiptis pagalbos. Drąsa nežinoti visko yra apie komandiškumą, bendruomeniškumą, atvirumą. Nes pripažinti nežinojimą reiškia pripažinti savo pažeidžiamumą - vadovas nėra superdidvyris. Tokių žmonių paprasčiausiai nėra.

– Jūsų nuomone, Lietuvos vadovai geba pripažinti, kada jie nėra visažiniai ir superdidvyriai?

– Nesinori generalizuoti, nėra tik juoda ir balta. Labai dažnai mes visi nesusivaldome ir daliname patarimus - nežinodami visos situacijos, informacijos. Man atrodo, kad brandus ir išmintingas žmogus taip nesielgia. Jis labiau įgalina kitus žmones atrasti sprendimus ir kaupti žinias. Šiuo klausimu, manau labai gelbėja coaching’o metodika bei praktika. Didesnė vertė yra ne tai, kokias žinias tu pats turi, o kokias žinias turi sukaupęs aplink save. Tai yra aplink tave esantys žmonės ir bendruomenės.

– Algirdai, vadovas nežino visko, tačiau stiprus lyderis nuolatos trūkstamų atsakymų ieško. Kaip Jūs pats augate ir tobulėjate?

– Save auginu per smalsumą, per suvokimą, kad tu gali tobulėti ir augti tik tada, kai kažko mokaisi, kai sužinai naujus dalykus, kai esi smalsus. Man atrodo, kad visi, kurie eina į kursus, studijas, kurie eina ir ieško naujų patirčių ir žinių, jie visada buvo ir bus ateities lyderiai. Jie bus žmonės, kurie užtikrins savo nuolatinį augimą ir įgalins bei augins šalia savęs kitus. Nes kreivė niekada neina tiesiai. Ji eina arba aukštyn, arba žemyn. O tu gali rinktis, kur nori eiti. Tai, veikiausiai, geriausiais dalykas - smalsiai žiūrėti ir bandyt išmokt bei suvokti vis naujus dalykus. Labai svarbu neprarasti savo vaikiško smalsumo.

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Interviu su vadovu“ dalis. Ciklas skirtas skaitytoją supažindinti su įvairių įmonių lyderiais, atskleisti juos kaip asmenybes. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.