„Kadangi perdegimas yra nesuvaldyto lėtinio streso darbe rezultatas, vis daugiau Europos šalių jį vertina kaip profesinę ligą, o Latvijoje perdegimas net įtrauktas į profesinių ligų sąrašą,“ – pranešime žiniasklaidai sako darbo medicinos gydytoja, lektorė Evelina Antanėlė.
Žinoma, perdegimas neužklumpa per naktį, o jo priežastys dažnai yra kompleksinės. Deja, vis dar pasitaiko, kad lektoriai perdegimo kilmę aiškina tik organizaciniais veiksniais, visiškai pamiršdami konkrečių profesijų ir asmeninių savybių įtaką. Siekiant iš tiesų apsisaugoti nuo perdegimo, reikia ne tik organizacijų atsakomybės, bet ir pačių darbuotojų sąmoningumo bei valstybės veiklumo.
Trūksta konkrečių žinių apie perdegimą
Svarbu suprasti, kas yra perdegimas ir kuo jis skiriasi nuo kitų sutrikimų, nes perdegimas dažnai nepelnytai maišomas su depresija, kitais sutrikimais ar būsenomis.
„Tik tikslios žinios leidžia laiku kreiptis pagalbos ir kritiškai vertinti siūlomą pagalbą. Kadangi perdegimo tema labai aktuali, atsiranda siekiančių galimai pasipelnyti iš sudėtingos ligos, pvz., siūlomasi nustatyti perdegimą tik iš vienkartinio kraujo tyrimo, nors psichikos ir elgesio sutrikimams nustatyti tokio tyrimo nepakanka,“ – pastebi sveikatos psichologė, sveikatadarbe.lt vadovė Sigita Vičaitė.
Kai darbas virsta kančia
„Daugėja profesinių įsipareigojimų, ilgėja viršvalandžiai, atsisakoma ilsėtis, atsiribojama nuo asmeninio gyvenimo. Kankina perdėta atsakomybė, savikritika, sutrinka emocinė pusiausvyra, atsiranda irzlumas, ciniškumas. Didžiulį įsitraukimą keičia sulėtėjimas ir apatija, į darbą einama vos ne vos prisiverčiant, atsiranda jausmas, kad esu išnaudojamas. Žmogus tampa nebedarbingas, prireikia kur kas daugiau laiko ir energijos tam, kad būtų atliktos elementarios užduotys, nes įsivyrauja psichikos nuovargis. Dėl to žmonės dažnai išyvena kaltę ir gėdą,“ – sako S. Vičaitė.
Apsisaugoti nuo perdegimo tikrai galima
Pasak jos, šiuolaikiniam žmogui būtina žinoti, ką kiekvienas asmeniškai galime padaryti, kad apsisaugotume nuo perdegimo:
* išmokti atpažinti ne tik fizinį, bet psichikos nuovargį, nes nuovargis gali būti ir perdegimo priežastis, ir pasekmė;
* išlaikyti darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą;
* išmokti ilsėtis ir darbostogų nevadinti atostogomis;
* didinti savo emocinį atsparumą ir mokytis valdyti stresą;
* stiprinti savo savivertę ir kovoti su nuolatiniu tobulumo siekiu;
* ugdyti emocinį intelektą, kuris padeda laiku atpažinti, ką ir kodėl mes jaučiame.
Darbdaviai vis dažniau prisiima atsakomybę
Organizaciniu lygmeniu į perdegimą reaguojama labai skirtingai – nuo visiško problemos neigimo iki požiūrio, kuris galėtų tapti pavyzdžiu kitiems.
„Neįtikėtina, kaip darbdavius atstovaujantis viešas asmuo dar šiemet žiniasklaidoje leido sau pasakyti, jog perdegimo būsena ilgai netrunka ir po dienos ar kitos žmogus vėl atsistato. Tokios klaidingos nuostatos dideles problemas neva paverčia nereikšmingomis ir besvorėmis. Tačiau kuo ilgiau perdegimo problemą neigsime, tuo stipriau jos pasekmės smogs ir asmeniškai, ir organizacijoms,“ – sako lektorė, psichologė Liepa T. Valandis.
Pasak jos, vis daugiau modernių įmonių savo darbuotojams prevenciškai organizuoja perdegimo atpažinimo mokymus; ieško sprendimų, kaip sumažinti darbo krūvį ir tempą; diegia ir postvencinius algoritmus. Jie nusako, kaip padėti darbuotojui, kurio perdegimo rizika akivaizdžiai viršija leistiną.
Ką daryti, kad bėgęs nuo vilko, nepataikytum ant meškos?
Perdegimo tema yra kur kas platesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Nuoširdžiai savo darbą atliekantys darbuotojų atrankos specialistai pastebėjo, kad daugėja „perdegusių" kandidatų.
„Žmonės bėga nuo alinančių darbo sąlygų ir ieško sveikesnės darbo aplinkos. Jei tokios aplinkos neranda, vėl atsiduria naujo darbo ieškančiųjų gretose. Organizacijoms svarbu žinoti ne tik tai, kaip atpažinti padidėjusią kandidato perdegimo riziką, bet ir kaip padėti tokiam įdarbintam žmogui išlikti geru savo srities specialistu, neprarandant sveikatos. Juk įmonėms tenka didelė atsakomybė už darbuotojų sveikatą ir, laimei, atsiranda tokių darbdavių, kurie šią atsakomybę labai aktyviai prisiima,“ – sako Liepa T. Valandis.
Pasak jos, netiesa, kad organizacijos atsisako įdarbinti žmones, patyrusius perdegimą, nes įprastai tokie žmonės tampa labai vertingais kolektyvo nariais.
„Atpažįstant ir valdant perdegimą ypatingas vaidmuo tenka vadovams ─ jiems patiems dažnai būdinga didesnė perdegimo rizika, be to, jie lemia organizacinę kultūrą, kuri gali perdegimą paskatinti arba jį pažaboti,“ – pastebi Liepa T. Valandis.