Neuromokslo ir vadybos sąsajas tyrinėjanti dr.A.Miniotaitė pasakoja: „Anksčiau galvojome, jei kažkuriame gyvenimo etape patyriau negandą – tai atsilieps. Tarsi mes esame savo praeities rezultatas. Naujas požiūris, patvirtintas daugybe tyrimų, rodo, kad mes tikrai nesame savo praeities rezultatas, o esame savo ateities priežastis“.
„Savo ateitį aš kuriu dabar, o ne praeitis ją sukūrė kažkada. Naujas požiūris rodo, kaip kitaip mes galime žvelgti į praeities išgyvenimus. Tuo pačiu – kaip mes galime padėti darbuotojams organizacijose judėti pirmyn ir nebūti įsitvėrus išmokto bejėgiškumo“, – sako dr.A.Miniotaitė, personalo sprendimų bendrovės „Alisa Management Laboratory“ įkūrėja, ISM universiteto Lyderystės programos vadovė.
Išmoktas bejėgiškumas – tai atsakas į situaciją, kuris buvo aktualus praeityje ir yra perkeliamas į dabarties situaciją.
„Galvojimas, kad mūsų problemų šaknys glūdi vaikystėje yra toks gilus, kad jeigu turi problemų darbe, paaiškini tuo, kad priežastis – vaikystėje. Pradedame ieškoti priežasčių praeityje ir randame atsakymą, kodėl mums nesiseka dabar. Ką tai duoda? Jaučiame didelę baimę augindami savo vaikus, nes jeigu padarysime klaidą – tai jiems atsilieps ateityje. Vaikų auginimas tampa vaikščiojimu per lūžtantį ledą: neduok Dieve, kažką pasakysiu ir traumuosiu vaiką, dėl to paskui jis nebus sėkmingas“, – iliustruoja dr.A.Miniotaitė.
Mintis yra vaizdas
Pasak jos, svarbu suvokti gana naują mokslininkų atradimą, kad mūsų smegenys mąsto ne mintimis, o vaizdiniais.
„Kai darbe patiriame baimių ar ribojančių įsitikinimų, pavyzdžiui, kad nesugebėsiu parengti pranešimo arba kompetentingai pakonsultuoti kliento, ta baimė mūsų galvoje iškyla vaizdiniais iš praeities, kad kažkada suklupau, nusišnekėjau. Lygiai taip pat ir sėkmę piešiame vaizdiniais. Dėl to šį metodą aktyviai naudojame koučinge: kai vedame klientą į sėkmę, svarbu skatinti klientą piešti teigiamo savęs matymo vaizdinius“, – pasakoja A.Miniotaitė.
Įdomų eksperimentą mokslininkai atliko su lydeka, kai tyrinėjo išmoktą bejėgiškumą. Lydeka buvo įleista į akvariumą su žuvytėmis ir, aišku, kaip mat tas žuvytes suėdė. Mokslininkai įstatė stiklinį cilindrą, lydeka plaukiojo cilindro plote ir negalėjo pasiekti žuvyčių. Kaskart, kai bandė pasiekti žuvytes, ji atsimušdavo į stiklą. Po kurio laiko cilindras buvo nuimtas, bet lydeka nebeplaukė toliau cilindro ribų. Tai ir yra išmoktas bejėgiškumas.
Kodėl galvoju, kad negaliu uždirbti daugiau pinigų
„Mes išmokstame, kad tai yra riba: nesugebėsiu atlikti naujo darbo, negaliu uždirbti daugiau pinigų. Dabar žinome, kad tai yra tik vaizdinys iš praeities. Naujoje knygoje „Coaching the brain“ autorius Joseph O‘Connor puikiai parodo, kaip mūsų smegenys iš tikrųjų mato tai, ką norime matyti. Tai vadinamas praimingas: jeigu aš noriu matyti blogą dieną, tikrai matysiu blogą dieną, jeigu aš noriu matyti gerą dieną, tikrai matysiu gerą dieną“, – pasakoja dr.A.Miniotaitė.
Todėl svarbu į praeities išgyvenimus pažvelgti per naujus akinius.
„O kas, jeigu pažiūrėtume į savo vaikystę kaip į laimingą vaikystę? Ar joje buvo kažkas laimingo? Žaidžiau su vaikais, mėgau krepšinį, mokykloje turėjau geriausią draugą, o nuotykių kiek patyriau! Uždavus sau tokį klausimą, atsiveria visai nauja perspektyva“, – kitokį požiūrį siūlo dr.A.Miniotaitė.
Manymas, kad nelaiminga vaikystė pasmerkia mus visam gyvenimui, yra tik ribojantis įsitikinimas.
„Vietoj to galime savęs paklausti – kodėl likimas man davė šį išbandymą? Ateina gilūs, prasmingi atsakymai – kokios įgijau išminties, atradau galių. Tai padeda įtvirtinti pozityvų savęs matymą. Atsisakome kaltinimo, dejavimo, įeiname į savo gyvenimo autoriaus poziciją“, – skatina A.Miniotaitė.
Du kambariai: „aš galiu“ arba „aš negaliu“
Dar vienas eksperimentas, kurį atliko išmokto bejėgiškumo tyrinėtojai: ledo ritulio žaidėjams jie parodė nuotrauką su vartuose stovinčiu vartininku. Vieni ėmė spėlioti, kas tas vartininkas, kiti eksperimento dalyviai tiesiog matė vartus. Paaiškėjo, kad pastarieji buvo patys rezultatyviausi žaidėjai. Nuotraukoje jie matė tikslą – vartus. Tuo tarpu silpnesni žaidėjai matė vartininką, t.y. kliūtį kelyje į tikslą.
Tad paklauskime savęs, ką renkamės matyti: galimybes ar kliūtis?
„Gera metafora: mūsų galvoje yra kambarys „aš galiu“ ir kambarys „aš negaliu“. Tam tikrose situacijose mes būname tai viename, tai kitame kambaryje. Tikslas – kuo daugiau laiko praleisti „aš galiu“ kambaryje, vis įvesti save į galinčio žmogaus būseną“, – veda A.Miniotaitė.
Nobelio premijos laureatų knyga „Mąstymas, greitas ir lėtas“ parodo, kaip mes randame dėsningumų ten, kur jų visai nėra. Nesėkmės tiesiog atsitinka. Gyvenimas – pilnas atsitiktinumų. Todėl svarbu nesureikšminti nesėkmių ir rūpintis palaipsniu progresu.