– Pauliau, esate daug pasiekęs kaip vadovas, ilgus metus vadovavote dideliems kolektyvams, tačiau staiga pasukote visai kita linkme...Gal galite pasidalyti šiuo savo patyrimu?
– Pokytis neįvyko staiga (gal tik iš šalies gali taip pasirodyti), jis brendo kurį laiką. Žvelgiant dešimt metų atgal, galvojant apie savijautą tuomet ir savijautą dabar, galiu pasakyti, kad kiekviename darbe (tai man trečia profesija. Pati pirmoji buvo – IT specialistas, paskui perėjau į komerciją ir vadovavimą) turėjau džiaugsmo, labai stiprių momentų, kuomet jaučiau, kad save realizuoju. Šį posūkį, kurį turite omenyje, išsigrynino atsiradęs suvokimas (tai įvyko man būnant maždaug keturiasdešimties) – paklausiau savęs, ką aš labiausiai noriu daryti. Supratau, kad man ypatingai patinka, sekasi ir teikia džiaugsmą – padėti žmonėms augti. Su jais kalbėtis taip, kad jie išaugtų. 2008–2010 m. vykusios ekonominės krizės metu buvo ir išoriškai gera proga stabtelėti, tada ir priėmiau tą svarbų sprendimą pakeisti profesinę kryptį. Juo džiaugiuosi jau visą dešimtmetį.
– Laura, iš jūsų praktikos, ar dažnai žmonės taip kardinaliai keičia profesiją?
– Tai, ką padarė Paulius, nėra toks įprastas dalykas. Man atrodo, kad nemaža dalis žmonių apie tai pasvajoja, tyliai pamąsto, tačiau, bet jau tie, su kuriais man tenka dirbti, dažnai nieko nepadaro. Jie norėtų kažką keisti, bet kartais nežino, į ką keisti, nėra taip aiškiai sau atsakę į klausimą, kas yra jų pašaukimas, arba jaučiasi neturintys pakankamai stabilios finansinės bazės ir bijo daryti pokyčius vien todėl, kad liks be pajamų. Todėl jiems geriau turėti stabilų darbą, kuris ne iki galo patinka, nejausti jame vidinės darnos, bet būti užtikrintiems, kad nereikės spręsti klausimo, ką valgyti. Taigi, Paulius yra geras pavyzdys to, ką žmonės padaro, kai jiems ateina labai aiškūs vidiniai atsakymai, kad tikrai laikas kažką keisti.
– Mes klausėme „Delfi“ skaitytojų, ar jiems gyvenime nestinga darnos. Ir iš tiesų, skaičiai – liūdni. Tik 5 proc. įvardijo, kad jaučiasi gyvenantys darnoje, 50 proc. sakė esantys visiškoje nedarnoje. Dažnas dėl to kaltina išorę: bosas blogas, darbdavys nekoks, profesija nelabai patraukli. Kodėl, Laura, žmonės daugiau kaltina išorę, o ne atsigręžia į save?
– Psichologai tokį žiūrėjimą į išorę vadina eksternaliu kontrolės lokusu. Tai reiškia, kad tai, kaip mes žiūrėsime į aplinką ir tai, kas vyksta mūsų gyvenime, dar vaikystėje mus išmoko tėvai. Jeigu tėvai aiškiai neparodo priežasties ir pasekmės ryšio, mes užaugame taip ir nepajutę, kad tai nuo mūsų priklauso viskas, kas vyksta mūsų gyvenime. Jei paimtume Lietuvos vidurkį, žmonės nėra labai laimingi. Esame maždaug per vidurį pagal visuotinį laimės indeksą. Taip yra, nes dauguma mūsų atsakomybę už savo laimę atidavę aplinkai, kaltiname vadovus, organizaciją, kad nepadaro mūsų laimingais darbe. Net nesusimąstome, kad galėtume tą atsakomybę patys prisiimti. Ir dažnu atveju tai yra didelė mūsų kančios priežastis, nes mes neklausiame savęs, ką galėtume padaryti, kad mums patiems būtų geriau. Mes taip užauginti, išauklėti, išmokę. Retas kuris turi gerai sureguliuotą kontrolės lokusą ir galvoja, ką dėl geresnės savo savijautos gali pats padaryti.
– Pauliau, kokie buvo požymiai, prieš pasakant sau, kad jau gana, pokytis turi įvykti?
– Nebuvo vieno požymio ar įvykio. Buvo visa virtinė įvykių, beje, ką jie signalizuoja supratau neiškarto. Jau visai prieš pat priimant sprendimą, buvo įvairių signalų. Pavyzdžiui, laikas nuo laiko nesinori į darbą. Bet taip nesinori, kad pravažiuoji biurą automobiliu ir neužsuki į kiemą. Apvažiuoji pusę miesto ir tada sugrįžti. Tai akivaizdžiai signalizavo, kad kažkas negerai, dėl kažko reikėtų susimąstyti. Kai kurios dienos ir periodai buvo ypatingai sunkūs. Nesakau, kad dabar viskas lengva, bet dabar gyvenu daug didesnėje darnoje. Buvo ir labai aštrių fizinių požymių, kuriuos turbūt Laura pakomentuos kaip perdegimo sindromą. Aš prisižaidžiau iki tiek, kad buvau darbe pusiau netekęs sąmonės, išvežė su švyturėliais į ligoninę. Tokių signalų sulaukti niekam nelinkiu. Tai buvo signalai, kad ne savo naštą nešu.
Apskritai, nejaučiau pasitenkinimo darbu, jaučiau sunkumą, nors, kai logiškai pagalvodavau, viskas gerai: atlyginimas – puikus, darbas – įdomus, save realizuoti galiu. Bet lyginant vieną gyvenimo etapą ir kitą gyvenimo etapą, dabar jaučiuosi visiškai kitaip.
– Laura, kokius jūs įvardytumėte požymius, kuriuos apčiuopus, reikėtų suprasti, jog tai, ką darau, yra ne man?
– Man truputį baisu ir sakyti, nes didelė dalis skaitytojų juos prisiskirs sau ir pradės galvoti, kad jiems metas galvoti, į ką pakeisti savo darbą. Bet aš pagrindiniu kriterijumi laikyčiau tai, ką Paulius įvardijo, tai yra norą arba nenorą važiuoti į darbą. Visuomenėje turime tokį reiškinį kaip „sekmadienio depresija“. Ateina sekmadienio popietė ir žmonės staiga pradeda jaustis blogai. Blogai jie pradeda jaustis ne dėl kažkokių konkrečių dalykų, kurie vyksta jų gyvenime, bet dėl to, kad rytoj pirmadienis ir reikės eiti į darbą. Daug kam kūnas pradeda siųsti signalus, pavyzdžiui, ima skaudėti galvą, kyla temperatūra, atsiranda kitų įvairių simptomų, kurie rodo, kad kūnas stengiasi padėti, kad susirgtum, ir nereikėtų būti vietoje, kuri kelia tokį stresą. Aišku, žmogus išgeria vaistų ir ignoruoja tuos signalus ilgą laiką, kartais ir visą gyvenimą arba, jeigu yra aistringesnis, labiau siekiantis rezultato, tai prisigyvena iki to, ką pasakojo Paulius. Perdegęs meta darbą ir būna tuštumoje, juodoje zonoje, iš kurios išlipti jam reikia ilgo laiko ir pagalbos.
– Dar „Delfi“ skaitytojų paklausėme, ar jie žino savo potencialą. Net 40 proc. sakė, kad gerai žino, dar 45 proc. nurodė, kad iš dalies, ir tik 15 proc. sakė, kad jiems žinių trūksta. Taigi, net 85 proc. suvokia, kad turi potencialą. Pauliau, kaip jūs panaudojate savo potencialą, kurio nepavyksta panaudoti darbe? Juk turbūt tokio darbo, kad visu 100 proc. save realizuotume, net ir nerastume?
– Jau sakiau, kad sprendimas keisti profesinę kryptį brendo kurį laiką. Jis brendo ne pats, darbavausi su mokytoju, mentoriumi. Jo patartas keletą metų dariau tokią užduotį: kokius 5–6 kartus per dieną stabtelėdavau (įsivesdavau netgi priminimą į telefoną) ir užsirašydavau į savo dienoraštį: kokiame kontekste dabar esu ir kaip jaučiuosi (koks energijos lygis, kokia nuotaika, kokia mintis garsiausia). Dar ir dabar tai praktikuoju. Vadinu tai savistaba, o angliškai tai vadinama mindfulness. Atpažinti ir susivokti, ko nori. Pagal energijos lygį, nuotaiką, vyraujančias mintis, galima labai daug atpažinti. Štai tada ateina tie atsakymai.
Apskritai profesinė veikla uždengia dalį mūsų potencialo ir yra veiklų, kurios netelpa į darbo apibrėžimą. Dabartinėje mano veikloje 90 proc. to, ką darau, man taip patinka, kad man vėlgi gresia perdegimas. Bet aš jau atpažįstu signalus, kurie rodo, kad laikas stabtelėti.
Yra veiklų, prie kurių laikas nuo laiko sugrįžtu. Pavyzdžiui, prisimindamas vaikystėje lankytą muzikos mokyklą, pagroju pianinu. Tai labiau ne hobis, bet poreikis išreikšti savo vidinę būseną. Kartais ateina noras piešti, nors nei moku, nei mokiausi. Kartais susirandu kitų būdų. Praktikuoju tylą. Kartą ar du metuose po savaitę laiko tyliu. Tik įsiklausant į save galima suprasti, ko dabar nori, kaip išreikšti į išorę, kas jau pritvinko ar kaip tik – ko trūksta.
– Miela, Laura, ką jūs darote su savo potencialu, kurio nepanaudojate profesinėje veikloje?
– Kadangi labai daug dirbu prie kompiuterio arba stovėdama scenoje, kūnas jaučiasi pavargęs, tai atgaivą aš randu sporte. Esu pasinėrusi į jogą, bėgioju, sportuoju su šunimi. Tai atgaivina mano kūną ir tuo pačiu klausau audio knygų, gaunu erdvės mintims. Kita veikla, kurią renkuosi norėdama atsipalaiduoti, yra bendravimas. Palaikau aktyvius intensyvius santykius su draugais, stengiuosi bendrauti su kitaip mąstančiais žmonėmis, kad galėčiau žiūrėti į dalykus ne iš vienos perspektyvos.
– Dar klausėme „Delfi“ skaitytojų, ar jiems pavyksta darbą suderinti su laisvalaikiu. Tik 18 proc. pasakė, kad jiems tai pavyksta ir 38 proc. pasakė, kad nepavyksta. Kaip, Laura, vertintumėte rezultatus?
– Dabar, kai dirbančių namuose žmonių procentas didesnis, situacija, manau, dar pablogėjusi. Vis dažniau ir per mokymus girdžiu kalbant, kad ir 22–23 val. kyla pagunda atsidaryti kompiuterį, atsakyti laiškus, nes galvoji, kad rytoj bus mažiau darbo. Visgi ateina rytojus ir naujų darbų prikrenta. Žmonės tiesiog neužbrėžia ribos, kada yra poilsio, o kada darbo laikas. Dauguma kalba apie didėjantį nuovargį, sunkumus susitelkti, nes tas balansas neišlaikomas.
– Pauliau, kaip apibūdintumėte aistringą veikimą, aistrą veikloje?
– Kalbant apie aistrą, turbūt veikla nebus aistringa, jeigu veiklos objektas yra ne apie mane. Kai aš aistringai pasineriu į veiklą, tapatinuosi su ja. Tai klausimas toks: „Kada labiausiai galiu būti savimi“? Esame aistringi ten, kur jaučiame džiaugsmą. Žinoma, mes keičiamės, keičiasi ir mūsų aistra.
– Laura, ko palinkėtumėte mūsų laidos žiūrovams?
– Labiau prisiimti atsakomybę už savo laimę ir lavinti jausmą, kad tai, kas vyksta mano gyvenime, priklauso nuo manęs. Netgi tada, kai nejaučiu aistros, kai trūksta vidinės darnos, ramybės ir džiaugsmo, žinau, kad galiu kažką padaryti, kad būtų kitaip. Linkiu pasijusti savo gyvenimo kūrėjais, imtis atsakomybės, keisti dalykus, kai jums nepatinka tai, ką matote aplink save.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!