– Jurga, kaip kilo mintis kartu su psichologu Gintaru Šmatavičiumi parašyti knygą „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn: terapinė knyga apie santykį su savimi, kitu ir pasauliu“?
– Knygą rašau nuo vaikystės, bet visą laiką galvojau, kad tai bus tokio storio romanas kaip V. M. Putino „Altorių šešėly“. Išėjo kitaip.
Kadangi kūriau įsiklausydama į tai, kur veda vidinis balsas, tai gimė „Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą“. Pirmas knygos sakinys buvo: „Toli toli seniai seniai prie žalio kaip agurkų sriuba prūdo...“
Paskui sugalvojau, kad noriu parašyti kitą knygą. Vienai buvo baisu, vadinasi, reikia rašyti su kažkuo. Kadangi esu moteris, tai reikėtų su vyru. Jei nežinau kažko, reikia klausti, kaip vyrui atrodo. Norėjau parašyti laiškų forma. Siūliau a. a. Kęstučiui Navakui, bet jis tuo metu turėjo daug kitų projektų ir atsisakė.
Pasiguodžiau apie tai savo psichoterapeutui Gintarui. Paklausiau jo, ar yra kada rašęs knygą. Jis atsakė, kad ne. Tada paklausiau, ar norėtų. Jis atsakė, kad norėtų. Pasiūliau parašyti kartu ir jis sutiko.
– Evelina, jūsų ir Karolio Kazlauskio knyga „Iter vitae arba gyvenimo kelionė“ gimė po kelionės aplink pasaulį. Kas tai per nuotykis?
– Tuomet dar su draugu, o dabar jau vyru Karoliu pasiryžome nuotykiui – pusantrų metų kelionei aplink pasaulį.
Grįžus, norėjosi ne tik aprašyti nuotykius, bet ir paanalizuoti, kas vyko mano viduje. O vyko labai daug. Pažinau tiek iki tol nepatirtų jausmų: nuo baimės, pykčio iki fizinių pojūčių.
Maniau, kad reikia jais pasidalinti, kad įkvėpčiau žmones, kurie nori keliauti. Vis dėlto norėjau, kad jie žinotų, jog kelionė nėra tik pramoga, džiaugsmas. Galima labai stipriai praturėti, nebijant pasižiūrėti į savo vidinį pasaulį. Tačiau tam reikia drąsos.
– Jurga, jūsų dainose girdime pokalbį su savimi, vidinį balsą...Kaip jos gimsta?
– O kas belieka – tik su savimi kalbėtis (juokiasi). Su protingiausiu žmogumi.
Iš tikrųjų, sakyčiau, dainos gimsta iš svajonių. Svajonės yra pusės mano visos kūrybos pagrindas. Kitos dainos yra tokios, sakyčiau, numatančios ateitį. Pavyzdžiui, daina „So Blue“. Per skyrybas supratau, kad jaučiuosi taip, kaip dainavau prieš kelis metus.
Kai kurios būna tokios, kurios ištraukia tave už pakarpos, kad tu kur nors truputėlį paeitum ten, kur šviesiau. O kai kurios yra susijusios su realiai išgyvenamais jausmais.
Jos yra labai skirtingos, bet man tarsi išvada po sukrėtimo, stiprios emocinės būsenos. Esu be galo jautri. Man reikia laiko, kad suvokčiau, ką supratau, iš tam tikros situacijos. Sudėtinga man su savimi, tad tenka ir pasikalbėti.
– Evelina, esate psichologė, mes girdime kaip Jurga tai, ką jaučia, perkelia į dainas, knygas. Kaip jūs kviestumėte žmones pažvelgti į savo vidų, susipažinti ir atrasti savo vidinį „aš“? Juk žmonės yra labai skirtingi ir ne visiems tai vienodai lengvai sekasi.
– Labai skirtingi. Tarkime, dirbu su studentais, kai dėstau universitete emocinio intelekto programą. Studentai ateina nežinodami nei savo stiprybių, nei jusdami, kuo gyvena, nepažinodami savo jausmų iki galo, nesuprasdami, ką mąsto, ką jaučia kūne.
Dar dirbu Jungtinėje Karalystėje su suaugusiais žmonėmis. Verslininkais, mokytojais, statybininkais. Jie visi nori išmokti pažinti jausmus, labai stiprius jausmus.
Jie pradeda kelionę nuo pradžių: sustoja, nurimsta ir suvokia, kas vyksta viduje. Ar tai padaryti įmanoma visiems? Galiu pasakyti, kad tie, kurie tikrai nori, gali. Žinoma, ne visiems vienodai lengva.
Esu nuostabių istorijų liudininkė, kai ateina visiškai pasimetęs žmogus. Sako, kad nežino, kas su juo darosi. Prašo padaryti, kad tų jausmų nejaustų.
Pabaigoje, ar tai būtų konsultacija, ar kursai, jis suvokia, kad nereikia bėgti nuo tų jausmų, emocijų, bet priimti, pažinti, suprasti, iš kur jos ateina. Ką jos sako apie jo vidinį ir išorinį pasaulius.
O pažinti jausmus galima labai įvairiai. Kadangi turiu polinkį meno terapijai, tai dažnai kviečiu tai padaryti per metaforas.
Gerai pamenu, kai vienoje grupėje prašėme žmonių savo jausmus įsivardyti per gyvūnus. Ir viena moteris, kuri viduje turėjo labai daug pykčio, pasakė, kad yra bitėdis barsukas.
Jai tai buvo toks didžiulis ir svarbus atradimas, kuris padėjo geriau suprasti, ką ji jaučia, ir su tais jausmais tvarkytis. Kuo žmogus geriau pažįsta save, tuo labiau valdo savo jausmus, o ne atvirkščiai.
– Jurga, įvardijote save kaip labai jautrią asmenybę. Jeigu prisimintumėte vaikystę, ar tuo metu jau filosofuodavote?
– Norėčiau papildyti Eveliną ir pasakyti, kad žmonės kartais nesupranta, kad metafora yra labai paprastas dalykas. Tiesiog to paties pasakymas kitais žodžiais. Pavyzdžiui, mes sakome: „– Štai čia yra medis.“ Kai norime kitaip tą medį apibūdinti, įsijungia pojūčiai. O pojūtis yra greičiausias būdas prisišaukti jausmą.
Pavyzdžiui, vaikas turi misiją savo jausmus, emocijas išreikšti, parodyti. Jas keisti. Čia, žiūrėk, pyksta, čia – juokiasi. Jeigu suaugusieji jam neleidžia tų jausmų reikšti, vaikas įpranta užsidarinėti ir būti užsidaręs.
Tam, kad atsidarytų, jam reikia impulso, kažkokio suprantamo dalyko. Asociacijų žaidimas yra tiesioginis kelias link metaforos – surandi būdą, kaip tą, ką jauti, pasakyti kitaip.
Kaip aš vaikystėj jaučiausi?.. Buvo labai sudėtinga, nes buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Siunčiu linkėjimus visiems ketvirtiems vaikams – jūs žinote, kaip mes sunkiai turime kovoti. Pradžioje turėjau įprotį: tik gaunu saldainį, ir iš karto susikišu į burną, kad dalintis nereikėtų.
Neatsimenu, kada tiksliai parašiau pirmą dainą. Gal, kai buvau 6–7 metų. Bet tai buvo taip asmeniška, taip jautru, kad aš sėdžiu prie pianino, groju savo dainą – graži ta daina vadinasi „Baltas miestas“ – mama užeina į kambarį ir aš iš karto numetu viską, uždarau pianiną ir laukiu, kol išeis.
Taip jaučiausi vaikystėje. Savo kūrybą parodyti buvo labai baisu. Kai ką nors pasakydavau ir žmonės atsisukdavo į mane, išsigąsdavau. Labai ilgą kelią reikėjo nueiti, kad kaip dabar galėčiau laisvai šnekėti apie asmeninius dalykus.
– Evelina, kas nutinka, kai žmonės neišreiškia savo tikrųjų jausmų, užslepia juos savyje, užgniaužia?
– Iš karto noriu sureaguoti į Jurgos pasakymą, kad tėvai gali leisti vaikui pažinti save ir padėti įsivardyti, ką ir kaip jaučia, arba gali pradėti sakyti, kad vaikas jausmus laikytų savyje. Pavyzdžiui: „ – Tu nepyksti, tu neliūdi.“
Tada vaikas pradeda nebesuprasti, ką jaučia. Suaugęs jis taip pat nesuvokia savo jausmų. Ateina ir prašo pasakyti, ką ir kodėl jis jaučia. Yra žmonių, kurie sako, kad nieko nejaučia, neigia savo jausmus, bet gali matyti, kokie įsitempę jie sėdi.
Kartą dirbome su armijos kariais. Vienas iš jų sako, kad nieko nejaučia, viską labai gerai daro, jam svarbiausia yra užduotys. Tačiau jis sėdi ir rankomis „aria“ sau veidą.
Tai, kad jo viduje vyksta kažkas intensyvaus, išduoda jo kūnas.
Galima pastebėti, kiek daug žmonių yra įsitempę: vaikšto pakeltais pečiais, surauktomis kaktomis.
Tiesa, vienas dalykas yra tai, ką mes matome, o kitas, kas vyksta viduje – nuo virškinimo iki širdies sutrikimų.
– Evelina, žmonės tuojau pat gali sakyti, kad tai, ką sakote, yra nesąmonė. Skrandis yra skrandis. Pečiai yra pečiai. Prie ko čia ta psichologija?!
– Galėčiau netgi fiziologiškai paaiškinti. Yra vienas labai smagus ir dabar psichologų vis labiau linksniuojamas nervas. Jis labai romantiškai vadinamas nervu klajokliu.
Tai jis jungia mūsų smegenis ir visą kūną. Tiems, kurie netiki ryšiu tarp smegenų ir viso kūno, sakau, pasidomėkite.
Jis buvo atrastas labai seniai, tačiau šiuo metu atrandama vis daugiau jo funkcijų. Kai mes vaikštome įsitempę, jis pradeda šlubuoti. Ir tam tikros mūsų kūno dalys pradeda taip pat šlubuoti.
Taip, žmogus gali neigti, kad jo emocijos susijusios su fizine sveikata. Dažniausiai dėl to, kad nežino, ką ir kaip daryti. Bet ar tai jam padeda? Ne.
Matau vyrus, kurie po teismus vaikšto, nes nebegali valdyti savo emocijų. Matau jų sugebėjimą nurimti, suvokti, sustoti ir pasakyti sau, kad gali rinktis išmintingesnį elgesį. Penkiasdešimties metų vyras kaip mažas vaikas džiaugiasi savo vidiniais pasiekimais.
Kai žmonės save pažįsta, jie gauna naudos sau.
– Jurga, ar sutikote tokių žmonių, kurie sakė: „ – Baik su tais savo išgyvenimais, nusiramink, ko tu čia lendi į tą savo vidų? Va, žiūrėk, aš gyvenu sau normaliai. Ko tu čia ieškai sliekų ant asfalto?
– Tokių žmonių mano gyvenime vis mažiau, nes dažniausiai jie nebemato vilties man rašyti komentarų. Bet aš irgi nustojau norėti, kad visi žmonės būtų mąstantys. Kokią turiu teisę reikalauti iš žmonių, kad jie keistųsi?
Čia didžiausia klaida, kurią darome, kai gyvename poroje. Sakoma, kad vyrai nori, jog moteris po vedybų nesikeistų, o moteris nori, kad vyrai keistųsi. Nei taip, nei taip neatsitinka.
Vakar netyčia perskaičiau horoskopą. Ir galvoju sau, kad kaip liūdna, jog pagal horoskopą kai kurie žmonės visai nesueina, o realybėje žinai istorijų, kai visiškai skirtingi žmonės puikiausiai būna kartu.
Ir aš atradau, kad prabudimas iš horoskopų, realiai ir yra savęs pačio ir kito žmogaus pamatymas.
Jeigu mes esame schematiškai nusiteikę, tai esame schemos dalis. Tada labai blogai jaučiamės, jeigu neatitinkame tos schemos.
Jei prabudinti žmogų, kad jis savo paties kelią pamatytų ir suvoktų save kaip atskirą asmenybę. Ne atskirą asmenį, bet asmenybę su daug sluoksnių – kaip aš sakau – svogūną. Kur ir biologija, ir dvasiniai dalykai, ir psichologija, ir emocijos...
Įsivaizduojat, kaip žmonėms yra baisu. Bet visi turime tuos sluoksnius ir tie sluoksniai mus veikia. Jie tarpusavy funkcionuoja. Aš asmeniškai nusiraminau, kai patikėjau tuo. Kai patikėjau stebuklu, man pasidarė daug lengviau gyventi pasaulyje. Tikiu ryšiu tarp žmonių. Ne santykio mes ieškome, o tarpusavio ryšio.
– Kiekvienas turime savo vidinį pasaulį. Netgi tie žmonės, kurie mažiau gilinasi į save, turi mažiau išreikštą intrapersonalinį intelektą. Jurga, kas jiems galėtų padėti žengti tą pirmą žingsnį savęs atradimo link?
– Jeigu žmogus pats nesusitvarko, tai jam gali padėti specialistas.
Viena iš mūsų knygos misijų ir yra, kad žmogus išdrįstų, pamatytų, kad yra šiltų specialistų ir, kad kreiptis į juos nėra taip baisu, kaip atrodo.
Kitas dalykas, pavyzdžiui, žmogus blogai jaučiasi, bet to nepripažįsta, sau meluoja, nebūna savimi. Tada tu jo paklausi, ko jis nori gyvenime. Jis ima ir sako: „ – Ką aš žinau, ko noriu. Man reikia tik išgyventi. Sunki diena.“
Tai jau reiškia, kad jis negatyviai mąsto. Reikia tokius dalykus gaudyti ir pradėti save stebėti.
Jeigu savęs stebėti neišeina, reikia pradėti stebėti aplinką. Pavyzdžiui, dešimt minučių per dieną žiūrėti pro langą, kas vyksta kieme: kaip žmonės vaikšto, kaip paukščiai skraido ir pan.
Tada pamažu žmogus atsikrapšto, kad jis yra. Tada jis gali savęs paklausti, ko nori. Šitas klausimas būna labai sudėtingas, nes jis nežino, ko nori, nes niekada apie tai negalvojo.
Tada galima žiūrėti, ko nenori. Nes tai išsiaiškinti yra lengviau. Pavyzdžiui, duoda saldų desertą ir baklažaną. Žinai, kad šiandien nori valgyti sūriai ir tai yra atradimas. Tai yra leidimas sau daryti, ką nori. Pasiimti, ką nori, o ko nenori atsisakyti. Tai yra žmogaus suvokimas, kad jis egzistuoja.
Antra stadija galėtų būti atsisakymas to, ko tu nenori. Kartais žmogui pasakyti „ne“, jeigu nenori su juo susitikti, yra sunku. Pradėjęs žaisti šitą žaidimą, žmogus pajaučia save, ir jam gyventi pasidaro įdomiau.
– Evelina, jūs padedate žmonėms rasti savo vidinį pasaulį meno dėka, kaip psichologė. Ką jūs patartumėte žmonėms?
– Sustoti, nurimti ir iš perspektyvos pasižiūrėti, kas vyksta. Pirmas dalykas, kurį patariu: įkvėpkite ir iškvėpkite. Tada šiek tiek nurimsta tas vidinis bėgimas ir imi suvokti, kas vyksta. Kur mano kūne įtampa? Kaip aš dabar jaučiuosi?
Nebijoti to įsivardyti. Žmonės bijo, jeigu įsivardins, kad yra piktas ar sutrikęs, suglumęs ar išsigandęs, tai kažkas negero atsitiks. Bet yra atvirkščiai. Kai sugauni savo jausmą už uodegos, tada imi jį valdyti.
Man patinka vakarais peržvelgti dienos nuotraukas, tada per jas sau įsivardiju nuotaikas. Turiu tokią programėlę „Art of mood“. Per ją atrandu, kad šiandien mano dienos tekstūra buvo labai rupi, ir tai priimu. Kitą kartą ji būna švelni kaip šilkas. Man padeda simbolinis mąstymas. Kitiems gali padėti spalvinimas, piešimas ir pan.
– Jurga, ką jūs norėtumėte palinkėti savo knygos skaitytojui? Ką linkite knygoje rasti?
– Norėčiau palinkėti surasti vieną sakinį, kuris motyvuos išdrįsti būti savimi.
Kitas dalykas, drįsčiau paprieštarauti Evelinai dėl bėgimo. Suprantu, kurį bėgimą ji turi omeny, bet aš šiais metais pardėjau bėgioti ir suprantu, kad bėgimas man leidžia sunaudoti perteklinę energiją. Sportas gali padėti sustoti kita prasme.
Dar kitas dalykas – skirti laiko sau. Knygos skaitymas ir klausymas yra puikus būdas praleisti su savimi tą laiką, kuris yra neva per brangus, skirtas įgyvendinti kitų žmonių norus arba įsipareigojimus. Mes pamirštame, kad esame patys.
Reikia sustoti, bet būdų yra pačių įvairiausių. Aktyvus žmogus gali sustoti nurimdamas, o nurimęs gali išjudėti. Tiesiog reikia įsiklausyti į save.
„1toks unikalus“ edukacinė laida paremta daugialypių prigimčių ir intelektų teorija (angl. Multiple Natures), kurią sukūrė Stevenas Rudolphas, JAV pedagogas, knygų autorius ir lektorius.
Stevenas Rudolphas, nagrinėjęs Howardo Gardnerio daugialypių intelektų teoriją, iškėlė klausimus, kodėl vienas žmogus, kurio lingvistinis intelektas aukštas, gerai rašo knygas, o kitas – kalba didelėms minioms. Kas juos skiria? Stevenas tai aiškinosi ir sukūrė dar vieną sistemą, papildančią daugialypius intelektus. Jis sukūrė daugialypių prigimčių ir intelektų sistemą. Ši sistema aiškina, kaip išreiškiamas tam tikras intelektas. Pavyzdžiui, vieni žmonės savo kūrybinį intelektą išreiškia mokydami kitus, kiti – piešdami, treti – scenoje.
Stevenas Rudolphas išskyrė būtent tuos laidininkus – prigimtis. Daugialypių prigimčių ir intelektų teorija leidžia paaiškinti, kodėl vieni žmonės domisi vienais dalykais, kiti – kitais. Kodėl turime skirtingus pomėgius, ir kodėl vieniems sekasi vienos veiklos, o kitiems – kitos.
Teorija siūlo žiniomis apie savo prigimtis ir intelektus naudotis, priimant įvairius asmeninio ir profesinio gyvenimo sprendimus.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną šeštadienį 12 val.