– Brigita, tie beveik 40 proc. pervargusių lietuvių – karantino pasekmė ar tokie dideli skaičiai būdavo visada?
– Sausio, vasario, kovo mėnesiais Lietuvoje visada būdavo daugiau žmonių, kurie skųsdavosi perdegimu. Matyt, kad tai lemia ir darbo tempai, ir oras, kuris taip pat turi įtakos mūsų savijautai – lietuviai išsiilgsta saulės.
Be abejo, šiemet apie perdegimą kalbama daugiau ir intensyviau. Daugelis mini, kad juos sekina nuotolinis darbas, daugelis sako, kad labai didelė problema yra suderinti darbo ir namų erdves, kai nėra galimybės pakeisti aplinkos. Taip pat namuose mokyti mokyklinio amžiaus vaikus, prižiūrėti mažiukus, rūpintis pagyvenusiais tėvais ir pan.
– Pamėginkime išsiaiškinti, kaip atpažinti, kas yra tas perdegimas. Na, atrodo, nuovargio būsena, pavargimas yra natūralus dalykas. Kaip suvokti, kad tas nuovargis nebėra normalus ir galbūt jau ir perdegėme?
– Taip, labai svarbu suprasti, kad nuovargis ir stresas yra natūrali mūsų būsena, natūrali reakcija į įtampą, pokyčius ir, kad būti pavargusiam ir jausti stresą, yra normalu.
Blogai yra tada, kai mes jaučiame stresą, nuolatinę įtampą arba nuovargį daugiau negu du mėnesius. Daug priklauso nuo mūsų fizinės būsenos. Pažįstu žmonių, kurie nuolatos daug dirba, miega mažai ir jaučiasi puikiai, o yra žmonių, kurie dirba pusę dienos ir paskui kitą pusę dienos ilsisi, nes jiems yra per sunku.
Taigi, labai svarbu kreipti dėmesį į savo sveikatą, žiūrėti, kaip jaučiatės. Kalbant apie perdegimą, yra trys pagrindiniai dalykai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Pirma – mano emocinė būsena. Kaip jaučiuosi atsikėlęs ryte? Jeigu pavargęs, neišsimiegojęs, nėra nuotaikos, gal depresyvus, reikėtų atkreipti dėmesį, kiek laiko tai trunka, kiek laiko tokia emocinė būsena jau nuo pat ryto.
Antra – fiziniai požymiai. Reikia atkreipti dėmesį, kaip jaučiuosi fiziškai. Labai dažnai žmonėms skauda galvą, o jie to net nepastebi. Mes taip gerai išmokstame slėpti savo galvos skausmą, atsijungti nuo savo kūno, kad nei galvos, nei kaklo, nei nugaros skausmų nepajaučiame. O pasirodo skauda jau mėnesį ar du...
Trečia – elgesio pasikeitimai. Ypač, jei tampa įdomu tik dirbti ir kalbėti tik apie darbą. Nebesinori susitikti su draugais, pabendrauti virtualiai arba telefonu, išeiti pasivaikščioti ir pan. Atkreipti dėmesį, kas su manimi, o matant šalia tokį žmogų, kas su tavimi vyksta.
– Ar ta būsena gali būti sietina su darboholizmu, užimamomis pareigomis – labiau būdinga rimtą darbą dirbantiems, daug atsakomybių turintiems žmonėms, ar bet kokį darbą dirbantys žmonės taip pat gali patirti perdegimą?
– Priežasčių, kodėl žmonės patiria perdegimą, yra labai daug. Viena iš pagrindinių yra ne tik tai, kad žmogus negali susitvarkyti su darbo krūviu, turi asmeninių problemų. Gali būti, kad pasaulyje šiandien tiesiog yra visko per daug ir labai sunku atsirinkti, kas yra svarbiausia ir, ką aš turiu šiandien atlikti. Žmonės pasimeta tarp informacijos ir darbų gausos.
Ne tik svarbu yra mokytis ilsėtis, svarbu ir mokytis planuoti savo dieną, bent jau pasidomėti, kokie yra psichologiniai triukai, leidžiantys taip susidėlioti savo dieną, kad mažiau pavargtume.
Tačiau yra ir psichologinių problemų. Kartais žmonės dirba labai daug iš nerimo, kartais – nes bėga nuo problemų šeimoje, kartais – dėl žemos savivertės, o kartais iš tikrųjų, tarkime vadovai, kurie turi labai daug atsakomybių, bet neturi su kuo jomis pasidalyti.
– Paminėjote, kad tokią būseną gali patirti ir žmonės, kurie pusę dienos dirba ir tie, kurie dirba daug valandų. Vis tik įdomu pasikalbėti apie darbo valandas – dabar yra norma 8 darbo valandos per dieną, 40 darbo valandų per savaitę. Kaip tą vertinate, gal reikėtų dirbti mažiau? Skandinavai nori įsivesti, o kai kurios įmonės jau įsivedusios, trumpesnę darbo dieną. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
– Manau, kad tai labai individualu ir priklauso ir nuo sektoriaus, ir nuo įmonės, ir apskritai, įmonės tiek pandemijos metu, tiek prieš pandemiją pakankamai stipriai keitėsi. Technologijos keičia mūsų gyvenimą, žmonės dabar dirba labai įvairiai. Tarkime, net prieš prasidedant pandemijai, tiek ryte, tiek dieną sporto klube jau būdavo nemažai žmonių. Nėra taip, kad visi dirba nuo 8 iki 17 val. Yra atvejų, kai žmonės dirba tam tikrais laiko tarpsniais, o paskui ilgesnį laiką ilsisi.
Tas laikas – nuo 8 iki 17 penkias dienas per savaitę – buvo sugalvota seniau. Šiais laikais jis tinka ne visoms organizacijoms. Tiek Švedijoje, tiek Ispanijoje, tiek ir Lietuvoje yra organizacijų, kurios dirba keturias dienas per savaitę, ir sako, kad tai pasiteisina.
– Pažiūrėkime iš darbdavio pusės. Manau, kad darbuotojas, kuris yra pervargęs, perdegęs nebedirba taip efektyviai. Patys darbdaviai turėtų būti suinteresuoti, kad darbuotojai psichologiškai gerai jaustųsi. Ar turite patarimų, kaip pastebėti, kad darbuotojui kažkas yra ne taip, o pastebėjus, kaip padėti?
– Kai susitikdavome biure gyvai, pastebėti būdavo lengviau. Visgi, galima tai padaryti ir dirbant nuotoliniu būdu. Pastebėjus, kad lyg ir kažkas ne taip, reikia paskambinti žmogui ir pasiklausti, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi pandemijos metu, ar pakankamai juda, ar ne per daug susitikimų, pasiteirauti, ką galima daryti, kad jis pakeistų dienotvarkę ir pan. Paprastas nuoširdus rūpestis yra vienas iš pagrindinių būdų pastebėti ir padėti.
Daug organizacijų daro mokymus, šviečia žmones, pasakoja, daug dėmesio skiriama emocinei, psichologinei darbuotojų sveikatai. Manau, kad tas emocinis, psichologinis žmonių raštingumas kyla ir mes aiškiau galime pamatyti, kaip jaučiasi mūsų kolegos.
Aš ir pati kartas nuo karto papuolu į tą darboholizmo būseną. Pačiam sunku pamatyti, kad per daug dirbi. Būtent kolegų pasakymas: „ – Žiūrėk, Brigita, dirbi per daug, gal jau reikėtų pailsėti“, labai padeda.
– Noriu paliesti dar vieną temą apie požiūrį į daug darbo, viršvalandžius, darboholizmą. Galbūt dabar liberalesni darbdaviai skiria dėmesio psichologinei žmogaus būsenai, bet tikrai yra tokių, kurie mano, kad geras tas darbuotojas, kuris daug dirba. Kaip elgtis žmogui, kurio darbdavys pasiaukojimą darbui ir net pervargimą vertina kaip didžiulį privalumą?
– Nemažai dirbau įvairiose įmonėse personalo vadove. Matydavau žmonių, kurie daug dirba, stengiasi. Mums, kaip įmonei, tai yra gerai, tačiau žmogus pervargsta, nepailsi, todėl po metų ar dviejų atsiras problema – to žmogaus įmonėje nebebus. Tokiu atveju kalbėdavau su vadovais, sakydavau: „– Žiūrėkite, šitas žmogus dirba, mums yra gerai. Galbūt jis bėga nuo problemų, galbūt tik darbe save realizuoja, bet po metų, dviejų, trijų šito žmogaus nebebus“.
Tada priklausomai nuo organizacijų kultūros, vadovų suvokimo, žiūrime, ką galima būtų daryti. Kai kurios organizacijos „nuvarytus arklius nušauna“ ir tie žmonės išeina iš darbo. Visgi, turint omeny, kad darbuotojų ir gerų specialistų Lietuvoje bei pasaulyje mažėja, rasti vis sunkiau, tai geriau su jais dirbti, ugdyti, auginti ir atkreipti dėmesį, kad jie nepervargtų.
O darbuotojams sakau, kad atėję pas vadovą nesakytų, kad turi daug darbo, kad per sunku, bet atsineštų konkretų sąrašą, kada, kiek, kokius darbus ir kiek valandų dirbo. Faktai yra paveikiau nei emocijos.
– Kas gali padėti išeiti iš tos pervargimo, perdegimo būsenos, to užburto rato: paprastos atostogos?..
– Taip paprastai ir greitai nesusitvarkysime. Žmonės dažnai daro klaidą, kai nukelia poilsį atostogoms, tarkime, dabar yra balandis, tai laukia, kol rugpjūtį eis atostogų ir pailsės. Galbūt jau bus per vėlu.
Perdegimas nėra paprastas nuovargis. Teko matyti žmonių, kurie po perdegimo negalėjo atsistatyti du, tris ar penkis metus, o kai kurių imuninė sistema ir iki šiol blogai funkcionuoja.
Dėl to yra labai svarbu nenukelti poilsio atostogoms. Reikia pagalvoti, ką per šią savaitę galime padaryti, kad pailsėtume, kokie yra mano resursai? Resursai yra bet kokia veikla, kuri padeda nusiraminti. Tai gali būti muzikos klausymas, ramus vakarienės gaminimas, pokalbis su žmogumi, darbas darže, sode, žodžiu, bet kas, kas padeda nusiraminti. Labai gerai yra pasitarti su kitais, gauti idėjų ir pamėginti kitų žmonių metodus – gal kažkas suveiks. Netgi organizacijoms rekomenduoju pasidalyti tarp kolegų sąrašais, kas jiems padeda nusiraminti vakare po darbo, savaitgalį, o ne per atostogas.
Psichoterapeutės Brigitos Kaleckaitės ir Kristinos Ciparytės pokalbis – laidoje „Delfi Rytas“.