Reprezentatyvios „Spinter tyrimų“ apklausos, duomenimis, darbą didžiausiu patiriamo streso šaltiniu laiko 55,5 proc. šalies gyventojų, sveikatos priežiūros įstaigoms tenka antra vieta (36,2 proc.), trečia – namams (34,3 proc.), o tik ketvirta – keliams (26,8 proc.).
Stresas darbe – pasaulinė tendencija
Gatvėse ir keliuose pastebimas vairuotojų nekantrumas, skubėjimas ir kitiems eismo dalyviams pavojingi manevrai – tik ledkalnio viršūnė. Specialistai sako, kad dažnu atveju stresą sukelia ne pats vairavimas, o čia tiesiog išliejama būtent darbe bei kitose kasdieninėse situacijose susikaupusi įtampa.
„Apklausos duomenys atskleidė tai, ką daugelis nujaučia, tačiau yra linkę nutylėti – labiausiai stresuojame darbe. Tačiau apie tai kalbėti būtina ir pasaulyje ši tendencija vis stipresnė. Visų lygmenų darbuotojų patiriamas stresas turi neigiamų pasekmių ne tik individualiu, bet ir sisteminiu lygiu – dėl streso sukeltų negalavimų darbuotojai praranda ne tik motyvaciją, bet ir tampa nedarbingi, suserga. Pagal Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros pateikiamus duomenis, pusė dienų, kai darbuotojai dėl sveikatos sutrikimų negalėjo atvykti į darbą buvo sąlygoti darbe patiriamo streso“, – sako BTA draudimo Žmogiškųjų išteklių skyriaus vadovė Jevgenija Krikščiūnė.
Europos saugos ir sveikatos darbe agentūros duomenimis, kas antras europietis teigia patiriantis stresą darbe, kuris neigiamai veikia asmeninius santykius ar sveikatą, o įtakingas verslo leidinys „Forbs“ fiksuoja, jog streso kiekis darbe vien per pastaruosius penkerius metus paaugo 20 proc.
Streso problemą ryškiausiai parodo kritusi darbuotojų motyvacija, vangus įsitraukimas, kolektyvinių iniciatyvų ignoravimas bei, regis, be pagrindo įsižiebiantys konfliktai.
„Kritiniais atvejais darbe patiriamas stresas perauga į sveikatos problemas, pasireiškia nemiga, apatija, ar priešingai – konfliktiškumu. Paprastai darbuotojas pats jaučia, kad veikla jo nedžiugina, į darbą jis ateina tik genamas pareigos ir jame dirba be entuziazmo. Pagrindinis įrankis tokioje situacijoje yra kalbėjimasis ir galimų geriausių sprendimų paieška. Svarbiausia suvokti, kad abi pusės – tiek darbdavys, tiek darbuotojas – yra atsakingas už susidariusios situacijos sprendimą“, – sako J. Krikščiūnė.
Nervus tampo medikai, ramybės nėra ir namuose
Tendencija, jog vis daugiau darbdavių privačiame bei viešajame sektoriuje darbuotojus aprūpina papildomu sveikatos draudimu tik patvirtina, jog sveikata yra labai svarbus klausimas ir motyvacinė priemonė.
„Antru pagal dažnumą streso šaltiniu įvardijama sveikatos priežiūros sistema taip pat labai rimtas signalas. Vieta, kur ieškoma pagalbos, taip pat ir dėl patiriamo streso, neturėtų būti tokiu stipriu dirgikliu. Iš kitos pusės, paaiškėjo, kad net ir namai jau nebėra nuosava tvirtovė – kas trečias šalies gyventojas juos laiko ne užuovėja, o kaip tik dažnu streso židiniu“, – atkreipia dėmesį specialistė.
Laikas, leidžiamas namuose, su artimaisiais, užsiimant mėgstama veikla paprastai yra vienas efektyviausių būdų įveikti stresą, susitvarkyti su jo padariniais. Tačiau, anot Jevgenijos Krikščiūnės, nerimą kelia apklausos rezultatai, rodantys, kad kas trečiam šalies gyventojui yra priešingai.
Blogiausia situacija didmiesčiuose
Labiausiai streso Lietuvoje apimti didmiesčiai. „Spinter tyrimų“ duomenimis, jų gyventojai į visus galimus streso šaltinius ,išskyrus namus ,reaguoja stipriau nei regionuose. Be to, čia mažiausia, vos 3,4 proc. dalis žmonių, kurie teigia apskritai niekur nepatiriantys streso.
„Didmiesčių gyventojai sąlyginai ramiau jaučiasi namuose – juos streso šaltiniu laiko 30 proc. gyventojų, kai tarp mažesnių miestų gyventojų tokių yra 39 proc., kaimo vietovėse – 37 proc. Visiškai dėl nieko nestresuojantys tvirtina 10,9 proc. respondentų iš mažesnių miestų ir 7,3 proc. iš kaimų. Kitose kategorijose, deja, didieji miestai pralaimi“, – sako J. Krikščiūnė.
57 proc. didmiesčių gyventojų stresuoja darbe, kai tarp mažesnių miestų bei kaimiškų vietovių atstovų tokių yra atitinkamai 53 ir 55 proc. Sveikatos įstaigos iš kantrybės veda 40 proc. didmiesčių, 33 proc. mažesnių miestų ir 34 proc. kaimų gyventojų.
Buvimas kelyje nerimauti verčia 30,5 proc. žmonių didžiausiuose šalies miestuose, vos 18,5 proc. mažesniuose ir 29,2 proc. – kaimuose.