– Gerbiamas, Mariau, žinau, kad daug metų dirbate kompiuterijos, kibernetinio saugumo srityse. Kaip įvardytumėte, kas yra kompiuterinis raštingumas?
– Jeigu sugebame įsijungti kompiuterį, užsisakyti internetu paslaugas, nusipirkti el. parduotuvėje prekę, sumokėti mokesčius, tuomet galima sakyti, kad kompiuterinį raštingumą turime. Jeigu kalbėtume apie įgudusius vartotojus, tokiu save vadinti galima, kai sugebame pareikalauti iš Valstybės pateikti ataskaitą, parašyti politikui, kad Seime atstovautų mūsų nuomonę, priimant vieną ar kitą įstatymą, turime darbą, kurį dirbant reikia teikti ataskaitas, integruoti lenteles, grafikus, rašyti raštus, laiškus.
– Pas mane atvykę jaunuolių tėvai sako, kad jų atžalos problemų su kompiuteriniu raštingumu neturi. Jie daug laiko praleidžia prie kompiuterinių žaidimų konsolės, puikiai valdo klaviatūrą – ar tai galima vadinti kompiuteriniu raštingumu?
– Kuomet jūsų vaikas ne tiks žais, bet ir ims kurti žaidimus ar kitą turinį, tai jau bus kompiuterinio raštingumo ženklas. Dažniausiai vaikai tėra vartotojai. Bėda tame, kad tėveliai vos ne nuo pusės metukų vaikui bruka į rankas išmanųjį telefoną, planšetę, televizorių ir vaikas pradeda žaisti. Laikui bėgant netobulėja – tiesiog toliau žaidžia, nepradeda naudotis internetu, kad surastų informacijos. Tol, kol vaikas tik žaidžia, tai yra žaidimas. Kai vaikas pradės kurti, išmoks surasti jam reikalingos informacijos, ją panaudoti, išplatinti, tai jau bus kompiuterinis raštingumas.
– Gerbiamas, Dainiau, esate „Z“ kartos specialistas. Kokia jūsų pozicija kompiuterinio raštingumo ir technologijų naudojimo klausimais?
– Vien tik žaidimas nereiškia kompiuterinio raštingumo. Yra vaikų ir paauglių, kurie kuria naudodamiesi technologijomis, yra tokių, kurie įsitraukia į žaidimą ir siekia tiktai žaisti ir patirti malonumą ar susirasti draugų. Tai neparodo, kad jie moka naudotis visomis interneto, kompiuterio galimybėmis.
– Ar įžvelgiate problemą tame, kad žmonės per daug naudoja technologijas ir kaip suprasti, kada jau gana?
– Kalbant apie žaidimus, atsakyti labai sudėtinga. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų jau įtraukta į tarptautinę ligų klasifikaciją. Visgi, apibrėžti, kada žmogui išsivysto priklausomybė, sunku, nes skirtingos šalys skirtingai apibrėžia pačią priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų. Bendrai kalbant, priklausomybė atsiranda tada, kai prarandame gebėjimą kontroliuoti savo laiką – sunku atsitraukti nuo žaidimų. Jeigu kyla nerimas arba didžiulis stresas, kai negalime to daryti (nežaisti). Jeigu dėl žaidimų nukenčia kitos veiklos, nuolatos apie tai galvojame ir negalime susikaupti niekam kitam. Žaidimai, kaip ir alkoholis ir kitos priklausomybės, gali sukelti ir fizinės, ir psichologinės žalos. Taip gali nutikti ilgai sėdint prie kompiuterio, kai žaidžiama parą ar net dvi.
– Mariau, jūsų nuomone, kokio amžiaus vaikas jau galėtų turėti nuosavą kompiuterį?
– Manau, skirtą žaidimams, galėtų turėti nuo tada, kai ekranas nebekenkia taip stipriai jų akytėms. Tai yra maždaug nuo metų su puse. Tik klausimas, kokias normas nustatyti. Manau, nuo valandos iki kelių per dieną.
Vėlgi, svarbu žiūrėti, ką vaikas žiūri, kokius žaidimus žaidžia. Žinau šeimų, kurios filtruoja, ką vaikas gali matyti. Iš tikrųjų, vaikui netinkamas turinys turėtų būti jam neprieinamas. Labai gerai, naudojant edukacinius žaidimus, vaiką mokyti skaičiuoti, pažinti raides, rašyti. Vakar bendravau su tėvais, kurių dviejų su puse metų vaikas pažįsta abėcėlę, pažįsta skaičius, gali suskaičiuoti iki dešimties.
– Dainiau, yra mokslinių studijų, kuriose teigiama, kad iki dviejų metų vaikui visai nereikėtų naudotis kompiuteriu. Kalbant apie turinį, virtualioje erdvėje riba gana išplaukus...Jūsų nuomone, kokiame amžiuje ir kiek naudoti kompiuterį yra normalu?
– Rekomendacijų yra įvairių. Nuo metų su puse iki dviejų maksimalu būtų leisti naudotis apie pusvalandį per dieną. Ne tik kompiuteriu, bet bendrai žiūrėti į ekranus, įskaitant televizorių. Rekomenduojama nepalikti įjungto televizoriaus kaip fono, nes mažų vaikų dėmesį ekranas patraukia itin greitai.
Nuo trejų iki mokyklinio amžiaus – apie valandą. Vėliau priklausomai nuo to, kokia tai yra veikla. Su paaugliais, kurie daug laiko praleidžia prie ekranų, nes naudojasi socialiniais tinklais, žiūri filmuotą turinį, mokosi reikia tiesiog tartis. Tėvai turėtų rodyti pavyzdį, tam tikros veiklos metu, pavyzdžiui, valgant, neturėtų naudotis telefonu, žiūrėti televizorių. Taip pat technologijų atsisakyti valandą iki miego –įrodyta, kad tai trukdo kokybiškai pailsėti. Vaikai blogiau miega, prastesni mokymosi rezultatai. Visko nesukontroliuosi, bet šeimoje reikia labai aiškiai susitarti.
– Mariau, technologijos, kaip ir daug kas gyvenime, nėra tik juoda arba balta. Kaip galėtų būti naudojamos technologijos ir geimifikacija ugdymo procese?
– Buvau vienas iš svetainės draugas.lt įkūrėjų. Tame portale mes kūrėme platformą, kur vaikai galėtų žaisti edukacinius žaidimus. Tėvai galėjo pasirinkti žanrą, tematiką ir amžiaus grupę. Kas iš to išėjo? Vaikai, kurie tuos žaidimus žaidė, šiandien yra pilnamečiai, dalis turi šeimas, lyg ir nieko nesugadinom (šypsosi). Kai pamatėme, kad mūsų platforma tėvams yra patogus įrankis, pradėjome ieškoti, kaip dar galėtume patobulinti. Atradome lopšines ir pasakas. Platforma padėjo tėvams sutaupyti laiko, migdant vaikus.
Kalbant apie tai, kaip žmones paveikė socialiniai tinklai, manau, kad yra gerų ir blogų pusių. Valstybė turėtų nustatyti normą, kad interneto platformose būtų ne tik pramogų, bet ir ugdymo elementų. Feisbuko kūrėjai sako, kad pas juos atsiras platforma ugdymui, kuri pritrauks jaunesniąją kartą. „Google“ jau turi įrankius, kuriais kuriamas mokymo turinys. Mūsų mokymo institucijos apie skaitmeninį turinį sužinojo per pandemiją. Pamenu, kai prieš 7–8 metus įvairioms agentūroms Lietuvoje kalbėjau, kad bet koks renginys gali būti transliuojamas internetu ir jame dalyvauti gali šimtai žmonių. Ir dalyvauti aktyviai, ne tik žiūrėti, bet ir diskutuoti, komentuoti. Taip galima laikyti egzaminus, gauti sertifikatus ir pan. Į mane tada žiūrėjo kaip į pamišėlį, sakė, kad turiu bėdų su sveikata...
– Dainiau, jūs turite geimifikacijos taikymo mokymuose patirties. Pasidalykite patirtimi?
– Geimifikacija nėra tai, kad mes kažko mokomės žaisdami kokį nors kompiuterinį žaidimą. Tai kompiuterinių žaidimų mąstymo logikos ir modelių panaudojimas nežaidybinėse srityse. Net atlyginimą galime vadinti geimifikacijos pavyzdžiu. Daugelis paprastai žinome, kiek gausime pasibaigus mėnesiui, bet nežinome, kokio dydžio premiją uždirbome metų pabaigoje. Stengiamės, kad ji būtų kuo didesnė.
Paprastai kalbant, geimifikacija yra bet kokių žaidybinių elementų perkėlimas į tikrą pasaulį. Juos naudodami galime paskatinti save dirbti, mokytis, tobulėti vienoje ar kitoje srityje.
– Mariau, kokį jūs galėtumėte įvardyti geimifikacijos pavyzdį realiame pasaulyje?
– Pavyzdžiui, įstatymų leidyba. Vieną gražų rytą atsibundi ir jau kažką naujo draudžia. Atsibudai antrą rytą – vėl kažkokia naujiena. Trečią rytą – vėl. Galiausiai per metus surenki kokius 50 naujų draudimų ir paskui ieškai, kaip juos apeiti. Tai galima vadinti geimifikacija, kuomet mes surandame būdus, kaip apeiti įstatymus ir dėl to kažką laimime.
– Dainiau, kompiuterinių žaidimų daugėja. Teko skaityti, kad paskutiniai sukurti taip gerai, kad patenkintų beveik bet kokio žmogaus bet kokį poreikį. Kitaip sakant, yra tobulas daiktas – tinka kiekvienam ir kiekvieną įtraukia. Ar yra galimybių jiems atsispirti?
– Taip, žmonės išmoko kurti tokius žaidimus, į kuriuos įsitraukia beveik visi žaidžiantys, nes kuriant naudojama daug psichologinių triukų: laimėjimai, taškai, ribojamas laikas ir pan. Atsispirti galima tada, kai tai suvoki. Supranti, kad žaidimų kūrėjai gauna pinigus už tai, kad kuo labiau mus į žaidimą įtrauktų. Reikėtų pagalvoti, ar tikrai nori ar tau patinka tai, kad savo dėmesį ir laiką atiduodi jiems. Ar noriu būti „pakabintas“, ar nori rinktis pats. Su vaikais ir paaugliais yra sudėtingiau, nes jiems yra sunkiau tai suvokti. Su jais apie tai turėtų kalbėtis tėvai.
– Kalbant apie kompiuterinį raštingumą ir technologijas, ko palinkėtumėte ir tėvams, ir vaikams?
– Tėvams – bendrauti su vaikais. Išsiaiškinti, kaip jie įsivaizduoja, kiek laiko galima praleisti prie ekranų. Jei šeima nustato taisykles, tai visi turėtų jų laikytis. Pavyzdys užkrečia, o ypač ikimokykliniame amžiuje. Nepaversti laiko prie ekranų apdovanojimu, nes taip net nejausdami mes juos sureikšminame. Jei vaikas nori žaisti, tegul žaidžia. Tiesiog reikia susitarti, kiek laiko.
– Mariau, koks būtų jūsų palinkėjimas?
– Žaisti kartu. Dažniausiai tėveliai nemato ir nežino, ką vaikas su išmaniuoju įrenginiu daro. Surasti ryšį su vaiku ir atrasti kitus būdus jam interaktyviai dirbti internete. Jūs galite filmuoti, dalytis vaizdo medžiaga, gal vaikas sulauks žiūrovų?.. Jūsų vaikas gali uždirbti didesnę algą negu jūs vien iš to, kad kurs ir internete platins kažkokį turinį. Pavyzdžiui, 8–10 metų vaikas gali filmuoti, kaip gamina namuose maistą. Arba, kaip išpakuoja žaislus ir pasakoja savo įspūdžius. Po tam tikro laiko jam gamintojai ima siųsti tokiems vaikams vis naujus žaislus, prašo filmuoti. Tai yra jau verslas. Lietuvoje turime tik keletą vaikų, kurie uždirba daugiau negu tėveliai kurdami vaizdinį turinį. Dažniausiai jie rodo, kaip žaidžia vienokį ar kitokį žaidimą. Taigi, patarimas – žaisti kartu ir kurti įdomų turinį.
Laidas „1toks unikalus“ su edukacinių bendrovių „Kalba“ ir „EgoPerfectus“ kūrėju, karjeros konsultantu Ryčiu Jurkėnu žiūrėkite per „Delfi TV“ kiekvieną ketvirtadienį.
Ieškote žinių, reikia pagalbos dėl karjeros – užduokite klausimą profesionaliam karjeros konsultantui Ryčiui Jurkėnui!