– Kaip nutiko, kad atsidūrėte Pietų Italijoje? Papasakokite savo istoriją.
– Visuomet turėjau bent dešimties metų aiškų planą ateičiai. Mėgstu aiškumą, o nežinojimas man yra sudėtingai išgyvenamas dalykas. Aš planavau, o gyvenimas man surengė netikėtą pasivažinėjimą „linksmaisiais kalneliais“... Ties 2001 metais, norėdama tęsti studijas muzikos srityje, iš Kauno persikėliau į Vilnių. Pirmaisiais metais buvo sunku, bet paskui čia taip puikiai įsitvirtinau, kad kasdien ir bet kam galėjau valandų valandas pasakoti, koks nuostabus yra gyvenimas. Net nepastebėjau, kaip praskriejo laikas ir savo rankose laikiau Muzikos ir teatro akademijos magistro diplomą. Vidinis balsas, vienok, man vis kartojo, kad tai nėra mano svajonių sritis. Muzikologijos studijos ir darbas šioje srityje (dirbau renginių bei edukacinių programų muzikos ir dailės tema koordinatore) man davė be galo daug, tačiau ši specialybė su mano temperamentu ir charakteriu siejosi sudėtingai. Pradėjau jausti, kad reikia kažką gyvenime keisti, kadangi gyvenimą turiu tik vieną. Sakoma, kad reikia išmokti matyti ir skaityti gyvenimo siunčiamus ženklus. Aš tai ir pradėjau daryti. Teko išeiti iš komforto zonos, palaukti keletą mėnesių, tačiau galutiniame rezultate pavyko atrasti tai, kas buvo mano. Įsidarbinau puikioje finansų įmonėje, susipažinau su fantastiškais kolegomis, jų ir boso dėka teko labai daug ko išmokti ir likau šioje srityje ilgus metus. Tikrąja ta žodžio prasme mėgavausi darbu ir gyvenimu. Na o jis, ėmė ir iškrėtė netikėtą pokštą...
– Kalbate apie pažintį su jūsų vyru?
– Taip. Su Francesco susipažinau Lietuvoje. Vėliau, po simboliškai atšoktų vestuvių ir dukters gimimo, kol dar buvau motinystės atostogose, jis man pasiūlė peržiemoti pietinėje Italijoje savo gimtajame Cosenza mieste. Atvykome čia vedini noro vieną šaltą žiemą praleisti ten, kur temperatūra nei kartą per metus nenusileidžia žemiau nulio. Kalabrijoje yra labai sudėtinga situacija su darbais, tačiau mano vyras, vos pabuvus keletą dienų šiame mieste, netikėtai gavo pasiūlymą likti ir darbuotis (virtuvės šefas, ko gero, yra vienintelė specialybė, kuri pietinėje Italijoje yra labai vertinama). Tokios maisto kultūros, kaip turi ši Italijos dalis, man niekada neteko matyti. Fantastika! Italai ją puoselėja ir mėgaujasi su didžiausiu malonumu. Bet kokia šventė ar nedidelės reikšmės data tampa ištaigingais pietumis ar vakariene, kurios metu valgoma yra ne minutėmis, bet ištisomis valandomis. Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau, nors, atrodytų, Italija yra vynų kraštas (taip ir yra), tačiau aš ją drąsiai vadinu nuostabaus ir be galo turtingo maisto šalimi. Italai turi begales vyno, juo mėgaujasi visi, tačiau jo kaip ir neakcentuoja. Jis yra ir tiek. Na o kas liečia maistą, tai nesutiksi jauno ar pagyvenusio žmogaus, kuris net ir nebūdamas virtuvės šefas, apie maistą kalba ištisomis valandomis ir su tokiomis degančiomis akimis, kad net ir tave užkrečia ta išskirtine meile šiam stebuklui.
– Taigi, likote gyventi Italijoje?
– Mūsų dukrai buvo 7 mėnesiai ir teko visai netikėtai spręsti – grįžtam atgal į Lietuvą, ar kažkuriam laikui apsistojame čia. Be abejo nugalėjo saulė. Ji čia šviečia beveik ištisus metus, Viduržemio jūros gaiva ir grožis bei visai šalia esančių kalnų didybė suteikia vaikams galimybę augti negeriant jokių papildomų vitaminų. Taip visai neplanuotai tam tikram laikui likau geografinėje vietoje, apie kurią prieš atvykstant nežinojau beveik nieko.
– Ką veikėte? Kaip sekėsi įsitvirtinti šalyje, rasti darbo?
– Kadangi ilgai maitinau dukrą savo pienu, o ir neturėjome jokios pagalbos (vyras mamos neteko būdamas keturiolikos) pirmais keliais metais neturėjau galimybės integruotis į socialinį gyvenimą. Matydamas tai, mano vyras, paskatino pradėti lankyti fotografijos kursus. Pradžioje jaučiau baimę dėl techninės kalbos, tačiau vos tik apsilankiau pirmojoje kursų paskaitoje, suvokiau, kad nuo šiandien mano gyvenimas pasikeitė. Fotografija pavergė mano mintis, protą, širdį, sielą ir visą laisvą laiką. Atradau savo vietą po saule su visapusišką galimybę išreikšti save. O taip pat labai padėjo lavinti kalbą, kurią šiek tiek mokiausi Lietuvoje, tačiau atvykusi čia supratau, kad laukia dar ilgas kelias.
– Kodėl, prasidėjus pandemijai, negrįžote į Lietuvą?
– Daugelis lietuvių manęs klausė kodėl negrįžau paskutiniu organizuotu lėktuvu į Lietuvą, kai Italiją mirtis šlavė su dalgiu. Neslėpsiu, buvau apie tai susimąsčiusi. Bet tik trumpam. Nuo vilko bėgant dažnai užšokama ant meškutės, o ir loginis mąstymas man patarė, kad jei jau reikės mirti, mielai tai padarysiu apsupta saulės spindulių. Įdomus sutapimas, kad karantino metu du mėnesius buvo stipriai pašlijusi sveikata, nors su ja iki šiol neturėjau jokių problemų. Neturiu ir mamos jau aštuonerius metus, kuri, kaip sakau, yra kiekvienos šeimos stuburas... Galų gale atsakomybė parvežti virusą artimiesiems, pagautą kelionės metu, galutinai panaikino mintis apie grįžimą.
– Kaip jautėtės karantino metu Italijoje?
– Mes, Pietų Italijoje, praktiškai namuose sėdime nuo vasario mėnesio pabaigos, kai miestą ištiko pakankamai stiprus žemės drebėjimas ir visos mokyklos bei darželiai buvo uždaryti dėl pastatų patikros. Paskui praėjo vos kelios dienos ir apie mokymo įstaigas apskritai pamiršome dėl įsisiautėjusio viruso. Galiu pasidžiaugti ir pasakyti savo komplimentus pietinės Italijos piliečiams – nors bendravimo kultūra ir temperamentas čia liejasi per kraštus, – viruso akivaizdoje, išleidus įstatymą griežtai sėdėti namuose, pietiečiai jo laikėsi daugiau nei pavyzdingai. Kas tai lėmė? Apokalipsiniai vaizdai ir šokiruojančios naujienos su tragiškai augančiais užsikrėtusiųjų ir mirštančiųjų skaičiais šiaurinėje šalies dalyje. Niekam ne paslaptis, kokia liūdna situacija yra Kalabrijos medicinos sektoriuje. Manau, puikiai žinodami tai, šio regiono gyventojai užsibarikadavo namuose. Ir tai tikrai atnešė puikių rezultatų. Stebėtina, bet Kalabrija yra vienas mažiausiai paliestų viruso Italijos regionų.
Karantino metu išgyvenome labai stiprius ir įvairius jausmus pradedant nuo nežinios iki tikrai stiprios baimės, jaučiant kai mirtis alsuoja į nugarą. Šių išgyventų emocijų, tikiu, ir mirdama nepamiršiu. Matėme apokalipsines scenas iš Šiaurės Italijos, kai nakties metu ištisos miestų gatvės buvo nusėtos nesibaigiančia virtine karinių mašinų, vežančių karstus su kūnais deginimui. Ir tai buvo vieninteliai lėtai judantys objektai miestuose ištisas savaites, deginimo įstaigos nespėjo dirbti, nes niekada nėra turėjusios tiek apkrovos… Karininkai pradėjo vežti specialius šaldytuvus kūnams laikyti laukiant eilėje prie deginimo įstaigų... Per televiziją ištisai matėme perpildytas ligonines, kenčiančius ligonius, desperatiškai bandančius suvokti situacijos chaosą jų artimuosius.. Kiek šeimų liko be artimųjų ir su niekada negrįšiančia galimybe palaidoti ir atsisveikinti su jais kaip įprasta civilizuotame pasaulyje?..
– Kaip šį laiką išgyveno jūsų šeima?
– Pirmas kelias savaites turėjome suvokti ir sumodeliuoti planą, kaip praleisti karantiną kuo lengviau ir naudingiau. Su laiku įgavome pagreitį ir susidėliojome dienos modelį: laikas darbui nuotoliniu būdu (prisidedu prie tam tikrų internetoadministravimo ir marketingo projektų), laikas mokyklai, laikas namų darbams, laikas pietums, laikas poilsiui, laikas kiekvienam pabūti su savimi darant tai, kas patinka (knygos, kursai, kūryba ir pan.), laikas būti visiems kartu ir kurti ar žaisti, laikas gaminti, vakarieniauti, pažiūrėti kokį filmą ar įdomią dokumentiką ir laikas poilsiui. Galiu patvirtinti, kad gyvenant tokiu ritmu, dienos karantine pradėjo ne judėti, bet skristi. Antras mėnesis praėjo, kaip vos kelios dienos.
Karantino metu išnaudota galimybė stebėti įvairius nuotoliniu būdu organizuotus seminarus ir paskaitas, suteikė nuostabią galimybę pažinti labai įdomių ir turtingų vidumi žmonių, ką taip pat matau, kaip didelį pozityvą.
– Kokia situacija Italijoje dabar?
– Šiandien mes beveik laisvi. Taip, dar liko šiek tiek draudimų, be jokios abejonės – kaukės ir vienkartinės pirštinės tapo kasdienybe, tačiau mes jau galime išeiti iš namų, galime susitikti su giminėmis ir draugais (laikantis saugaus atstumo ir visų higienos priemonių), galime net ir kavos išgerti bare po atviru ir nuostabiai žydru Italijos dangumi.
– Ką pandemija pakeitė jūsų gyvenime?
– Suvokiau, kad kaip niekada, būtent dabar mūsų atsakomybė yra skiepyti pasauliui pozityvumą, pradedant nuo savęs. Karantinas suteikė galimybę sustoti. Juk kaip ilgai žmogus skundėsi pasauliui, kad laikas greitėja, pats nieko nespėja, laiko šeimai ir sau mažėja.. O dabar turėjome laiko viskam... Taigi, kad ir kokia sudėtinga situacija buvo, joje aš sugebėjau įžvelgti ir teigiamo – minties ir saviugdos kėlimo srityse.
Šiuo laikotarpiu gimė didžiulis tapybinės fotografijos ciklas. Vien fotografijų man neužteko. Tapiau tai, kas nufotografuota. Kiekvienas rankos potėpis ir kiekviena linija turi svarbią reikšmę ir priežastį. Tai – vidinių emocijų ir kūrybos rezultatas, atėjęs iš ilgų ir aktualių apmąstymų, kuriuos privalėjau pasitikti ir atlaikyti karantino metu.
Fotografijų ciklą pavadinau „Mano sielos“. Jame kalbu apie man aktualias temas, ypač giliai apmąstytas šio nepamirštamo laikotarpio metu.Ciklą pavadinčiau ne tik vizualiniu menu, bet taip pat kūriniu, kiekvieną kviečiančiu mąstyti ir reflektuoti savo patirtais išgyvenimais. Taip pat savo kūriniais, ypač jų pavadinimais, užduodu atvirą, neretai provokuojantį, klausimą ir bendromis jėgomis kviečiu surasti atsakymą. Žmones kviečiu ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti.
Dabar valosi ne tik pasaulis, bet privalo valytis ir žmogus. Mes visi kartu pradėsime kurti ir rašyti visai naują istorijos lapą. Ir tai, kaip tai darysime, priklauso tik nuo mūsų pačių. Jis privalo būti gražus, švarus ir kvepiantis. Rašykime atsakingai.
– Kodėl negrįžtate gyventi į Lietuvą? Kuo geriau Italijoje?
– Kalabrijos regionas galėtų būti vienas turtingiausių pasaulyje. Tai yra geografinė vieta, trykštanti natūraliais turtais. Tai yra vienas gražiausių pasaulio regionų gamtos prasme ir vienas nuostabiausių orų atžvilgiu. Deja realybė yra ta, kad Kalabrija yra skurstanti Italijos vieta, nes čia trūksta darbo. Italijos politikos liesti nenoriu. Užteks pasakyti tik tai, kad dabartinėje valdžioje esantys asmenys į pietinę šalies dalį sąmoningai žiūri „pro pirštus“. Ir tai jaučiama bet kuriame sektoriuje, bet kur ir bet kada. Liūdna realybė, bet tol, kol šalies valdymo organai nepakeis mąstymo iš pagrindų, šalis ne išnaudos savo natūralių turtų, o anaiptol, visi jie bus nuskandinti beprasmybėje. Italijos valdžia nemyli savo piliečių ir tai su metais jau turi labai didelių ir liūdnų pasekmių.
Pietinėje Italijoje ir mentalitetas yra stipriai kitoks nei šiaurėje šalies dalyje. Yra daug teigiamo, tačiau taip pat daug ir neigiamo. Pabuvus čia tol, kol paaugo dukra, nusprendėme, kad, ko gero, pats laikas grįžti į Lietuvą ir panaudoti visas žinias čia. Per plauką nenusipirkome bilietų ir kitą dieną buvo paskelbta tragiška Italijos situacija dėl užpuolusio viruso…
Dabar laukiame kol viskas aprims ir planuojame atvykti. Puikiai suprantu, kad šiuo metu, ko gero, yra pats blogiausias laikas viso pasaulio darbų sektoriuje, tačiau turint puikiai veikiančias galvas ir sveikatą, esu tikra, viskas yra įmanoma.