Girtaujantys tėvai, narkotikai, kalėjimas – ne vieną pragaro ratą perėjusiam Andrejui pavyko sustoti: dabar žinau, kaip padėti kitiems

„Buvau priklausomas nuo narkotikų, artimieji su manimi nebendravo, o vos sulaukęs pilnametystės, patekau į kalėjimą. Kas kartą, kai apie savo patirtį pasakoju žmonėms, kurie šiandien kenčia nuo priklausomybių, vis iš naujo suvokiu, iš kokios gilios duobės man pavyko išlipti“, – sako Andrejus Berseniovas, Pikeliuose (Kėdainių raj.) įsikūrusio labdaros ir paramos fondo „Teen Challenge“ socialinis darbuotojas.

Alkoholis buvo svarbesnis už vaiką

„Tėvų – taip pat ir mano, tada dar vaiko – gyvenimui alkoholis turėjo daug įtakos: ne visada mane į darželį nuvesdavo, ne visada iš lauko parėjęs į namus patekdavau. Kartais būdavau vienas namuose uždarytas, kartais pas kaimynus tekdavo nakvoti“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Kiek galėjo, Andrejumi rūpinosi brandaus amžiaus sulaukusi močiutė, bet mokslais pernelyg nesidomėjęs vaikas, paauglystėje vis daugiau laiko leido su draugais. Pradėję nuo cigarečių, netrukus jaunuoliai savo pasilinksminimų neįsivaizdavo be alkoholio, o netrukus atsirado ir narkotikai: „Toks gyvenimas man labai patiko. Maniau, kad nėra prasmės mokytis, o pinigų ir malonumų galima gauti labai lengvai. Vėliau su draugais ėmėmės „verslo“ – pradėjome platinti aguonų ekstraktą. Ir platinome, ir patys vartojome“.

Pakako metų ir tariamas malonumas tapo prakeiksmu, viską aplinkui užgožiančia priklausomybe. „Visi draugai tapome priklausomi. Tada jau niekas nerūpi, o svarbiausias tikslas – gauti dozę. Užsidirbti beveik nepavykdavo, tad pradėjau reikalauti pinigų iš artimųjų, vogti, kartais ir smurtaudavau. Po metų patekau į teisėsaugos akiratį, bet kalėjimas manęs neišgąsdino, atvirkščiai – padėjo rasti daugiau „bendraminčių“, tad išėjus į laisvę, viskas tęsėsi“, – apie juodžiausią savo gyvenimo etapą pasakoja Andrejus, pirmą kartą įkalinimo įstaigoje atsidūręs vos sulaukęs 18 metų.

Vienintelė išeitis – „ropštis iš duobės“

Ryšį su artimaisiais praradusį Andrejų gyvenimas nuvedė į nakvynės namus. „Ten pragyvenau du mėnesius. Niekur nedirbau ir nuolat vartodavau narkotikus. Kartą tos įstaigos direktorė manęs paklausė, ar man neatsibodo toks gyvenimas. Ji labai tiksliai apibūdino, kas esu ir kaip jaučiuosi dėl savo priklausomybės. Direktorė man pasakė, kad yra vieta, kur galėčiau sulaukti pagalbos“, – prisimena pašnekovas. Tačiau kelias pokyčių link prasidėjo kiek vėliau.

„Vieną dieną stovėjau gatvėje. Buvo labai bjaurus oras, jaučiau visus abstinencijos simptomus, pinigų neturėjau, nieko nesisekė pavogti... Ir staiga atėjo mintis: „Dieve, jei tu esi, padėk man“. Supratau, kad kitos išeities nėra – arba bandau ropštis iš duobės, arba mirsiu. O juk tuo metu man buvo tik 23 metai... Po savaitės mane priėmė reabilitacijos centras, kurį Ginkūnų kaime (Šiaulių raj.) buvo įkūrusi labdaros organizacija „Samarija“, – pasakoja Andrejus, šiame centre praleidęs dvylika mėnesių.

Reabilitacijos laikui pasibaigus, grįžti į gimtąją Klaipėdą jis nenorėjo, o pasiūlymas savanoriauti labdaros ir paramos fonde „Teen Challenge“ Kaune buvo kaip tik tai, ko, pasirodo, tuo metu jam reikėjo.

Nuo savanorio iki darbuotojo

Nuo priklausomybių kenčiantiems žmonėms atsitiesti padedančioje organizacijoje Andrejus iš pradžių atlikdavo paprastus darbus, bet ilgainiui jam buvo patikimos vis atsakingesnės užduotys ir iš savanorio Andrejus tapo socialinio darbuotojo padėjėju: „Tekdavo konsultuoti, budėti centre, lydėti žmones į gydymo įstaigas. Kai pamatėme, kad daugėja nuo priklausomybių kenčiančių vyrų, kuriems reikia pagalbos, gimė mintis kurti jiems atskirą pagalbos centrą“.

Taip 2003 metais gyvenimas Andrejų atvedė į Pikelius – čia buvo įkurti Krikščioniški savarankiškumo namai, kuriuose teikiama pagalba nuo priklausomybių kenčiantiems vyrams. „Kadangi iš pradžių buvau vienas, tekdavo ir budėti, ir lydėti į ligoninę, vežti į parduotuvę. Bet laikui bėgant atsirado vyrų, kurie pasibaigus reabilitacijos programai, likdavo bendruomenėje savanoriauti – padėdavo ir man, ir naujokams“, – pasakoja pašnekovas. Jis džiaugiasi, kad šiandien Pikeliuose įsikūrusi bendruomenė jau turi ir darbuotojų, socialinių partnerių, glaudžiai bendradarbiauja su Kėdainių rajono savivaldybe, seniūnija, „Maisto banku“, Užimtumo tarnyba ir policija. Į Pikelius pasidalinti savo patirtimi atvyksta reabilitacijos programą baigusieji žmonės, kurie savo pavyzdžiu bando įkvėpti dabar su priklausomybe besigrumiančius likimo brolius.

„Per 17 metų pavyko sukurti ir „sustyguoti“ pagalbos sistemą, įsigyti žemės ir patalpas, įkūrėme ūkį, kuriame dirba bendruomenės nariai. Padedame žmonėms įgyti vidurinį išsilavinimą, gauti vairuotojo pažymėjimą, susirasti darbą. Aš pats baigiau bakalauro studijas Kauno kolegijoje ir įgijau socialinio darbuotojo specialybę“, – apie naują savo gyvenimo etapą pasakoja Andrejus ir priduria: „O jei klausiate, kodėl laikui bėgant nesiėmiau kitokios veiklos, atsakymas paprastas – laikausi taisyklės „padėjo tau, tai eik ir padėk kitiems“.

Net viską praradusiems pavyksta atsistoti ant kojų

Gyvenimas bendruomenėje vyksta pagal tam tikras taisykles. Vos atvykusiam naujokui leidžiama apsiprasti, o paskui organizuojami vizitai pas medikus, teikiamos socialinės paslaugos ir psichologinė pagalba. Kiekvienas bendruomenės narys turi ir tam tikrų pareigų. „Mūsų bendruomenė įsikūrusi didelėje sodyboje, todėl darbo visiems pakanka, – pasakoja jis ir priduria, kad Pikelių bendruomenė atvira ir elgesio problemų turinčiam jaunimui: – Vasarą čia rengiamos stovyklos sunkiai auklėjamiems ir kitų problemų turintiems vaikams. Daugumos jų tėvai vartoja alkoholį. Tokiems vaikams reikia padėti kaip galima anksčiau, kad jie nenueitų netinkamu keliu“.

Bendruomenė organizuoja renginius, kuriuose laukiami ir svečiai iš aplinkinių gyvenviečių: „Norime jiems parodyti, kad čia įsikūrę žmonės nori gydytis ir pasveikti, ir jų nereikia šalintis. Daug dėmesio skiriame sportui ir neformaliam švietimui. Mūsų tinklinio ir futbolo aikštelėse noriai lankosi socialinio darbo specialybę pasirinkę studentai, ugniagesiai gelbėtojai, policijos pareigūnai, o varžybos, kai vieną komandą sudaro Pikelių bendruomenės nariai, o kitą – pareigūnai, visiems suteikia daug pozityvių emocijų“, – pasakoja Andrejus.

Socialinis darbuotojas atviras – padėti pavyksta ne visiems priklausomybių turintiems žmonėms. „Ne visi priima pagalbą. Vieni bendruomenėje praleidžia porą dienų, kiti pusmetį, o treti čia išbūna 12 mėnesių. Bet praktika rodo, kad sveikimui ir adaptacijai žmogui vidutiniškai reikia net penkerių metų. Tai ilgas laikas. O ir pasiryžusiems keisti savo gyvenimą, išsilaikyti teisingame kelyje be galo sunku. Dažnai pagunda vartoti būna stipresnė ir žmonės grįžta prie savo įpročių“, – pasakoja jis ir aiškina, kad bandyti pasveikti žmones motyvuoja skirtingi dalykai: „Vienus paskatina iškeltos baudžiamosios bylos, kitus – prarastas ryšys su artimaisiais, apribota galimybė globoti savo vaikus.“

Paklaustas, kokia istorija jam pačiam labiausiai įsiminė, Andrejus pasakoja apie dabartinį savo padėjėją: „Šis žmogus pradėjo reabilitaciją, kai jį paliko žmona ir vaikai. Kai atlikęs bausmę jis išėjo į laisvę, palaikėme ryšį, stengėmės padėti, bet dėl finansinių sunkumų jis išvyko padirbėti į užsienį. Deja, ten „atkrito“. Tada sugrįžo į mūsų bendruomenę ir viską pradėjo iš naujo. Baigiantis reabilitacijai jis prisipažino, kad norėtų vėl bendrauti su buvusia žmona ir vaikais. Kalbėjau su ja, bet moteris nenorėjo juo patikėti. Vienu metu net man atrodė, kad nieko nebus, bet po kelių mėnesių įvyko lūžis“, – pasakoja Andrejus. O tada žingsnis po žingsnio pavyko atkurti šeimą: „Žmona pati jam paskambino, pasiūlė susitikti. Pasikalbėjo, pradėjo bendrauti, o galiausiai pora ryžosi dar kartą įteisinti santuoką“. Dabar Andrejaus padėjėju dirbančio vyro žmona pati savanoriauja – padeda tvarkyti bendruomenės dokumentus.

Tapo metų socialiniu darbuotoju

Taisyklė „padėjo tau, tai eik ir padėk kitiems“ skatina Andrejų imtis naujos veiklos. Neseniai jis baigė specialius kursus ir įsidarbino Kėdainių pagalbos šeimai centre – padeda šeimoms, kurios patiria sunkumų dėl priklausomybių ar turi kitų bėdų.

„Dirbu čia pusę metų ir džiaugiuosi, kad kelios moterys jau dalyvauja reabilitacijos programoje, o du vyrai lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus. Bendraudamas su žmonėmis aš atvirai pasakoju savo istoriją. Sakau: „Žinau tavo problemą, brolau, aš ją įveikiau, vadinasi, ir tu gali“. Kai žmogus mato tą, kuris pats viską patyrė, jis jaučiasi drąsiau ir pagalbą priima lengviau“, – pasakoja socialinis darbuotojas.

Pasak Andrejaus, labai svarbu neatstumti nuo priklausomybių kenčiančio žmogaus ir priimti jį būtent kaip sergantįjį, o didžiausias atlygis už darbą – matyti jį pasveikusį. „Tai suteikia jėgų vis naujiems darbams“, – sako 2020 metais Kėdainių rajono „Metų socialiniu darbuotoju“ išrinktas ir sidabro žvaigžde „Už nuopelnus“ apdovanotas vyras.

„Šis socialinis darbuotojas išskirtinis tiek savo asmenine istorija, tiek požiūriu į darbą. Tai labai pozityvus žmogus“, – apie A. Berseniovą sako Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vyriausiasis specialistas Donatas Stelmokas. Anot jo, vyrų, kurie pasirenka socialinio darbuotojo profesiją, nėra daug, bet jų indėlis yra labai svarbus: „Ne paslaptis, kad vyrams teikti emocinę pagalbą sudėtingiau, nes jie sunkiau atsiveria, jiems sunkiau kalbėti apie savo dvasinę būseną, iššūkius ir sunkumus. Tačiau tai, kad pagalbą teikia vyras, ir dar toks, kuris remiasi asmenine patirtimi, atvirai pasakoja apie savo nueitą kelią, yra didelis privalumas dirbant su bandančiais nuo priklausomybių sveikti žmonėmis.“