Jei pasuktume laiką kokius tris metus atgal, ant Lauros darbo stalo dar gulėtų ir krūvos popierių – lyg ieškomų žmonių bylų... „Ne, darbo stalas – tuščias (šypsosi Laura). Dabar viskas yra sistemose. COVID-19 užbaigė popierinių dokumentų erą“, – sako L. Gylienė.
Jau apie dešimt metų moteris dirba galvų medžiotoja. Skamba šiek tiek egzotiškai, ar ne? „Tiek manoji, tiek dauguma profesijų yra romantizuotos. Pavyzdžiui, ilgą laiką man labai romantiška atrodė stiuardesės profesija, tačiau, kai pradėjau gilintis, kiek čia reikia ištvermės, gerų emocijų, klientų aptarnavimo, streso valdymo įgūdžių – tie rožiniai akiniai ėmė ir nukrito,“ – pasakoja Laura.Iš esmės galvų medžiotojų darbas – pasirūpinti, kad kompanija surastų sau tinkamiausią specialistą ir atvirkščiai – specialistas – tinkamiausią kompaniją. Tai lyg savotiškos piršlybos, kai ieškai į porą labiausiai tinkančių žmonių. Tikrai nėra paprasta.
„Atrankos kaina yra didelė. Kalbu ne vien apie pinigus, tačiau ir moralinį įsipareigojimą. Jei kandidatas, kuriam siūlai naują poziciją, yra dirbantis, privalai įsiklausyti, ko kandidatas tikisi, jei nuspręstų priimti pasiūlymą, ar jo lūkesčiai sutampa su darbdavio motyvacija keisti darbą. Turi išgirsti, kokioje organizacijoje jis nori ar gali dirbti, suprasti, ar kandidato lūkesčiai ir tikslai atitinka įmonės, kuriai darbuotojo ieškai, lūkesčius. Reikia atstovauti klientą, t. y. parduoti poziciją. Tačiau negali parduoti katės maiše – privalai pasistengti, jog ta katė maiše iš tikrųjų būtų. Renkasi abi šalys ir abi šalys privalo būti tikros, jog galės kartu dirbti. Šiandien darbuotojai ieško kompanijų, kurios turi gerą reputaciją, svarbus yra įvaizdis bei įmonės kuriama vertė. Žmonėms rūpi įmonių vertybės, socialinė atsakomybė“, – pasakoja Laura Gylienė.
Kaip tapti „medžiojamu grobiu“?