Netikėta žinia ir sunkus išsiskyrimas
Aidas kaip šiandien prisimena 2004-ųjų vasaros pradžią, kai brolis sulaukė lemtingo tėvo skambučio, kuris apvertė jo gyvenimą aukštyn kojom. Brolis pranešė, kad greitai teks krautis daiktus ir skristi į Ameriką, nes tėvas išlošė žalią kortą. Tuomet 21-erių vaikiną užplūdo svajonių mintys.
„Pamaniau: va, bus šansas įgyvendinti didelę svajonę – įsigyti sportinį BMW ir parsisiųsti jį į Lietuvą. Tuo metu daugelis jaunuolių svajojo turėti galingą patiuninguotą automobilį“, – pripažįsta Aidas.
Jau liepos gale Aidą su tėvu į autobusų stotį išlydėjo visa draugų kompanija. Autobusas juos turėjo nuvežti į Lenkijos oro uostą, iš kurio jie skrido į JAV. „Įsėdus į autobusą, prie lango priėjo mano tuometinė širdies draugė, su kuria rimtai draugavome ir kartu leidome visas dienas, ir jos akyse pamačiau ašaras. Man mojavo didelis draugų būrys, tarp kurių stovėjo ir mano brolis. Jis kategoriškai atsisakė vykti kartu, nes buvo per sunku palikti namus ir draugus“, – prisimena pašnekovas.
„Pajudėjus autobusui pradėjau suvokti, kad palieku sau brangius žmones ir išvykstu į nežinią. Mintyse vis blaškiausi, galvodamas: gal prašyt sustabdyti autobusą ir mane išleisti. Prisipažinsiu, mažai trūko, nes visą kelią iki Lenkijos buvau paskendęs liūdesy“, – pripažįsta Aidas.
Atskridus į Čikagą, Aidą pasitiko tolimas giminaitis, kuris senu limuzinu nuvežė juos į priemiestį. Ten savo name jis išnuomojo kambarį su maža virtuve. Maža to, giminaitis paprašė apmokėti kuro išlaidas už parvežimą iš oro uosto. Aido gyvenimo pradžia JAV prasidėjo rankose laikant 400 dolerių, kuriuos paskolino tėvas.
Nežmoniškos darbo sąlygos privertė sugrįžti
Jau kitą dieną jaunas vyras per lietuvišką spaudą pradėjo ieškotis darbo. Tiesa, nebuvo iš ko rinktis, tad jis ėmėsi darbų, kuriuos tik rado. „Daugiausia pasiūlymų buvo statybose, bet visur reikėjo turėti savo automobilį. Ir koks iš manęs mūro darbų pagalbinis darbininkas, kai svėriau 58 kilogramus... O kibiras skiedinio svėrė tiek, kad su abiem rankom vos atkeldavau nuo žemės“, – pripažįsta jis.
Pirmą savo darbą vaikinas susirado lietuviškoje parduotuvėje-valgykloje, kur dirbo po 13 valandų per parą, 5 dienas per savaitę. Anot jo, virtuvėje darbo sąlygos buvo nežmoniškos, o atlyginimas siekė tik 300 USD (270 Eur) per savaitę.
Nepraėjus nė trims mėnesiams, kai įsidarbino virtuvėje, Aidas susirado darbą šeimoje, kurioje turėjo prižiūrėti neįgalų vyrą, kuris, kaip pasakoja, sėdėjo invalido vežimėlyje ir galėjo judinti tik rankas ir galvą. Šeima gyveno dideliame name toli nuo Čikagos, tad Aidą pasiimdavo sekmadieniais ir namo parveždavo penktadieniais.Taigi daugiau nei penkias dienas jis gyveno ir dirbo svetimiems žmonėms. Tuo metu už pagalbą namų ūkyje jaunas vyras gaudavo 8 dolerių valandinį atlyginimą, tačiau darbo diena tęsdavosi tik iki 15 val.
„Buvau uždarytas svetimuose namuose ir man niekas nemokėdavo už likusį laiką, kurį turėjau leisti po darbo jų namuose. Jie išnaudojo mane, žadėdami daugiau darbo valandų, nes švaisčiau savo laiką, gaudamas tik pusryčius ir vakarienę, kai kasdien būdavo vien picos ir kola“, – prisimena jis.
Pavargęs ir iškankintas tokių darbų, be mobilaus telefono, transporto priemonės ir be draugų po 5 mėnesių Aidas nusprendė grįžti į Lietuvą apgalvoti, ar vis dar nori to BMW. „Įsigijau bilietą dviem mėnesiams, pats sau žadėdamas, kad tikrai grįšiu į JAV. Kaip ir tikėjausi, visi draugai ir mylimoji manęs laukė. Net nepajutau, kaip prabėgo tie keli mėnesiai, turėjau nerealias atostogas. Visgi nusprendžiau dar penkiems mėnesiams grįžti į Čikagą, nes jutau perspektyvą užsidirbti daugiau pinigų“, – atvirai pasakoja Aidas.
Iš košmaro pakilo karjeros laiptais
Grįžęs atgal į Ameriką, jis suprato, kad vienintelis kelias užsidirbti – darbas statybose. Aidas gavo pasiūlymą įsidarbinti mūrininko pagalbininku už 10 USD per valandą, kas vaikinui pasirodė itin dideli pinigai. „Pirma savaitė buvo košmaras – 60 valandų, vaikė mane į visas puses. Dar taip sunkiai nebuvau dirbęs: keldavausi į darbą 5 val. ryto, o grįždavau 8 val. vakaro. Pavalgydavau ir neturėdamas jėgų nei nusiprausti, nei nusirengti griūdavau į lovą“, – sunkias akimirkas prisimena Aidas.
Net ir tokiomis darbo sąlygomis pašnekovas nenuleido rankų ir toliau sunkiai dirbo. Todėl jaunas vyras neliko nepastebėtas – viršininkas pasiūlė apmokyti mūrininko darbo ir pakelti valandinį atlyginimą. Tuomet Aidas pradėjo dirbti laisvai samdomu mūrininku, o draugas, pamatęs jo darbus, pasiūlė vadovauti penkių žmonių brigadai. Taip žingsnis po žingsnio jis kilo karjeros laiptais.
„Buvo labai sunku, nes buvo nesąžiningų žmonių, kurie laužydavo sutartis, nemokėdavo už atliktus darbus, arba reikėdavo su jais ilgai aiškintis, kol kažką išmokėdavo. Būdavo net ir taip, kad darbininkams algas išmokame, o patys liekame be pinigų“, – pasakoja Aidas.
Po gilios depresijos laukė kardinalūs pokyčiai
Netrukus atėjo krizė ir statybų bumas baigėsi, tad Aido komanda liko be darbo. Toks įtemptas gyvenimas ir nuolatinio darbo neturėjimas vyrą įvilko į gilią depresiją, o vakarėliai ir vėjavaikiškas gyvenimas, anot jo, situaciją dar labiau blogino.
„Niekada dėl išvaizdos pats sau nepatikau: buvau kūdas berniukas su cigarete ir alaus buteliu plonose rankytėse. Nors visada žavėjausi sportuojančiais žmonėmis, ypač kultūrizmu, bet savo aplinkoje nieko neturėjau, kas mane paskatintų ar kartu užsiimtų sportu. Visiems rūpėjo tik vakarėliai ir alkoholis. Klimpau į gilią depresiją, nors ją jau turėjau atvažiavęs į Ameriką, bet darėsi vis blogiau: po vakarėlių baisios pagirios, kurios atnešdavo dar didesnių moralinių kančių“, – atvirai pasakoja Aidas.
Vyro gyvenimas pasikeitė, kai paskutiniąją 2008-ųjų metų dieną draugai Aidą nusivedė į sporto salę, kur bandė įkvėpti pabandyt keisti savo gyvenimą. „Jie turbūt patys nelabai tikėjo, kad iš vakarėlių liūto tapsiu rimtu sportininku, nors ir pats nelabai tada tikėjau. Tą pačią naujametinę naktį surūkiau paskutinę cigaretę ir išgėriau paskutinį bokalą alaus, nes sporte siekiant sėkmės, pirmiausia reikia atsikratyti žalingų įpročių“, – pabrėžia pašnekovas.
Kaip pasakoja Aidas, tuo metu iš paskutinių pinigų jis mokėdavo už sporto klubo abonementą, nes darbo vis dar neturėjo, o krizė tęsėsi. Kartais jam tekdavo skolintis pinigų net varškei. Galiausiai vyras pastebėjo pirmuosius rezultatus – pradėjo augti svoris, o tai dar labiau įkvėpė sportuoti. Anot jo, atsirado moralinis stabilumas, nyko depresija, o vyras pradėjo savimi labiau pasitikėti.
Galima užsidirbti ir 280 tūkst. dolerių per metus
Sunkvežimio vairuotojo darbą pirmą kartą Aidas gavo dar neturėdamas teisių. Per pažįstamą jis įsidarbino pas vieną vairuotoją, kuris transportavo prabangius automobilius Čikaga-Majamis-Čikaga maršrutu. Čia vyras gavo atsakingą darbą – perkelti itin brangius automobilius iš vienos priekabos į kitą. „Man šis darbas patiko: ilgas kelias, didelis vilkikas ir geras atlyginimas, jeigu dirbi sau. Taip aš nusprendžiau tapti vilkiko vairuotoju“, – pasakoja Aidas.
Anot pašnekovo, JAV iš vilkiko vairuotojo atlyginimo galima gerai gyventi, jei tik yra pastovaus darbo. Kaip jis pasakoja, dirbant su kompanijos vilkiku, vairuotojas „į rankas“ gali uždirbti nuo 1,2 iki 1,6 tūkst. dolerių (1 tūkst.–1,4 tūkst. Eur) per savaitę, o savaitgalius gali leisti namuose su šeima. Taip atrodo vilkiko vairuotojo darbas pirmadienį-penktadienį skersai išilgai naršant JAV valstijas.
Aidas atskleidžia, kaip vilkikų vairuotojams JAV anksčiau pavykdavo užsidirbti dar daugiau. Neseniai išėjo naujas įstatymas, pagal kurį vairuotojai turi naudotis kompiuteriniais žurnalais (angl. log-book“). Prieš tai, anot jo, buvo galima atsukti laiką ir uždirbti žymiai daugiau, nes paprastai už vieną pravažiuotą mylią mokama 50-60 centų, o jų buvo galima važiuoti kiek tik leidžia vairuotojo sveikata.
Maža to, turint nuosavą vilkiką, pasakoja Aidas, uždarbis kur kas geresnis, tačiau jau iš nuosavų pinigų reikia prižiūrėti transporto priemonę, mokėti už remontus, draudimus, stovėjimo vietas ir t. t. Anot Aido, šiuo metu įvedus elektroninius logbookus, jau tiek važiuoti neleidžia sistema, tad uždarbiai sumažėja beveik perpus. Prieš metus, pasak pašnekovo, dar buvo galima uždirbti 5 tūkst. dolerių (4 491 Eur) per savaitę.
„Praeitais metais dirbdamas su šaldytuvu vilkiku, keliaudamas 500 mylių spinduliu aplink Čikagą 5 dienas per savaitę, kurį laiką per mėnesį uždirbdavau 20 tūkst. dolerių (apie 18 tūkst. Eur) ir savaitgalius leisdavau namie. Per parą nevažiuodavau daugiau nei 500 mylių, nes reikėjo palaikyti fizinę formą“, – atskleidžia vyras.
Aidas pasakoja, jog draugas iš Moldavijos per metus uždirbdavo įspūdingą atlyginimą – 280 tūkst. USD (apie 251 tūkst. Eur). Šis vairuotojas kelyje išbūdavo po dvi-tris savaites, o namo grįždavo tik keletui dienų.
Pašnekovas pasakoja, kad šiuo metu JAV vilkikų vairuotojams jau 3-5 mėnesius kilusi itin didelė krizė: nebeliko krovinių, o vairuotojų padaugėjo, tad krovinių kainos sumažėjo perpus: „Daug kompanijų bankrutuoja, vairuotojai taip pat, nes nebegali mokėti lizingo už vilkikus ar jų priekabas. Tie, kurie turi pinigų ar kreditinių kortelių, manau, dar kažkaip išsilaikys krizės periodą.“
Pavojingų situacijų netrūksta
Kaip pasakoja Aidas, jo pirmosios kelionės visada būdavo pilnos streso, o vilkiko vairuotojo darbas yra vienas pavojingiausių darbų JAV. Dar dabar pagalvojus, kiek visko teko išgyventi – nuo ant skardžio pakibusio vilkiko iki pasikesinimo būti apiplėštam, vyrui pereina šiurpas.
„Su metais ateina patirtis, kol supranti, kad ne visur gali pasistatyti vilkiką, nes juodaodžių rajonuose tik ir laukia jaunų nepatyrusių vairuotojų, kad galėtų apiplėšti. Taip ir keliuose pilna pavojų, aukšti kalnai, kurie nusineša begalę vilkikų vairuotojų gyvybių, oro sąlygos ir t. t.“, – vardija jis.
Kaip pasakoja Aidas, vairuojant vilkiką, pavojingiausia yra oro sąlygos ir už vairo sėdintys amerikonai, kurie kelyje sukelia daug avarinių situacijų: „Visos kelionės įtemptos, nes reikia ne tik žiūrėti į kelią, bet ir nuspėti, kas kitiems vairuotojams šaus į galvą ir kokį manevrą jie bandys atlikti.“
Žiemos, anot pašnekovo, JAV ypatingai pavojingos: siaučia pūgos, plikledžiai, tad pavojus tyko visada, mat daug vairuotojų nuvažiuoja nuo kelio, o pačiam Aidui taip pat ne kartą tai teko patirti. Be to, dažnai į kelią išbėga stirnos, tad kelis kartus pašnekovo vilkikui jos apgadino kėbulą.
„Nepažįstu nei vieno fūristo, kurio gyvybei nebūtų grėsęs rimtas pavojus. Greitkely bevažiuojant 115 kilometrų per valandą greičiu, lūžo mano vairo traukė. Net nespėjau sureaguoti, kai iš pirmos juostos atsidūriau trečioje ir išvengiau smūgio į betoninę pertvarą. Tuo metu mano vilkikas buvo stipriai perkrautas, tad jį suvaldyti sugebėjau tik per stebuklą. Laimei, kelyje šalia niekas nevažiavo. Be to, dažnai slidžiame kelyje sumėto, o leidžiantis nuo stataus ilgo kalno, perkaista stabdžiai“, –pasakoja Aidas.
„Buvo vienas įsimintiniausias avarijos įvykis: amerikonas, kuris turbūt užsižiūrėjo į telefoną, nakties metu dideliu greičiu trenkėsi man į priekabos galą. Užsidegus žaliai šviesai, pajutau, kad mano vilkiką keistai supurtė. Pamaniau, kad kažkas nutiko greičio dėžei, bet taip ir nuvažiavau tolyn nuo pakalnės. Tačiau ten vilkikams nebuvo galima važiuoti, tad teko apsisukti. Grįžtant atgal, toje sankryžoje stovėjo jaunuolis, susiėmęs už galvos ir sudaužytu priekiu. Smūgis buvo toks stiprus, kad jo japoniškos markės automobilio skardos susilankstė kaip armonika. Laimei, jis, kaip supratau, nenukentėjo“, – prisimena vairuotojas.
Dėl netvarkingų JAV kelių, anot Aido, ateina akimirka, kai kiekvieną kelionę sunkvežimis ima byrėti, o vilkikui sugedus kelyje, nuostoliai esą skaičiuojami tūkstančiais. „Daugelio, kaip ir mano, vilkikai yra jau gan senų metų ir pravažiavę nemažai mylių, bet jie kartais būna patvaresni už naujus vilkikus. Senesnių vilkikų toks pliusas, kad juos mes nusiperkame už grynus pinigus ir neturime skolų bankui. Visada galime pastatyti, ramiai išvykti ir nereikia nerimauti, kad turi kas mėnesį už jį mokėti bankui“, – pasakoja Aidas.
Kaip sako vairuotojas, naujus vilkikus perka tik tie, kurie be pertraukų dirba ištisus metus ir važiuoja ilgus maršrutus. Tad Aidui pirkti naują vilkiką, kaip jis pasakoja, neapsimokėtų, nes vyras mėgsta turėti laisvo laiko: „Su savu vilkiku tampu sau šeimininkas, pats nusprendžiu, kada man išvažiuoti į darbą ir kada grįžti namo. Jei atsirado nenumatytų reikalų, į darbą nevažiuoji, parašai žinutę savo dispečeriui, kad pradėsiu darbą, tarkim, kitą savaitę.“
Užplūdo nostalgija Lietuvai
Kaip pasakoja Aidas, gyvenimas Amerikoje prasidėjo tik pradėjus vairuoti vilkiką, mat kišenėje atsirado pastovių pinigų. „Niekada sau nieko negailiu, netaupau ant daiktų, kuriuos noriu turėti, nes sau kartoju, kad gyvenu tik vieną kartą, tad prieš numirdamas nenoriu gailėtis, kad kažko sau gailėjau. Žinoma, pagal kišenę priklauso ir norai, ypač netaupau maistui. Viską perku šviežia, stengiuosi nepirkti šaldytų produktų.
Šiandiena galiu pasakyti, kad turiu viską, ką svajojau turėti anksčiau. Galiu sau leisti išvykti pailsėti ir ramia siela paatostogauti. Iki tol dažniausiai atostogaudavau Floridoje, bet su dideliu nerimu, nes išleisdavau sunkiai uždirbtus pinigus ir grįždavau į nuomojamą gyvenamąjį plotą“, – atvirai pasakoja Aidas.
Vyrą vis kankindavo mintys, kaip galima ramiai atostogauti, jei metai bėga, o jis vis dar neturi savo namų, jaukaus kampelio nei asmeninių baldų, automobilių ir atliekamų pinigų sąskaitoje. Vairuotojas, kaip pripažįsta, visuomet laikosi vienos taisyklės: „Dirbu, kad galėčiau gyventi, o ne gyvenu, kad dirbčiau“.
„Dabar, kai turiu finansinį stabilumą ir jau galiu sau leisti ir atsikvėpti, šią vasarą porai mėnesių grįžtu į gimtinę atostogų. Žinau, kad pajūrio kurortas ne iš pigiųjų, bet pernai vasarą buvau parskridęs trim savaitėms ir man pasirodė, pagal mūsų pragyvenimo lygį, viskas pakenčiama. Užplūdo nostalgija Lietuvai. Supratau, kad noriu sieti ateitį su gimtine ir šią svajonę ketinu įgyvendinti, jei tik leis sveikata.
Svajoju Palangoje ar Šventojoje pasistatyti namą ir visas vasaras leisti būtent ten. Šią mintį gvildenu nuo pernai vasaros, tad po truputį einu link svajonės. Mano tėvai tai jau yra pasiekę, kad gali sau leisti atostogauti pajūry 3-4 mėnesius be jokių finansinių rūpesčių, ir aš noriu sekti jų pėdomis“, – savo svajones vardija Aidas.
Dabar Aidas su žmona ir dviem berniukais gyvena nuosavame name prie vandens telkinio. Visgi įsikurti ir įsitvirtinti JAV, anot jo, be pažįstamų pagalbos yra itin sunku, tad prireikia labai daug laiko, kol emigrantams pavyksta atsistoti ant kojų. „Be legalaus statuso geriau net nebandyti čia patekti, o vykti aklai, neturint pažįstamų, kurie padėtų įsikurti, nepatarčiau“, – sako jis.
„Tokie emigrantai, kaip mes, nemažai pinigų investuojam ir paliekame Lietuvoje, tad, manau, kad Lietuvai darome didelę paslaugą. Taigi nėra ko pykti tiems, kurie mus vadina pabėgėliais iš gimtinės. Reiktų susimąstyti mus keikiantiems, nes patys savoje šalyje nieko nedaro, kad pagerėtų pačių ir šalies ekonomika. Tokiu atveju vien todėl Lietuvos piliečiai turėtų balsuoti už dvigubą pilietybę. Tikrai nebūtų blogiau, o pavydūs žmonės nebalsuos iš principo“, – pabrėžė Aidas.
Sportuoja net vilkike
Aidas vairuoja „Volvo 780”, kuris turi didesnę kabiną nei kiti vilkikai su lovomis. Apačioje yra stalas, prie kurio gali susėsti keturi suaugę žmonės ir kuris gali transformuotis į didelę lovą. Virš stalo prie lubų yra dar viena mažesnė lova. Aido vilkike taip pat yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė, daug spintelių. Anot jo, europinių vilkikų kabinos yra žymiai mažesnės ir jose nėra tiek daug patogumų bei vietos kaip Aido vilkike. Maža to, pašnekovas viduje įsirengęs skersinį, prisitvirtinęs gumų, vežiojasi su savimi svarmenis ir net štangą, kad laisvu metu galėtų sportuoti.
„Mano sportas nėra labai sveikas užsiėmimas, tad senatvėje galiu sulaukti pasekmių nuo didelių svorio kilnojimų. Bet kaip daugeliui sakau, geriau numirsiu sporto salėje nei sėdėdamas ant sofkutės ir žiūrėdamas televizorių bei gerdamas alų“, – sako jis.
Aido gyvenime sportas užima labai didelę dalį. Vyras turi atskirą feisbuko profilį apie sportą, kad su kitais galėtų dalintis pasiekimais bei patarimais. Kaip vyras pasakoja, jis gauna itin daug lietuvaičių laiškų apie kūno „statybą“ bei sveiką mitybą. Anot jo, kai kurie, pasekę Aido pavyzdžiu, atsisako žalingų įpročių, narkotikų ir įveikia depresiją.
Taigi net ir dirbdamas tokį sėslų vairuotojo darbą pašnekovas sugeba išlaikyti puikią formą. Prie to prisideda gera mityba bei poilsis.
„Kad dirbdamas kelyje sveikai ir skaniai maitinčiausi, visada rūpinasi mano žmona. Ji seka mano dietas ir žino, ko, kiek ir kaip pagaminti, kad užtektų 3-4 paroms. Būna, kad kelyje neplanuotai užtrunku, tai gaminu pats: keptą ar virtą kiaušinį, valgau tuną, marinuotas daržoves. Naudoju dažnai plaktuvą, su kuriuo gaminu vaisių bei proteino kokteilius“, – apie savo mitybą pasakoja pašnekovas.
Anot Aido, amerikiečių vilkikų vairuotojai yra ypatingai apsileidę, nes valgo tik pakelėse pirktą maistą, nesiprausę ir apžėlę mėnesiais gyvena vilkikuose. Esą europiečiai vilkikų vairuotojai, važinėjantys JAV, savo išvaizda itin skiriasi nuo amerikiečių.
Grįžęs po darbo savaitgaliais Aidas stengiasi kuo daugiau laiko praleisti su šeima. O kai visi užmiega, jis skuba į šalia esantį sporto klubą ir po treniruotės atsipalaiduoja pirtyje ir baseine. Kaip jis pabrėžia, be geros mitybos ir poilsio nebus ir rezultatų.
„Turiu du mažamečius berniukus. Rodau jiems savo pavyzdį ir tikiuosi, kad jie eis sporto keliais kaip ir jų tėvas, nes gyvenime džiaugiuosi, ką darau ir ko siekiu“, – sako vyras.