Vilniaus universitete ir privačiai esperanto kalbos mokantis poliglotas filosofas dr. Gediminas Degėsys skaičiuoja, kad vien Lietuvoje yra apie 3 tūkst. aktyvių esperantininkų, o pasaulyje jų galėtų būti ir iki 10 mln.
Dar XIX a. pabaigoje Balstogėje gimęs Liudvikas Lazaras Zamenhofas paskelbė sukūręs dirbtinę kalbą, tikėdamasis, kad ji padės sudeginti tiltus tarp skirtingomis kalbomis šnekančių pasaulio gyventojų. Prabėgus daugybei metų esperanto kalba netapo visuotinai naudojama pasaulyje, tačiau buria milijonus entuziastų ir toliau išlieka gyva.
Per pusvalandį gali išaiškinti visą gramatiką
G. Degėsys patikina, kad esperanto kalba – viena lengviausių, labai greitai išmokstama bei skambi.
„Naudą kiekviename dalyke randame patys. Jei išmoksite anglų kalbą, bet jos niekur nenaudosite, ji neatneš jokios jums naudos. Pagal savo asmeninį pavyzdį galiu pasakyti, kad aš iš esperanto kalbos uždirbu: dėstau universitete, privačiai, esu išleidęs vadovėlį ir žodyną“, – kalbėjo tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.
Nors esperantininkas pripažįsta, kad jo mylima kalba nėra tokia populiari pasaulyje, kaip, pavyzdžiui, anglų, visgi esperanto kalba vienija daug žmonių. Pavyzdžiui, yra įkurta pasaulinė verslininkų asociacija, kurios nariai savo versle naudoja tik šią kalbą.
„Be to, mokantis naujos kalbos mokomasi naujų žodžių, įtraukiamas loginis mąstymas, dirba smegenys, mąstoma. Čia galima prisiminti posakį – kiek kalbų mokėsi, tiek kartų žmogumi būsi“, – paklaustas, kokia nauda mokytis tarptautinės dirbtinės kalbos, atsakė G. Degėsys.
Kalbas dėstantis poliglotas pridūrė, kad esperanto kalbos itin lengva mokytis, o kai kurie tai daro, nes susiduria su keblumais mokytis kitų užsienio kalbų: „Išmokus esperanto kalbą, labai lengva mokytis kitų romanų kalbų, nes 60 proc. šios kalbos paimta iš romanų kalbų: lotynų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų“.
Esperanto žodyną ir vadovėlį, pasak pašnekovo, kartais nusprendžia atsiversti ir filologijos studentai, norintys palyginti, kodėl esperanto kalba tokia lengva.
„Kartais studentams sakau, kad ši kalba yra tokia lengva, kad per pusvalandį galiu išaiškinti visą gramatiką. Ir net su pavyzdžiais“, – šypsojosi pašnekovas.
Taisyklės esperanto kalboje iš tiesų atrodo nesunkios. Pavyzdžiui, visi vyriškos giminės daiktavardžiai baigiasi –o galūne, o pavartojus priesagą –in–, jie virsta moteriškąja gimine: „patro“ – tėtis, „patrino“ – mama; „bovo“ – jautis, „bovino“ – karvė; „filo“ – sūnus, „filino“ – dukra; „amiko“ – draugas, „amikino“ – draugė.
„Ši kalba taip pat išsisuka su trimis laikais. Be to, galima sakyti, kad beveik nėra išimčių“, – toliau vardijo G. Degėsys.
Dirba Esperanto kalbos komisija
Visgi nesudėtinga nereiškia skurdi. Esperantininkas tikino, kad šioje kalboje žodžių daryba turi daugiau galimybių nei anglų ar lietuvių kalbose.
Kaip ir kiekviena gyva kalba, esperanto kalba taip pat tampa turtingesnė, joje atsiranda nauji žodžiai. Esperantininkams taip pat padeda šios kalbos komisija, kuri tvirtina naujus žodžius ir juos įtraukia į žodyną. Kita vertus, esperanto kalba naudojama ne taip plačiai kaip kai kurios kitos tautų pagrindu paremtos kalbos, todėl jos tekstus lengva skaityti ir po šimto ar dviejų šimtų metų.
Nors esperanto kalba nėra pagrįsta jokiu tautiniu ar valstybiniu pagrindu, G. Degėsys nesutinka, kad ji neturi kultūrinio pagrindo.
„Čia galiu paminėti, kad esperanto kalba kai kam yra net gimtoji. Vilniuje gyvena korėjiečio ir lietuvės šeima, kurių vaikams esperanto kalba yra gimtoji“, – pasidalijo pavyzdžiu pašnekovas.
Be to, pasak jo, esperanto kalba nuolat kuriama poezija, proza, rašoma mokslinė literatūra: „Ir jau nekalbu apie patį judėjimą: susitikimai, bendravimas, įvairios tradicijos“.
Esperanto kalbos vėliava – žalia su baltu kvadratu, kuriame penkiakampė žvaigždė. Pastaroji simbolizuoja penkis žemynus. O pats žodis „esperanto“ reiškia „turintis viltį“.
Pasiūlė paskelbti antra valstybine kalba
Entuziastingai ir viltingai apie esperanto kalbą pasakojantis G. Degėsys pats šia kalba pradėjo domėtis dar mokykloje. Aštuntoje klasėje atėjus mokytojui poliglotas paklausė jo, kokias šis kalbas mokantis. Mokytojas išvardijo lietuvių, rusų, anglų, lotynų ir esperanto kalbas.
„O aš ir klausiu – kas ta esperanto kalba. Po savaitės mokytojas man atnešė seną esperanto kalbos vadovėlį ir žodyną. Pradėjau namuose mokytis ir man labai patiko. Ši kalba atrodė tikra egzotika“, – prisiminė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas.
Tačiau didesnis postūmis pasinerti į esperantininkų bendruomenę G. Degėsiui buvo 1995 metų esperantininkų kongresas Suomijoje. Čia vyras pamatė, kokia didžiulė ir įvairi yra šia dirbtine kalba kalbančiųjų bendruomenė. Lietuvis buvo sužavėtas skirtingų renginių (knygų mugė, koncertai, opera, gitaros vakarai, kačių mylėtojų, katalikų susitikimai) gausa. Tuomet jis ir apsisprendė, kad esperanto kalba bus jo gyvenimo dalis.
Dar iki šiol G. Degėsys susirašinėja su ten sutiktais draugais iš Japonijos, Izraelio ar Brazilijos.
Prieš porą metų visuomenininkams, politikams ir gyventojams siūlant idėjas Lietuvai, pašnekovas prabilo apie idėją paskelbti esperanto kalbą antra Lietuvos valstybine kalba.
Tiesa, vyras prisipažįsta, kad jo idėja sulaukė daug juoko ir kėlė visiems šypsenas.
„Tačiau tie dalykai, iš kurių juokiamasi, gali apversti pasaulį aukštyn kojomis. Aš tikiu, kad esperanto kalba gali išgarsinti Lietuvą. Nuolat kalbame apie krepšinį, lazerius, o įsivaizduokite, jei Seimas priimtų sprendimą, kad visa informacija šalyje turėtų būti skelbiama ir esperanto kalba. Tikrai pasaulyje išgarsėtume“, – savo svajone pasidalijo poliglotas.