– Pradėkime pokalbį nuo to, kaip atsidūrėte fotografijos pasaulyje?
– Fotografijos kelio pradžia prasidėjo nuo pirmojo mano telefono su kamera. Tada man buvo 13 metų. Tuo metu įdomiausias objektas buvau sau pati. Paskui kurdavau natiurmortus ir juos fotografuodavau. Paskutinėse mokyklos klasėse jau pasiimdavau tėčio skaitmeninį fotoaparatą ir fotografuodavau klasiokus bei draugus mokykloje, gatvėje.
– Žmonėms gali atrodyti – ak, koks lengvas tas fotografo darbas: patūpčioji, papliauškini ir viskas. Kaip apibūdintumėte savo darbą? Kas sunkiausia?
– Paties fotografavimo mano darbe yra gal tik 30 procentų. Visa kita yra bendravimas su klientu, reklama, turinio kūrimas socialinėse medijose, pasiruošimas fotosesijoms, nuotraukų redagavimas.
Darbas yra gana dinamiškas, turi mokėti rasti išeitį stresinėse situacijose. Tarkime, fotografuojant vestuves būna visko – pradedant jaunųjų pykčiais, ašaromis, baigiant suplyšusiomis suknelėmis, vidurdienio kaitra vasarą ar lietumi. Į situaciją reikia reaguoti greitai – kartais tenka tapti ir geriausia drauge, ir siuvėja, ir floriste.
Visada sakau, kad fotografas turi būti ir geras psichologas. Nes kai žmogų fotografuoji, dažniausiai matai jį pirmą kartą ir turi sukurti jam tokią aplinką, kurioje jis atsipalaiduotų. Tad daug kalbamasi ne tik per pačią fotosesiją, bet ir prieš ją, padedu pasiruošti, parinkti tinkamą aprangą, lokaciją ir pan.
– Ar fotografija – specialybė, iš kurios galima uždirbti?
– Be abejo, jei tik yra noro. Fotografijos sritis labai plati – gali rinktis fotografuoti interjerus, architektūra, tortus ar automobilius. Kiekvienas gali sau atrasti sritį, kuri labiausiai jį traukia. Tik reikia nepamiršti, kad pirmą mėnesį ar pirmus metus gali tekti ir nemokamai fotografuoti – tam, kad susikurtum portfolio. Man atrodo, didžioji dalis fotografų taip pradeda savo kelią. Dar labai naudinga yra kažkuriam laikui turėti mentorių, fotografą, kurio darbais ir darbo procesu žaviesi, ir padirbėti jo asistentu. Prieš kelis metus turėjau progą asistuoti žinomai prancūzų fotografei Claudine Doury, kai ji buvo atvykusi į Lietuvą dirbti prie savo projekto. Išties, buvo nuostabi patirtis.
– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti, kas traukia?
– Mano darbas ir didžiausia aistra yra fotografuoti žmones. Ir didžiausiais iššūkis turbūt, nes šie subjektai gyvi – ir juda, ir kalba. Kiekviena fotosesija būna kitokia, sutinki tiek daug skirtingų žmonių, kur gyvenime mūsų keliai gal niekada nesusikirstų. Fotografija leidžia man pažinti žmogų bent valandai.
– Ar sunku buvo prisikalbinti modelius projektui „Vyrai gėlėse“? Ar sulaukėte skeptiškų vertinimų, kad vyrams gėlės netinka?
– Šis projektas – didžiausias, ką esu fotografavusi iki šiol. Procesas tęsėsi kelis metus, kol pajaučiau, kad turiu pakankami medžiagos. Modelių ieškojau tarp draugų ir bičiulių arba tiesiog užkalbindavau vaikinus baruose ir papasakojusi apie projektą pakviesdavau įsiamžinti. Sulaukiau kelių neigiamų atsakymų ir paaiškinimų, kad nenori fotografuotis gėlių fone, nes tokios veiklos ir tokių nuotraukų nelaiko vyriškomis.
– Turite daug pabėgėlių nuotraukų. Ar jų istorijos paveikė jus?
Be abejonės, tai paveikė ir mane. Paprastai, apie tai, kas yra pabėgėlis, nuomonę susidarai paskaitęs internete. O kai turi galimybę pabendrauti akis į akį gyvai, supranti, jog jie tokie patys žmonės kaip ir tu, jie nori ramiai dirbti ir kurti. Labiausiai sužavėjo rašytojo Firdavs iš Tadžikistano istorija. Jis yra išleidęs ne vieną poezijos knygą, kurios publikuotos Irane, Tadžikistane bei Jungtinėje Karalystėje. Tryliką metų jis dirbo žurnalistu Tadžikistane, bet iškilus pavojams dėl saugumo su šeima atvyko gyventi į Vilnių. Svajoja pamatyti savo knygas išleistas ir Lietuvoje ir tapti Nobelio premijos laureatu.
– Jautriausias jūsų projektas – nuotraukos, sukurtos kartu su „Hero Talents“. Ko galima pasimokyti iš neįgalumą turinčių asmenų?
– Kokį projektą ar projektus dar norėtumėte sukurti – ką svajojate nufotografuoti?
– Projektą „Vyrai gėlėse“ noriu perkelti į knygą. Į parodą tiek daug darbų, kiek norėčiau, negaliu sudėti, tad svajoju apie knygą. O tada jau galima ir parodą surengti.
Svajoju nufotografuoti savo tėtį, nes jo dar nesu fotografavusi, bet labai noriu tai padaryti – tiesa, dar nežinau, kokiu būdu įkalbėsiu. Mamai fotosesiją jau surengiau – geriausi ir tikriausi fotografo kadrai visada bus objektyvą atsukus į artimiausius savo gyvenimo žmones. Labai gaila, bet nespėjau nufotografuoti savo senelio. Jau buvau sugalvojusi fotosesiją pavasarį, kaime, prie žydinčių obelų. Bet pavėlavau.
Tarp fotografavimo ir asmeninių projektų noriu daugiau laiko skirti asmeniniam tobulėjimui, mokymuisi ir fiziniam aktyvumui. Buvau susidomėjusi mėgėjų dviračių sportu, net bandžiau varžybas fotografuoti. Įdomi patirtis – tad galbūt pats laikas įsigyti dviratį ir leistis į nuotykius.