– Pradėkime pokalbį nuo to, kaip atsidūrėte fotografijos pasaulyje?

– Fotografijos kelio pradžia prasidėjo nuo pirmojo mano telefono su kamera. Tada man buvo 13 metų. Tuo metu įdomiausias objektas buvau sau pati. Paskui kurdavau natiurmortus ir juos fotografuodavau. Paskutinėse mokyklos klasėse jau pasiimdavau tėčio skaitmeninį fotoaparatą ir fotografuodavau klasiokus bei draugus mokykloje, gatvėje.

Manau, kad tuo metu tai buvo nauja ir įdomi saviraiškos forma greta meno mokyklos, kurioje mokiausi piešimo, skulptūros, tapybos, kompozicijos. Visas ten įgytas žinias, manau, naudoju ir šiandien fotografuodama. Taisyklės tiek tapyboje, tiek fotografijoje yra tos pačios – žaidimas šviesa, šešėliu, spalva, jų tarpusavio derinimas. Universitete studijavau meno istoriją ir kritiką, domėjausi Lietuvos ir pasaulio garsiausiais fotografais. Bet studijoms įpusėjus supratau, kad teorija ir kitų kūrėjų darbų analizė ne man, nes noriu pati kurti ir fiksuoti akimirkas, aktyviai dirbti fotografijos pasaulyje.
„Vyrai gėlėse“

– Žmonėms gali atrodyti – ak, koks lengvas tas fotografo darbas: patūpčioji, papliauškini ir viskas. Kaip apibūdintumėte savo darbą? Kas sunkiausia?

– Paties fotografavimo mano darbe yra gal tik 30 procentų. Visa kita yra bendravimas su klientu, reklama, turinio kūrimas socialinėse medijose, pasiruošimas fotosesijoms, nuotraukų redagavimas.

Darbas yra gana dinamiškas, turi mokėti rasti išeitį stresinėse situacijose. Tarkime, fotografuojant vestuves būna visko – pradedant jaunųjų pykčiais, ašaromis, baigiant suplyšusiomis suknelėmis, vidurdienio kaitra vasarą ar lietumi. Į situaciją reikia reaguoti greitai – kartais tenka tapti ir geriausia drauge, ir siuvėja, ir floriste.

Visada sakau, kad fotografas turi būti ir geras psichologas. Nes kai žmogų fotografuoji, dažniausiai matai jį pirmą kartą ir turi sukurti jam tokią aplinką, kurioje jis atsipalaiduotų. Tad daug kalbamasi ne tik per pačią fotosesiją, bet ir prieš ją, padedu pasiruošti, parinkti tinkamą aprangą, lokaciją ir pan.

Sunkiausia turbūt yra atskirti laisvą laiką nuo darbo. Nes tai persipina ir nėra aiškios ribos, kas dažnai lemia ir nuovargį. Bet stengiuosi vis dažniau skirti laiko veikloms, kurios visai nesusijusios su fotografija, kad galėčiau pailsėti ir kitą dieną grįžti su naujomis jėgomis.
„Kuriantys Lietuvai: pabėgėlių portretai ir istorijos“

– Ar fotografija – specialybė, iš kurios galima uždirbti?

– Be abejo, jei tik yra noro. Fotografijos sritis labai plati – gali rinktis fotografuoti interjerus, architektūra, tortus ar automobilius. Kiekvienas gali sau atrasti sritį, kuri labiausiai jį traukia. Tik reikia nepamiršti, kad pirmą mėnesį ar pirmus metus gali tekti ir nemokamai fotografuoti – tam, kad susikurtum portfolio. Man atrodo, didžioji dalis fotografų taip pradeda savo kelią. Dar labai naudinga yra kažkuriam laikui turėti mentorių, fotografą, kurio darbais ir darbo procesu žaviesi, ir padirbėti jo asistentu. Prieš kelis metus turėjau progą asistuoti žinomai prancūzų fotografei Claudine Doury, kai ji buvo atvykusi į Lietuvą dirbti prie savo projekto. Išties, buvo nuostabi patirtis.

– Ką labiausiai mėgstate fotografuoti, kas traukia?

– Mano darbas ir didžiausia aistra yra fotografuoti žmones. Ir didžiausiais iššūkis turbūt, nes šie subjektai gyvi – ir juda, ir kalba. Kiekviena fotosesija būna kitokia, sutinki tiek daug skirtingų žmonių, kur gyvenime mūsų keliai gal niekada nesusikirstų. Fotografija leidžia man pažinti žmogų bent valandai.

Man pats gražiausias metų laikas – kai medžiai pabunda ir pradeda sprogti pumpurai, gatvėse einant kvepia alyvos. Šiuo metų laiku ir gimė viena iš mano fotografinių serijų apie vyrus ir gėles.
„Vyrai gėlėse“

– Ar sunku buvo prisikalbinti modelius projektui „Vyrai gėlėse“? Ar sulaukėte skeptiškų vertinimų, kad vyrams gėlės netinka?

– Šis projektas – didžiausias, ką esu fotografavusi iki šiol. Procesas tęsėsi kelis metus, kol pajaučiau, kad turiu pakankami medžiagos. Modelių ieškojau tarp draugų ir bičiulių arba tiesiog užkalbindavau vaikinus baruose ir papasakojusi apie projektą pakviesdavau įsiamžinti. Sulaukiau kelių neigiamų atsakymų ir paaiškinimų, kad nenori fotografuotis gėlių fone, nes tokios veiklos ir tokių nuotraukų nelaiko vyriškomis.

Tačiau didžiajai daliai tai buvo įdomi patirtis ir tik skatino diskusijas apie vyriškumą ir jo stereotipus. Fotografuodavau rytais ir vakarais, tarp žydinčių augalų pievose, upėse ar mano tėvų sode. Nuotraukose įamžinti chemikai, dizaineriai, aktoriai, barmenai, rašytojai. Norėjau atskleisti vyrų jautriąją pusę, jausmingumą, kartu parodyti gamtos grožį ir tai, kad nepaisant lyties visi esame gamtos dalis. Ir tikrai nematau priežasties, kodėl vyrai negali pozuoti tarp žydinčių sakurų ar pienių pievoje ir mėgautis šiuo procesu.
„Vyrai gėlėse“

– Turite daug pabėgėlių nuotraukų. Ar jų istorijos paveikė jus?
– Beveik prieš metus „Caritas“ pakvietė prisidėti prie projekto „Kuriantys Lietuvai: pabėgėlių portretai ir istorijos“ ir nufotografuoti keletą pabėgėlių portretų. Turėjau galimybę susipažinti su įvairių sričių kūrėjais: medicinos studentu, nevyriausybinės organizacijos vadovu, žurnalistu, parkų tvarkytoja, fotografų pora, vertėju ir kitais Lietuvoje prieglobstį radusiais pabėgėliais. Buvo surengtos net dvi parodos – viena „Carito“ patalpose, kita visai neseniai atidaryta Seime. Kartu su portretais pateikiami ir tekstai apie kiekvieno jų gyvenimą Lietuvoje, kur pasakoja, kodėl buvo priversti palikti savo šalį, apie ką šiuo metu svajoja. Tikiuosi, tuos, kas matė darbus ir skaitė istorijas, jos tikrai palietė ir galbūt net pakeitė požiūrį į tai, kas yra pabėgėlis apskritai.
Firdavs iš Tadžikistano

Be abejonės, tai paveikė ir mane. Paprastai, apie tai, kas yra pabėgėlis, nuomonę susidarai paskaitęs internete. O kai turi galimybę pabendrauti akis į akį gyvai, supranti, jog jie tokie patys žmonės kaip ir tu, jie nori ramiai dirbti ir kurti. Labiausiai sužavėjo rašytojo Firdavs iš Tadžikistano istorija. Jis yra išleidęs ne vieną poezijos knygą, kurios publikuotos Irane, Tadžikistane bei Jungtinėje Karalystėje. Tryliką metų jis dirbo žurnalistu Tadžikistane, bet iškilus pavojams dėl saugumo su šeima atvyko gyventi į Vilnių. Svajoja pamatyti savo knygas išleistas ir Lietuvoje ir tapti Nobelio premijos laureatu.
Samira atvyko iš Sirijos – bėgo nuo tėvynėje vykstančio karo. Su savo vyru ir dviem vaikais moteris pirmiausia bėgo į Libaną, po to į Turkiją ir galiausiai pasiekė Lietuvą. Čia gyvena jau daugiau nei keturis metus, čia Samirai gimė sūnus Mohammadas. Moteris sako esanti labai laiminga Lietuvoje, kur vaikai lanko mokyklą, kur nėra problemų – lyg čia būtų antra jos gimtinė. Samira svajoja, kad karai baigtųsi visame pasaulyje
Samira iš Sirijos

– Jautriausias jūsų projektas – nuotraukos, sukurtos kartu su „Hero Talents“. Ko galima pasimokyti iš neįgalumą turinčių asmenų?
– Pozityvumo. Nežinau, iš kur jie jo semia, ir galbūt niekada to nesuprasiu, bet jie taip moka džiaugtis gyvenimu – tiesiog nuolat šypsosi. Mokausi to kasdien ir iš savo partnerio, kuris yra neįgalus. Niekada į jį nežiūrėjau kaip į turintį kažkokią negalią. Man jis pirmiausia yra žmogus ir įkvepianti asmenybė.
„Hero Talents“

– Kokį projektą ar projektus dar norėtumėte sukurti – ką svajojate nufotografuoti?

– Projektą „Vyrai gėlėse“ noriu perkelti į knygą. Į parodą tiek daug darbų, kiek norėčiau, negaliu sudėti, tad svajoju apie knygą. O tada jau galima ir parodą surengti.

Neseniai sugalvojau, kad noriu sukurti fotografijų seriją apie Lietuvos turgus. Didelių ir mažų miestelių. Juk jie nyksta ir su laiku keičiasi – po 10 metų vaizdas jau bus kitas. Su mama vaikystėje beveik kiekvieną sekmadienį keliaudavome į turgų nusipirkti šviežių bandelių ar kiaušinių. Turgaus gyvenimas mane labai įkvepia – ten tiek skonių, spalvų, tekstūrų ir žmonių.
„Hero Talents“

Svajoju nufotografuoti savo tėtį, nes jo dar nesu fotografavusi, bet labai noriu tai padaryti – tiesa, dar nežinau, kokiu būdu įkalbėsiu. Mamai fotosesiją jau surengiau – geriausi ir tikriausi fotografo kadrai visada bus objektyvą atsukus į artimiausius savo gyvenimo žmones. Labai gaila, bet nespėjau nufotografuoti savo senelio. Jau buvau sugalvojusi fotosesiją pavasarį, kaime, prie žydinčių obelų. Bet pavėlavau.
„Hero Talents“

Tarp fotografavimo ir asmeninių projektų noriu daugiau laiko skirti asmeniniam tobulėjimui, mokymuisi ir fiziniam aktyvumui. Buvau susidomėjusi mėgėjų dviračių sportu, net bandžiau varžybas fotografuoti. Įdomi patirtis – tad galbūt pats laikas įsigyti dviratį ir leistis į nuotykius.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją