Darbo paieškų portalo CVbankas.lt duomenimis, darbas degalinėje yra patrauklus tarp darbo ieškančiųjų. Portale degalinių darbuotojams publikuojama apie 40 darbo pasiūlymų, į kuriuos esą vidutiniškai sulaukiama keleto dešimčių kandidatų. Be to, kandidatų į degalinių operatorius vidurkis didesnis nei bendri prekybos ar klientų aptarnavimo sričių vidurkiai.
Siūlomi atlyginimai „į rankas“ degalinių operatoriams:
- „Circle K“ – 550–650 Eur;
- „Viada LT“ – 520–700 Eur;
- „Orlen Lietuva“ – 620–710 Eur.
„Pastebima, kad kai kurie degalinių tinkai įvairiuose miestuose siūlo skirtingus atlyginimus. Pavyzdžiui, vienas iš didžiųjų degalinių tinklų dirbantiems Utenoje, Telšiuose, Šilutėje bei Panevėžyje siūlo nuo 500 eurų atlyginimą, o dirbantiems sostinėje jis nurodomas jau nuo 600 eurų. Tai yra logiška, tiek vertinant darbuotojų paklausą, tiek ir pragyvenimo kaštus skirtinguose miestuose“, – tendencijas pateikia portalo vadovas Tomas Toleikis.
DELFI tęsia publikacijų ciklą apie populiariausių ir dažniausiai sutinkamų profesijų atstovus Lietuvoje. Publikacijose aptariamos jų darbo sąlygos, atlyginimai, didžiausi sunkumai ir įsimintiniausios istorijos.
Jei esate vienas iš populiariausių profesijų atstovų – padavėjas, virėjas, slaugos specialistas, krovikas, statybininkas, apsaugos darbuotojas ir kt. – ir norite pasidalyti savo patirtimi su mumis, susisiekite el. paštu darboistorijos@delfi.lt.
Tapo jaunimo drauge
Degalinės darbuotoja Daiva, kilusi iš mažo Lietuvos miestelio, buvo 26-erių, kai įsidarbino kaimo degalinėje. Tai buvo jos pirmas darbas po vidurinės mokyklos ir vaiko priežiūros. Tuo metu moteris dirbdavo 24 valandų pamainą: nuo 8 val. ryto iki kitos dienos ryto, tačiau mažoje degalinėje darbo esą nebuvo itin daug.
„Naktimis dažnai miegodavau, išskyrus savaitgalius, kai ūždavo jaunimas ir degalinė buvo vienintelė vieta, kur galėdavo, gražiai manęs paprašę, gauti alkoholio. Už tai grėsė didžiulės baudos, bet vadovas džiaugėsi manimi, kad kėliau jo verslą, o aš turėjau daug draugų, viso kaimo jaunimas mane mylėjo“, – atvirai pasakoja moteris.
Kaime gyventi Daivai nepatiko, tad po metų ji persikėlė į miestelį. Kadangi jau turėjo degalinės operatorės darbo patirties, lengvai įsidarbino kitame degalinių tinkle, kur ir prasidėjo tikrieji sunkumai: „Kaime per dieną sulaukdavau vos 10 žmonių, o naujoje degalinėje jau nebeskaičiavau klientų. Būdavo, kad kavą gerdavau pasislėpusi prie kasos, nes tiek žmonių, kad negalėdavau pasitraukti nuo kompiuterio. Kartą apie 15 val. apsiverkiau, nes iki tol nei gerti, nei valgyti, nei į tualetą nebuvo kada nueiti. O aš dar rūkau, taigi patiriant stresą cigaretė tapdavo dar svarbesnė. Per 5 minutes nueidavau į tualetą ir patraukdavau keletą dūmų.“
Vakare, apie 18–19 val., žmonių srautas sumažėdavo, tad darbuotoja eidavo sukrauti likusių prekių. „Būdavo liūdniausia, kai 20 val. kolega, atsakingas už dujas, išeidavo namo, ir likdavau viena. Per žiemą būdavo niūru ir nejauku. Nuo 22 val. vakaro užsirakindavau duris ir aptarnaudavau per langelį. Tada jau prasidėdavo naktinis maratonas. Stovi koks pienburnis prie langelio ir prašo: „Pataisykit man kavos, atneškite kolos ir pašildykite perlenktą sumuštinį.“ Na, ir lakstai po visą 80 kv. m patalpą, kol viską surenki.“
Apie 3 val. nakties, kaip pasakoja moteris, labai norisi miego: „Turėjom raskladūškę, žiemą dar galėdavome kokiai valandėlei prigult. Tik, atrodo, užmiegi, ir skambutis, pašoki ir nebežinai, kur esi. Kažkada atvažiavę policijos pareigūnai juokėsi, kad 10 minučių man skambina ir barškina į duris.“
Vasarą, anot pašnekovės, ji vėl tapdavo jaunimo drauge, nes pažįstamiems naktį parduodavo alkoholio, o po 8 val. ryto viską įvesdavo į kasą. Naktimis prie degalinės langelio pasitaikydavo ir kuriozų. „Vieną naktį lauke, prie langelio, bernai man šoko striptizą, – juokiasi Daiva. – Aiškinau, kad per vaizdo kameras juos stebi apsauga, bet jiems buvo tas pats. Išsirengė nuo striukių iki apatinių.“
Ne juokais išgąsdino sergantis žmogus
Taip atrodo linksmoji jos darbo dalis, o liūdnų istorijų taip pat esą pasitaiko nemažai: „Atvažiavęs berniukas paprašė, kad leisčiau įsipilti pilną baką dujų. Atėjo sumokėti, o jo kortelėje nėra pinigų. Tuo metu už jo susidarė didžiulė eilė. Vyras sako: „Nulėksiu už 10 km iki namų, pasiimsiu grynųjų. Imk mano teises, aš tuoj grįšiu. Nežinau, kaip čia trūksta pinigų.“ Pro langelį įmetė kažkokį pažymėjimą, paleidau ir ėmiausi kitų klientų. Kai nebeliko žmonių, žiūriu, kad jau praėjo valanda, o vaikinukas taip ir negrįžo. Pasižiūrėjau į dokumentą, o ten – latviškos traktoristo teisės.
Skambinau į policijos komisariatą, atvažiavo ekipažas. Policininkai naktį dažnai užsukdavo kavos, tad jau bendraudavome neoficialiai. Jie paaiškino, kad pati esu kalta, jog paėmiau žmogaus dokumentą, todėl jie negalėjo registruoti įvykio, nes aš būčiau dėl to nukentėjusi. O vaikinukas – Latvijos pilietis, ir automobilis su latviškais numeriais, todėl policininkai negalėjo nieko padaryti. Trūkumą turėjau padengti pati, o vėliau per feisbuką suradau jo brolį, šis pinigus atvežė į namus.“
Daiva prisimena dar vieną baisų atvejį: „Lapkričio mėnesį, apie 3 val. nakties, į langelį pabeldė žmogus. Pamačiau, kad jo kakta kruvina. Žmogus prašė pagalbos, kad iškviesčiau policiją, nes jį neva sumušė prie degalinės. Pagalba atvažiavo per 10 minučių. Kol laukėme, jis man pasakojo, kad esąs šizofrenikas ir turi „baltą bilietą“, kad prieš dieną jį sumušė ir jam reikia pagalbos.
Atvažiavo greitoji, žmogų išsivežė. 6 val. ryte paprastai atrakindavome duris, kad klientai galėtų užeiti į vidų. Žiūriu – į degalinę įlinguoja tas pats vyriškis be batų. Jis man pasakoja, kad greitoji jį nuvežė į Klaipėdą, bet ten niekas nepriėmė, tad parvežė atgal į miestelį. Aiškino, kad jam reikia policijos, kad jis yra pavojingas ir gali mane užmušti. Paskambinau policijai, laukėme apie pusvalandį. Per tą laiką jis paėmė alaus ir langų skysčio, pasiėmęs vienkartinių peilių grasino ką nors nužudysiąs, siūlė man galvą išplauti alumi.“
Diena po darbo – baisesnė nei pats darbas
Daiva namo grįždavo apie 9 val. ir išvesdavo į lauką šunį. Vyras jau būdavo darbe, o vaikai mokykloje. Iki 13 val. ji „atsijungdavo“, o paskui vis prabusdavo: „Tai šviesa, tai garsai, tai grįžę iš mokyklos vaikai trukdo. Vaikams buvau griežtai įsakiusi, kad, kol aš miegu, namuose turi būti mirtina tyla. Suvalgot po sumuštinį ir tyliai einate ruošti pamokas. Ne visada jiems pavykdavo, tada tapdavau pati didžiausia ragana, pikta visą vakarą.“
Moteris degalinėje dirbo pusantrų metų, o per pirmą mėnesį esą neteko 10 kilogramų, tad nebesvėrė nė 50 kg. Anot jos, diena po darbo – baisesnė nei pats darbas: „Veido oda kaskart po darbo tapdavo raudona ir išberta. Tą dieną būdavau tokia suirzusi, kad nežinodavau, kur lįsti, o juk reikėdavo ir valgyti padaryti, ir vaikais rūpintis, o norėdavosi pasiųsti visus velniop.“
Tuo metu Daiva uždirbdavo 600 eurų „į rankas“ ir to esą jai užtekdavo, mat nesitikėjo su viduriniu išsilavinimu gauti gerai mokamą darbą. Be to, miestelyje – mažai darbų, todėl darbo vieta degalinėje, sako ji, buvo saugoma. „Aš iš penkių operatorių buvau jauniausia, visos kitos –veteranės, degalinėje dirbančios nuo 7 iki 20 metų. Tos moterys po darbo pamiega porą valandų ir važiuoja į sodą ar į svečius. Neįsivaizduoju, kaip joms taip pavykdavo, nes mane toks grafikas labai išmušė iš vėžių. Galiausiai net vyras juokėsi, kad žino visų sumuštinių kainas, nes aš per miegus jas vardindavau.“
Dirba nuolatiniame chaose
Dar viena jauna moteris Viktorija (vardas pakeistas – DELFI) vasarą dirbo viename iš didžiųjų degalinių tinklų. Trečio kurso studentė po mokslo metų ieškojo darbo vasarai, turėjo draugių, kurios jau dirbo degalinėje, tad nutuokė, koks darbas gali laukti, – nusprendė jį išbandyti. Tiesa, Viktorija dirbdavo tik dieną, o iš kolegių esą yra girdėjusi, kad naktinė pamaina – sunkiausia darbo dalis.
Viktorijos manymu, šį darbą atliekantys žmonės turi geležinius nervus. Anot jos, visi aptarnavimo srityje dirbantieji nusipelnę pagyrų, nes geba bendrauti su įvairiais žmonėmis ir jų toli nepasiųsti: „Degalinių operatoriai susiduria su visa puokšte žmonių: nuo narkomanų iki alfa patinų, kurių ego – didesnis nei džipas, kurį jie vairuoja. Visiems juk reikia į degalinę.“
Štai kaip atrodė jos įprasta darbo diena: prie kasos ir kolonėlių, šaldytuve, priimant prekes, gaminant maistą, valant kavos aparatą, priimant degalus bei dujas, valant tualetus, plaunant grindis. Ir visus šiuos darbus esą darydavo vienas žmogus:
„Į darbą atvykdavau prieš 8 val. ryte, nes reikėdavo pakeisti kolegę, kuri dirbdavo nuo 20 arba 22 val. Tuomet prasideda pats pikas: esi viena prie kasos, degalinė pilna žmonių, kažkas nori sumuštinio, baigėsi tai grietinėlė, tai pienas, tai kavos pupelės. Jau dešrelė ima degti, nes neturi tiek rankų, kad pagamintum tą dešrainį, tada per skubėjimą kažkieno nepaklausei, ar nereikia sąskaitos faktūros, ir ant tavęs ima rėkti, bet negali klausytis, nes kitas žmogus skambina į duris – atvežė prekes.
Tada, ačiū Dievui, pasirodo kita kolegė (dažniausiai – degalinės vadovė), ji meta savo darbus ir ima mažinti klientų srautą, o tu bėgi priimti prekių. Kai baigi, eini pas kažkokį genijų su prabangiu automobiliu į plovyklą, mat jis nesugebėjo palaukti, kol užsidegs ženklas, kad galima išvažiuoti, ir užstrigo. Dažniausiai tai būdavo moterys.
Tada apie 10 val. manija apmažėja, turi laiko pradėti dėlioti prekes į vietas, suskaičiuoti cigaretes ir t. t. Tuomet apie 10 val. ateina kita kolegė, ji lieka prie kasos, o tu eini į lauką: reikia surinkti šiukšles, nuplauti kolonėles, o baigus jau gali pietauti. Pietums turime apie 15 minučių, nes per pietų metą nenori palikti kolegės vienos prie kasos. Prie kasos yra skambutis – kolegės praneša, jei prie kasos vienos jau nesusitvarko, tad nebaigi valgyti ir eini padėti. Kai apmažėja klientų, tada jau gali pabaigti pietus.
Savaitgaliais gali būti kelios valandos, kai dirbi visiškai viena. Vadinasi, jei nori į tualetą, tai arba degalinėje neturi būti klientų, tada užrakini duris ir meldiesi, kad niekas neatvažiuos pilti degalų, arba kvieti apsaugą, nes jei gerai sutari su apsauginiais, jie atvažiuos ir prižiūrės parduotuvę, kol būsi tualete. Tai yra ganėtinai gėdinga, ypač jei mėnesinės, o dėl nesibaigiančių klientų srauto negali pasikeisti higieninio paketo.“
Vaizdai – kaip iš siaubo filmo
Šią profesiją jauna moteris vertina kaip daug streso keliančią ne tik dėl bendravimo su klientais, bet ir dėl darbo su kenksmingomis medžiagomis. Pavyzdžiui, darbuotojas privalo apsirengti visą kostiumą, jei reikia išplauti automobilių plovyklą. Tik palikus lopinėlį neapsaugotos odos, esą kelias savaites turės priminimą. Maža to, prisideda kasininkės ir virtuvės šefo darbas: „Prisipažinkite, kad į degalinę važiuojate ne dėl kuro, juk visi perka kavą ir dešrainį. Ši profesija iš darbuotojo reikalauja labai daug, o to neįvertina nei vadovybė, nei klientai.“
Viktorija prisimena kelias istorijas, kurios įsirėžė į atmintį. Tik pabrėžia, jog nereikia manyti, kad kiekvieną dieną pasitaikydavo tokių klientų, jie esą dažnai būdavo tokie pat pavargę kaip ir darbuotojai.
„Pamenu, prie kasos buvau viena, nes kolegė pietavo. Kadangi nebuvo klientų, nusprendžiau apžiūrėti, ar viskas gerai, t. y. ar kavos aparatuose užtenka pieno, kavos, ar lentynose netrūksta kokių nors prekių, gal grindys purvinos. Apžiūrėjau ir klientų tualetą – jis buvo švarus. Pamačiau, kad atvyksta klientas, grįžtu prie kasos, o jis nueina į tualetą. Išėjęs pro duris mane informavo, kad tualetas baisus ir nesutvarkytas, kažkam ten nutiko nelaimė. Aš jam padėkojau, kad informavo, o mintyse galvoju: „Dieve, ką jis ten padarė.“ Juk prieš minutę žiūrėjau, tualetas buvo švarus, o jis buvo pirmas klientas. Vaizdas, kurį pamačiau, buvo kaip iš siaubo filmo: ant klozeto dangčio bei viduje buvo pilna išmatų, jis dar sugebėjo jomis papaišyti sienas“, – pasakoja pašnekovė.
Be to, anot jos, degalinėje dažnai lankydavosi narkomanas, jis kartais bandydavo prie degalinės langų lauke numigti. Žmogų reikėdavo atidžiai stebėti, nes kartais esą bandydavo pavogti prekių. „Jo hobis buvo „kabinti“ darbuotojas. Kiekvieną kartą apsilankęs man aiškindavo, kad jam Dievas sakė, jog turime būti pora, ir neišeidavo iš degalinės, kol neimdavau grasinti apsauga. Skamba gal ir juokingai, bet po 15 karto juokas dingsta, nes suvoki, kad jis tikriausiai neturi namų ir miega kažkur šalia degalinės.“
Dar vienas Viktorijos įsimintinas klientas į degalinę užsuko vėlyvą sekmadienį: „Dirbau viena. Savaitgaliais visad būdavo sunku su grynaisiais pinigais: smulkiųjų beveik niekad nebūdavo, tad smulkinti pinigų tikrai negalėjome. Užsuko apie 55 metų vyriškis. Norėjo, kad jam pasmulkinčiau 50 eurų, nes vaikams ketino duoti po 10 eurų. Pasakiau, kad to padaryti negaliu, nes liksiu be smulkių grynųjų, o jis atsisakė ką nors pirkti. Galiausiai supyko ir ėmė grasinti, kad mane sumuš, kad po darbo pasigaus, kad manęs lauks, žodžiu, mirsiu. Yra pagalbos mygtukas, bet vyras atrodė labiau kaip lunatikas nei rimtai nusiteikęs, tad jam padėkojau ir paprašiau išeiti iš degalinės. Jis išėjo, bet tiesiog nemalonu, kad yra žmonių, kurie sau leidžia šnekėti tokius dalykus.“
Vadovai ir atlyginimas
Kaip pasakoja Viktorija, degalinės vadovė buvo labai maloni moteris, kuri esą darė viską, kad darbuotojams būtų lengviau. Vienintelė bėda, kurią įvardija pašnekovė, – degalinių darbuotojams kraunama vis daugiau darbų, naujų papildomų darbuotojų samdyti vadovybė esą nenori, kaip ir kelti algų, nors darbų atsiranda vis daugiau.
Tuo metu atlyginimas, anot jaunos darbuotojos, buvo ganėtinai geras, o daugiausia uždirbti esą pavykdavo apie 700 eurų. Tai, pasak jos, tikrai didesnis atlygis, nei dirbant drabužių parduotuvėje ar pardavėja.
„Darbų per daug, o žmonių per mažai. Jei darbuotojas be trukdymų negali papietauti ar kelias valandas nueiti į tualetą, nes dirba vienas, tai joks atlyginimas nebus vertas tokių sąlygų. Tačiau turiu pabrėžti, kad, jei būtų daugiau darbuotojų pamainoje, darbo sąlygos ir atlyginimas tikrai būtų adekvatūs“, – aiškina ji.
Tai, anot jos, – darbas žmonėms, kurie mėgsta dinamiką, yra greiti ir moka bendrauti su žmonėmis. Viktorija mano, kad, jei žmogus nori, tai tokį darbą tikrai verta dirbti. „Aš turėjau kitų karjeros planų, nenorėjau būti degalinės operatore, bet daugelis mano kolegių buvo vyresnės moterys, nuo 35-erių metų, auginančios vaikus. Joms šis darbas, nors pamainos ir buvo sunkios, tiko, nes leido be išsilavinimo uždirbti sąlyginai daug, o darbovietė suteikia galimybę kilti karjeros laiptais. Taigi šis darbas buvo ne man, bet tikrai yra žmonių, kuriems jis tinkamas ir mėgstamas“, – įsitikinusi Viktorija.
Šokoladas, gėlės, komplimentai ir kvietimai į pasimatymą
Viename didžiųjų Lietuvos miestų dirbanti Sigita (vardas pakeistas moters prašymu – DELFI) vysto savo jauną vasaros verslą, o kadangi tai yra tik sezoninis darbas, uždirbti visai žiemai nepavyksta, tad žiemą ji dirbo degalinėje. „Žiemą visiškai nepalanku vystyti verslo, o nuo spalio iki kovo pabaigos turiu daug laisvo laiko“, – sako ji.
Kaip pasakoja pašnekovė, dirbant degalinėje sunkiausia – naktinis darbas, mat jai tekdavo dirbti 24 val. per parą. Po tokio nepertraukiamo darbo darbuotojai turėdavo tris laisvadienius. Anot jos, ilgą laiką dirbant tokiu režimu, pablogėtų sveikata, mat prisideda ir tai, kad tenka visą dieną stovėti.
„Kai esu vyturys, visą naktį išbūti, kad ir kiek esu pailsėjusi, labai sunku. Nuo 3 val. nakties tiesiog nori nenori linksti prie stalo. Beje, gerai, kad degalinėse nebėra alkoholio. Tai mums palengvina darbą, nors klientams tik blogiau“, – šypsosi Sigita.
Moteris priduria, kad darbą degalinėje apsunkina ir žmonių nesąžiningumas, nesupratingumas bei neatidumas.
„Kai kurie degalinės klientai pasako bet kokį kolonėlės numerį ir, kas blogiausia, – sumoka mažiau, o priėjęs kitas klientas įvardija vėl tą pačią kolonėlę. Taigi skirtumą turime padengti mes, operatoriai. Žmonių srautas didelis, neįmanoma visų sugaudyti. Gerai, kad yra kameros ir galima matyti lietuviškus automobilių numerius, o jei pasitaiko, tarkim, latviški, nieko nepakeisi – moki iš savo algos“, – pasakoja Sigita.
Paklausta, ar nebuvo baisu šį darbą dirbti naktimis, kai degalinėje lieka tik vienas žmogus – pats darbuotojas, pašnekovė pripažįsta, kad iš pradžių būdavo nejauku, bet po kurio laiko esą priprato. „Šalia visada yra kolega vyras, nors, kilus pavojingai situacijai, manau, tai neišgelbėtų. Gal man ramiau, kad veikia kameros. Kasoje niekada nebūna didelių sumų, tad nėra ko bijoti“, – aiškina Sigita.
Ji priduria, kad pasitaiko nuolatos piktų žmonių. Anot pašnekovės, visada atsiranda klientų, kurie būna nepatenkinti aptarnavimu, eilėmis, mėgsta bambėti, pavyzdžiui, dėl to, kad keičiasi operatorės, gąsdina atsakingais asmenimis, bet vis tiek sugrįžta.
Vis dėlto, pasak Sigitos, patys maloniausi klientai nuperka šokoladų, palieka arbatpinigių, o prašymo gauti asmeninį telefono numerį ar kvietimo į pasimatymą moteris esą buvo sulauksi ne vieną ir ne du kartus. Taigi, sako ji, susigyvenus su nuolatiniais klientais ir kuo ilgiau dirbant šiame darbe tampa lengviau.
„Nuolatinis degalinės klientas atvykęs visada nuperka kiekvienai operatorei po šokoladą. Šventinėmis dienomis sulaukiu gėlių, ir ne po vieną. O apie komplimentus jau net nereikia ir pasakoti, sulaukdavau beveik kas kartą, kai dirbdavau. Turėjau ir naktinį vyruką, kuris ateidavo nusipirkti maisto ir cigarečių. Iš pradžių nedrąsiai kalbino, galiausiai paprašė numerio. Nusiminė, kai pasakiau, kad išeinu iš darbo“, – šypsosi Sigita.
Kalbėdama apie atlygį ji pabrėžia, kad jis – mažas, mat už naktinį darbą galėtų uždirbti daugiau. Maža to, už šventines dienas darbdavys esą nemokėjo. Moteris atskleidė, kiek uždirbdavo per mėnesį, – 500–600 eurų „į rankas“, priklausomai nuo darbo dienų skaičiaus per mėnesį.
„Man patinka dirbti su žmonėmis, jei atlyginimas būtų didesnis, grįžčiau žiemą atgal. Niekada iš vadovų nesu girdėjusi apie blogą aptarnavimą ar kitą pavestą atlikti darbą. Gavau pasiūlymą pereiti į aukštesnes pareigas, o išeinant iš darbo klausė, kokios algos norėčiau. Įvardijus sumą, atsakė, kad norimos sumos man mokėti negali. Nors aš ir nebūčiau likusi, nes vasaros sezonu turiu savų darbų“, – atvirai sako Sigita.
Atsakė keli degalinių tinklai
DELFI penkių didžiųjų degalinių tinklų atstovų paprašė pakomentuoti straipsnyje minimas darbuotojų darbo sąlygas. Komentarus atsiuntė du tinklai.
Anot „VIADA LT“ mažmeninės prekybos direktoriaus Vytauto Bacevičiaus, įmonė skiria didelį dėmesį ne tik klientams, jų aptarnavimui, bet ir įmonės darbuotojams.
„Mums itin svarbus neperdėtas, nuoširdus dėmesys ir gyvas bendravimas su kiekvienu iš jų. Operatorių darbas įvairiapusis ir reikalauja tiek psichologinių, tiek fizinių jėgų. Todėl mūsų tinklo degalinėse seniai esame atsisakę 24 val. trukmės darbo pamainų, darbo metu darbuotojai naudojasi jiems priklausančiomis pertraukomis. Siekdami tolygiau paskirstyti darbo krūvį, didžiausius klientų srautus turinčiose degalinėse pagal poreikį didiname pamainoje dirbančių darbuotojų skaičių“, – dėsto jis.
Taip pat V. Bacevičius priduria, kad didindama darbuotojų kompetenciją bei keldama klientų aptarnavimo kokybę įmonė nuolat investuoja į darbuotojų mokymus, jų ugdymą: „Aptarnavimo sektoriuje pasitaiko įvairių situacijų. Džiaugiamės, kad įmonės sukurta vaizdinė mokomoji priemonė – mokomųjų filmų ciklas – padeda darbuotojams profesionaliai spręsti ir suvaldyti konfliktines situacijas bei kokybiškai aptarnauti klientus pagal įmonėje nustatytus standartus.“
Kaip sako „VIADA LT“ atstovas, įmonė vadovaujasi principu „Laimingi darbuotojai – laimingi klientai“: „Nuolat investuojame į darbo sąlygų gerinimą, darbuotojų mokymus, atlyginimų didinimą. Mokame konkurencingą atlyginimą ir priemokas už pasiektus darbo rezultatus, kitus vienkartinius priedus darbuotojų motyvacijai skatinti. Bendrovės darbuotojai draudžiami nuo nelaimingų atsitikimų – apsauga galioja visame pasaulyje, suteikiamos papildomos mokamos atostogų dienos, visi turi išskirtinių nuolaidų degalinėse parduodamiems degalams, prekėms ar paslaugoms.“
Monika Milė, „Circle K“ Žmogiškųjų išteklių departamento direktorė, sako, kad mažmeninės prekybos sektorius yra vienas dinamiškiausių, vertinant darbuotojų kaitą. Anot jos, kadangi šiame sektoriuje darbdaviai dažniausiai priima žmones be patirties ir juos visko apmoko, būtent tai ir sukuria daugiausia papildomo darbo krūvio darbuotojų komandoms.
„Mes, kaip darbdaviai, nuolat ieškome naujų ir inovatyvių būdų, kaip supaprastinti darbo procesus ir adaptuotis prie mažmenos rinkos specifikos, kad naujai prisijungęs žmogus galėtų greitai perprasti darbo specifiką“, – komentuoja M. Milė.
Ji taip pat priduria, kad sudarydama darbo grafikus įmonė visada atsižvelgia į darbuotojų poreikius – suteikiama galimybė dirbti visą pamainą ar tik kelias valandas, galima pasirinkti, kada dirbti patogiau, – naktinėje ar dieninėje pamainoje: „Mūsų degalinėse klientai gali apsilankyti bet kuriuo paros metu, tačiau maksimali operatoriaus pardavėjo pamaina yra 12 valandų. Netikime, kad dirbant ilgiau darbuotojas gali būti tiek pat produktyvus ir sukurti klientui geriausią patirtį apsilankius pas mus.“
Anot „Circle K“ atstovės, darbas degalinėse yra dinamiškas ir įvairus. Anot jos, degalinės komanda pati nusprendžia, kaip ji pasiskirsto savo darbus: kiekvienas žmogus turi galimybę savo dieną turėti pilną skirtingų užduočių arba, atvirkščiai, susikoncentruoti į vienos srities atsakomybes.
„Be lankstaus grafiko, darbo specifikos ar augimo galimybių, kiekvienam yra svarbus atlygio klausimas. Per paskutinius metus algą „Circle K“ degalinių darbuotojams pakėlėme 10 proc., ir tai buvo didžiausias algos kėlimas turint omeny mažmeninės prekybos degalais segmentą. Taip pat mes ne tik laikomės visų įstatymuose numatytų mokėjimo tarifų (tokių kaip dvigubas įkainis už šventines dienas), bet ir iškilus nenumatytiems atvejams už viršvalandinį laiką savo darbuotojams mokame daugiau nei likęs mažmeninės prekybos degalais segmentas: rinkos vidurkis yra mokėti 1,5 karto, o mes mokame 1,75 karto“, – sako pašnekovė.
Jei esate vienas iš populiariausių profesijų atstovų – padavėjas, virėjas, slaugos specialistas, krovikas, statybininkas, apsaugos darbuotojas ir kt. – ir norite pasidalyti savo patirtimi su mumis, susisiekite el. paštu darboistorijos@delfi.lt.