– Laura, pirmiausia grįžkime į laikus, kai mokėtės mokykloje. Kokie prisiminimai užplūsta apie tai pagalvojus?
– Esu baigusi Mikalojaus Daukšos mokyklą, apie ją prisiminimai labai malonūs. Mokiausi literatūrinėje klasėje, šis dalykas man puikiai sekėsi. Dažnai prisimenu lietuvių kalbos mokytojos posakį: „Yra valia – yra žmogus. Nėra valios – nėra žmogaus.“ Džiaugiuosi, kad iki šiol bendrauju su mokykloje sutiktomis draugėmis.
– Ar teko darbuotis dar mokantis mokykloje?
– Tuo metu nebuvo populiaru mokiniams susirasti darbą laisvu nuo mokslų metu. Tačiau mokydamasi dešimtoje klasėje darydavau rankdarbius – odinius segtukus į plaukus. Pamenu, kartą su drauge pagaminome įvairių rankdarbių ir dalyvavome Kaziuko mugėje. Buvo labai šalta, bet pavyko parduoti visus pagamintus rankdarbius.
– Ar vaikystėje turėjote svajonių profesiją?
– Būdama vaikas, kitaip nei bendraklasiai, negalvodavau, kuo norėsiu būti užaugusi. Apie studijas pradėjau svarstyti dvyliktoje klasėje. Tuomet pagalvojau, kad man labai patiktų stiuardesės darbas – dirbant jį būtų galimybė daug keliauti, aplankyti skirtingas pasaulio vietas. Įsivaizdavau, kad tai būtų visiškai nemonotoniškas darbas.
– Kur mokėtės baigusi mokyklą?
– Po abitūros egzaminų pradėjau mokytis tuometiniame Transporto technikume, mano pasirinkta specializacija buvo keleivių aptarnavimas oro uostuose ir orlaiviuose. Baigę šias studijas galėjome dirbti kelionių agentūrose arba pačiuose lėktuvuose. Baigusi pirmą kursą gavau pasiūlymą dirbti Vilniaus oro uosto informacijos skyriuje. Būtina sąlyga norint įsidarbinti buvo mokėti anglų kalbą, o aš ja kalbėjau laisvai. Tada ir prasidėjo mano pažintis su aviacijos pasauliu. Vėliau dirbau Vilniaus oro uosto biuro vadybininke. Dar po trejų metų, baigusi studijas, dalyvavau Lietuvos oro linijų paskelbtame konkurse dėl stiuardesės darbo. Iš šimto kandidatų buvo atrinkti 25, džiaugiuosi, kad buvau viena iš jų. Po atrankos reikėjo baigti sudėtingus, kelių mėnesių trukmės kursus, tada pradėjau dirbti stiuardese.
– Kiek laiko dirbote šį darbą?
– Šį darbą dirbau apie dešimt metų. Liko labai gražūs prisiminimai. Stiuardesės profesija yra išskirtinė, nes juk mažai kas gali tą pačią dieną pabūti net keliose Europos vietose, o vakare grįžti namo. Kiekvieną kartą, kai keliauju lėktuvu, labai laukiu, kada lėktuvas kils ir leisis. Taip pat džiugina, kad nesvarbu, koks oras virš žemės, pakilus virš debesų galima pamatyti saulę, kurios lietuviams taip trūksta.
– Kas nutiko, kad atsisakėte šio darbo?
– Tiesiog bankrutavo skrydžius vykdžiusi bendrovė, tad likau be darbo. Teko ieškotis darbo kitur. Dirbdama skrydžių palydove studijavau Mykolo Romerio universitete viešąjį administravimą. Universitete įgytų žinių prireikė naujajame darbe – tapau degalinės administratore. Tačiau darbas atrodė monotoniškas. Galbūt dėl to, kad buvau pripratusi daug bendrauti su žmonėmis, o šis darbas buvo su dokumentais. Šeima taip pat jautė, kad dirbdama naujame darbe nesu laiminga. Jie pastebėjo, kad dažnai su nostalgija prisimenu laikus, kai dirbdavau lėktuvuose.
– Ir kilo mintis dar kartą keisti darbą?
– Link šio darbo mane pastūmėjo sūnus. Jis kartą pasakė, kad galėčiau dirbti kirpėja. Tuomet susimąsčiau, kad gal būčiau laiminga dirbdama šį darbą. Brolį kirpdavau nuo pat vaikystės, kai buvau paauglė, pati domėdavausi įvairiomis šukuosenomis, plaukų dažymais. Po sūnaus žodžių pagalvojau, kad jei lig šiol išmokau daugybę dalykų, tai įgijusi naujų žinių ir įgūdžių galėčiau tapti ir kirpėja. Ilgai ieškojau mokymo įstaigos, kur galėčiau baigti kirpėjos mokslus. Pasirinkti mokslai truko beveik metus, mokėmės vyriškų ir moteriškų kirpimų, taip pat buvome mokomi daryti šukuosenas, vėliau atlikome praktiką ir laikėme egzaminus.
– Jums tenka ne tik kruopščiai atlikti darbą, bet ir nemažai bendrauti su klientais – ar tai nevargina?
– Man labai įdomu bendrauti su žmonėmis. Pas mane ateina kirptis daugybė įdomių žmonių ir dalinasi savo patirtimi, išgyvenimais. Pasitaiko ir liūdnų žmonių, tačiau jie atėję gauna ne tik kirpėjos paslaugą. Visada stengiuosi pasidomėti kliento būsena, labai svarbus dalykas mano darbe yra psichologija. Taigi bendravimo mano darbe daug ir tai mane džiugina, aš puikiai sutariu su savo klientais.
– Ar buvo taip, kad darbiniai santykiai peraugo į draugystę?
– Ne, aš su klientais po darbo nebendrauju. Stengiuosi, kad su jais išliktų tik darbiniai santykiai.
– Kokios savybės būtinos norint sėkmingai dirbti kirpėjo darbą?
– Labai svarbu pasitikėti savimi. Taip pat labai svarbus kūrybingumas, jo dažnai prireikia stengiantis įgyvendinti kliento lūkesčius. Geras kirpėjas yra tas, pas kurį sugrįžta klientai, patiki savo plaukus.
– Kokia jūsų darbo diena?
– Įprastai dirbu nuo 10 iki 20 val. Jei reikia, galiu dirbti ir dvylika valandų per dieną, šeštadieniais kartais reikia keltis ir 6 valandą ryto, nes ilgai užtrunka vestuvinių ar kitų šventinių šukuosenų kūrimas. Sekmadieniais įprastai ilsiuosi. Mano darbas yra labai kūrybiškas, todėl reikia tinkamai pailsėti.
– Ar linkėtumėte šį darbą dirbti savo vaikams?
– Vakar veždama savo vaiką į mokyklą klausiau, kuo jis norėtų būti baigęs mokslus. Sūnus atsakė, kad norėtų tapti rusų kalbos mokytoju. Jis paklausė, kaip vertinu jo pasirinkimą. Atsakiau jam, kad linkiu išsirinkti profesiją, kuri jam pačiam patiktų. Labai svarbu dirbant darbą neskaičiuoti, kiek liko valandų iki darbo pabaigos. Taip pat labai svarbu domėtis savo darbu, nuolat tobulėti. Turėdama laisvą minutę aš internete domiuosi madų tendencijomis, nuolat lankausi seminaruose. Jei mano vaikai norės sekti mano pėdomis, aš jiems mielai duosiu patarimų, bet niekada nesieksiu, kad jie būtinai rinktųsi tą pačią profesiją kaip mano.
– Ar esate pagalvojusi, ką veiktumėte, jei nedirbtumėte šio darbo?
– Apie tai visiškai nesusimąstau. Džiaugiuosi, kad turiu mėgstamą darbą, ir jį su malonumu dirbu. Negalvoju ir apie galimybę išvykti padirbėti į užsienį. Turiu šeimą Lietuvoje ir nenorėčiau jos palikti dėl didesnio atlyginimo.
– Kas darbe labiausiai patinka?
– Labiausiai patinka pasiektas rezultatas. Visi žmonės skirtingi, todėl nelengva įvykdyti visų norus – nukirpti būtent taip, kaip žmogus nori. Labiausiai džiaugiuosi, kai pavyksta tai padaryti. Taip pat labai malonu, kai atlikusi darbą sulaukiu gerų atsiliepimų, – tada jaučiuosi vertinama, smagu, kai žmonės būna patenkinti.
– Ar galite pasidalinti darbe nutikusia linksma istorija?
– Mano darbe išskirtinės istorijos nėra buvę. Kartą atėjo klientė ir atsinešė nuotrauką, pagal kurią turėjau padaryti šukuoseną. Maniau, kad ji su tokia šukuosena atrodys juokingai, bet ji vis tiek prašė tai padaryti, neatsižvelgdama į mano nuomonę. Vis dėlto įgyvendinau jos norą ir ji išties nuliūdo.
– Ko palinkėtumėte dvyliktos klasės moksleiviui, kuris dar nėra apsisprendęs, kuo norėtų būti baigęs mokyklą?
– Pirmiausia reikia domėtis įvairiomis studijomis, specialybėmis. Šiais laikais yra kur kas daugiau galimybių atrasti save – rengiamos studijų mugės, mokiniai konsultuojami mokyklose. Nemažai patarimų galima rasti ir žiniasklaidoje. Svarbu nepatingėti ir pasidomėti.
– Kas jums darbe teikia didžiausią laimę?
– Didžiausia laimė man yra teikti paslaugas, kurios džiugina klientus. Tai kūrybinis procesas, lyg kelias su sunkumais, netikėtumais ir atradimais.
Šis interviu yra išrauka iš Manto Karanausko knygos „Mano kelias į sėkmę“. Autorius yra Vilniaus Balsių progimnazijos ir Erudito licėjaus geografijos mokytojas. Idėja pakalbinti pašnekovus apie jų pasirinktą profesinį kelią knygos autoriui kilo darbuojantis ugdymo įstaigoje, rengiant mokinių susitikimus su skirtingų profesijų atstovais. Sužinojęs, jog nėra išleista jokios knygos, kurioje būtų aprašomos skirtingų žmonių profesinės sėkmės istorijos, Mantas Karanauskas nusprendė įgyvendinti savo sumanymą ir susitiko su dvidešimt trimis pašnekovais, kurių pasakojimus galite rasti knygoje.