Nusivylusi darbu prekyboje Lijana tik po motinystės atostogų suprato, kokią profesiją nori rinktis: tačiau šis kelias – ne kiekvienam

Ilgus metus Šiauliuose gyvenanti Lijana Simsonienė – gyvas pavyzdys žmogaus, nuolat ieškančio ir bandančio save atrasti iš naujo. Buhalterės mokslai, po to ilgus metus trukęs darbas prekybos srityje moters nedžiugino. Motinystė ir trumpas atsitraukimas nuo darbo Lijanai tapo puikiu akstinu keisti karjeros kryptį dar kartą. Šiandien moteris sakosi besijaučianti ne tik laiminga, bet ir galiausiai atradusi savo pašaukimą.

Buhalterijos mokslai neprilipo

Studijos ir mokslai Lijaną lydi kone visą gyvenimą, rašoma pranešime žiniasklaidai. Vos baigusi mokyklą Pasvalyje, jauna moteris ėmė krimsti buhalterijos mokslus, tačiau netruko suprasti, kad ši specialybė ne jai: „Šiais laikais yra karjeros konsultantai, kurie jaunuoliams padeda suprasti, koks darbas jiems tiktų. Aš mokyklą baigiau daugiau nei prieš 20 metų. Stojau mokytis į buhalteriją, galima sakyti, atsitiktinai, todėl nenuostabu, kad jau praktikos metu supratau, jog tokio darbo nenoriu.“

Ilgus metus Lijana dirbo įvairius darbus prekybos sektoriuje. Gyvenimo didesniame mieste troškulį jutusi moteris su vyru persikėlė gyventi į Šiaulius. Čia, kaip pati pastebi, atsivėrė daugiau galimybių. Na o trumpas stabtelėjimas darbuose auginant sūnų Lijaną privertė viską pergalvoti iš naujo.

„Kurį laiką pabuvusi namuose ėmiau galvoti, kur noriu save realizuoti. Puikiai suvokiau, kad prekybos sektoriuje visą gyvenimą dirbti nenoriu, todėl ėmiau svarstyti apie dar vienus mokslus“, – pasakoja moteris.

Grįžo į studijas pilna koja

Socialinis darbas – ši specialybė patraukė Lijaną todėl, kad apie ją tiesiog nieko nežinojo. Smalsumas nuvedė patirti, o žingeidumas – išmokti.

„Profesinėje mokykloje ėmiau mokytis socialinio darbuotojo padėjėjo profesijos ir labai greitai supratau, kad tai yra mano sritis. Praktiniai mokymai man taip pat labai patiko, tačiau suvokiau, kad noriu daugiau. Jaučiau žinių troškimą, todėl dar nebaigusi šių mokslų paraleliai ėmiau studijuoti socialinį darbą Šiaulių valstybinėje kolegijoje“, – savo grįžimą į mokslus prisimena Lijana.

Paklausta apie tai, kaip sekėsi suderinti mokslus dvejose mokymosi įstaigose ir spėti aprėpti namų buitį bei auginti sūnų, Lijana šypsosi: „Viskas įmanoma. Vyras, šeima man labai padėjo. Kai atėjusi mokytis suvokiau, kad ši specialybė mane „veža“, kelio atgal nebebuvo.“

Į socialinį darbą – vedini pašaukimo

Šiaulių valstybinės kolegijos antro kurso studentė sako, kad socialinio darbuotojo profesija – ne kiekvienam: „Į socialinį darbą žmonės ateina pašaukimo vedini. Tu suvoki, kad nori padėti silpnesniam. Šios profesijos darbo laukas yra labai didelis, o kiekviena diena – pilna iššūkių ir reikalauja kūrybiškumo. Kai tu suvoki, kad nedideliais žingsneliais gali keisti kito žmogaus gyvenimą, supranti, kaip smarkiai pradedi keistis ir pats.“

Lijana ne tik stropiai studijuoja, bet ir aktyviai įsitraukia į kolegijos veiklas. Viena priežasčių – edukuoti žmones apie socialinio darbuotojo specialybę ir paneigti visuomenėje sklandančius mitus.

„Dažnai mano profesijos atstovus painioja su vaiko teisių apsaugos specialistais. O mokykloje vaikai baiminasi dirbančio socialinio darbuotojo, nes, dažnu atveju, su juo susiduria ištikus bėdai. Norėtųsi, kad visi suprastų, jog mūsų misija – padėti“, – aiškina studentė.

Nors šiuo metu moteris atsidavusi mokslams, neseniai dalyvavo tris mėnesius trukusiame Nacionalinės regionų plėtros agentūros organizuotame projekte, kur turėjo galimybę praktiškai įtvirtinti studijų metu įgytas žinias padėdama moterims, atvykusioms iš karo niokojamos Ukrainos.

„Padėjau moterims įsitvirtinti darbo rinkoje, taip pat susigaudyti biurokratiniuose reikaluose ir vertėjaudama“, – atskleidžia Lijana.

Laisvalaikis – savanorystei ir tapybai

Šiaulietė atvira – jai labai svarbi savanorystė. Studentė dažnai prisideda prie „Maisto banko“ organizuojamų akcijų. Padėdama kitiems ji jaučia, kaip kartu augina ir savo asmenybę. Moteris džiaugiasi, kad šiandien apie savanorystę kalbama jau mokykloje. Moteris jaučia šiokį tokį nusivylimą, kad pati savanorystę atrado tik studijų metais.

Viena didžiausių aktyvios moters aistrų – tapyba. Lijana yra dailės studijos „Auksinė Ochra“ narė. Nors mokslo krūvis didelis ir ne visuomet pavyksta rasti laiko pomėgiui, šiaulietė visada džiaugiasi sugrįžusi į studiją: „Mūsų vadovė Birutė Kuic juokiasi, kad galime ateiti tuomet, kai turime laiko, nėra spaudimo. Tapyba man reikalinga savirealizacijai, nusiraminimui, kartais ir parodose sudalyvauju“, – pasakoja pašnekovė.

Kalbėdama apie ateities planus, Lijana pabrėžia jau dabar žinanti, kad baigusi bakalauro studijas, sieks ir pasirinktos specialybės magistro diplomo. Beje, neatmeta galimybės siekti ir tolesnio mokslinio laipsnio.

„Mokslai man sekasi, todėl šeimoje pasikalbame ir apie galimybę mokytis doktorantūroje. Aš niekada nesirenku lengvo kelio, man visada pakliūva tas sunkesnis, bet tuo pačiu ir įdomesnis“, – šypsosi šiaulietė.

***

Šis straipsnis yra specialaus „Delfi Karjera“ projekto ciklo „Tai įdomu!“ dalis. Ciklas skirtas papasakoti skaitytojams apie įdomius žmones, jų karjeros pokyčius, įspūdinga veikla užsiimančias organizacijas. Jei jūs toks esate arba tokių pažįstate, susipažinkime. Rašykite man: [e-mail]. Ankstesnį ciklo straipsnį galite perskaityti ČIA.