Pažintis su Tibeto tauta pakeitė Urtos Dorotėjos gyvenimo kelią: noriu padėti žmonėms būti laimingesniems

Urtai Dorotėjai Kairytei buvo 20 metų, kai ji viena leidosi į kelionę po Indiją ir Nepalą – vidinis jausmas sakė, lyg jos ten kažkas labai lauktų. Ir nuojauta neapgavo. Pažintis su Tibeto tauta, dalyvavimas Dalai Laimos mokymuose, senųjų budistinių vienuolynų Himalajuose ir šventų Budos vietų lankymas, naujų draugų sutikimas Indijos ir Nepalo kaimuose bei miestuose, bei ramybės savyje atradimas – štai ką Urta Dorotėja (30 m.) rado. Ir tai dar ne viskas – įkvėpta naujos patirties mergina pasinėrė į Tibeto medicinos studijas, atlieka tibetietiškus masažus ir rengia keliones į jos pamiltus kraštus.

Kokį tikslą turėjote tada prieš 10 metų vykdama į Indiją ir Nepalą?

Į Nepalą atvykau lydima noro savanoriauti privačioje mokykloje kalnų kaimelyje. Mane labai sudomino mokyklos vizija: ugdyti vaikuose sąmoningumą, bendruomeniškumą ir visuomeniškumą. Daugelis to kaimelio vaikų augo labai neturtingose šeimose, kurioms už vaikų išsilavinimą būtų sunku sumokėti, todėl mokyklos įkūrėjas vaikams išsilavinimą suteikė nemokamai, kas yra labai reta Nepale, nepaisant tikrai žemo šalies pragyvenimo lygio.

Keletas mokyklos vaikų buvo iš „neliečiamųjų“ grupės, tai reiškia, jog šių žmonių negalima liesti, jie atlieka tik pačius nešvariausius darbus. Per kelias savaites nuosekliai stengėmės pakeisti vaikų ir jų šeimų požiūrį į šiuos žmones. Su mokyklos atsiradimu, vaikų lavinimu ir švietimu, keitėsi ir kaimo gyvenimas. Norėjau kuo nors prisidėti prie šios mokyklos gerbūvio, dėl to ir vykau mokyti vaikus ne tik bendrųjų mokslų, bet ir sąmoningumo lavinimo pamokų.

Kaip jūsų gyvenime atsirado Tibetas?

Būnant Nepale, kalnų miestelyje prie manęs priėjo mažutė tibetietė plačia šypsena, gatvėje pardavinėjanti rankų darbo juvelyriką. Angliškai ji kalbėjo prastai, tačiau kažkodėl supratau turinti jos paklausti, ar ji neketina vykti į 10-ies dienų Dalai Lamos mokymus Indijoje, kur pagal istoriją Buda pasiekė nušvitimą. Kadangi tądien sprendžiau, kur man keliauti, buvau atvira kelionės nuotykiams.

Tibetietė patvirtinto, kad po kelių dienų kartu su šeima ir šimtais tibetiečių pabėgėlių iš viso Nepalo važiuos pas savo dvasinį mokytoją – Dalai Lamą. Jos žodžius priėmiau kaip ženklą, kad ir man reikia ten judėti. Šios tibetietės Amos (tib. Motina) Dolkar (jos vardas) dėka į mano gyvenimą atėjo Tibetas su visa savo tūkstančių metų patirtimi, išmintimi ir atjautos visiems pasaulėžiūra.

Kuo tai jus patraukė?

Visuomet jaučiau ieškanti gilesnės žmogaus gyvenimo prasmės. Širdimi jaučiau, kad žmogaus gyvenimas yra ypatingas, labai brangus, dėl to troškau atrasti savo tikrąją vietą gyvenime. Būdama su tibetiečiais mačiau ir supratau, kad galiu iš jų labai daug ko išmokti. Visų pirma, paprastumo, priimant gyvenimą tokį, koks jis yra, ir vertinant tai, ką turime, rūpestingumo ir dėmesingumo vieni kitiems, ypatingai savo šeimos nariams, atsidavimo dvasiniams mokytojams (jų vaidmuo Tibeto kultūroje yra be galo svarbus), pagarbos gamtai, suprantant, jog visi esame jos dalimi, nuo jos priklausomi.

Tibeto žmonėms svarbiausia suprasti savo tikrąją prigimtį: kas yra žmogus? Kokia žmogaus gyvenimo prasmė? Kas yra tikroji laimė? Kaip ją pasiekti? Kaip gyventi harmonijoje su gamta? Tai yra klausimai, į kuriuos tibetiečiai visuomet ieško atsakymų. Būtent dėl to su Tibeto tauta jaučiu tokį stiprų ryšį: mes užduodame tuos pačius klausimus ir ieškome į juos atsakymų. Ir tiesą pasakius, nuo pat pirmosios pažisties su tibetiete akimirkos ėmiau jausti didelę bendrystę su visa Tibeto tauta ir meilę jiems.

Kokie Jums pasirodė tibetiečiai?

Kai tik atvykau į pirmosios tibetiečių šeimos namus pabėgėlių stovykloje, jie mane iškart priėmė kaip šeimos narę, rūpinosi, kad man nieko netrūktų, būčiau pavalgiusi, turėčiau kur miegoti, kad būčiau laiminga. Sutikusi tibetiečius, palikusius savo namus, šeimos narius Tibete, praradusius savo tautos laisvę, mačiusius kaip naikinama jų kultūra, religija, kaip žudomi jų tėvynainiai, negalėjau atsistebėti tibetiečių pozityvumu, atjauta, neapykantos nebuvimu.

O labiausiai Tibeto žmonėms esu dėkinga už jų gerumą. Šio žmogiško jausmo aš taip ilgėjausi, taip troškau atrasti ir išmokti jį puoselėti savyje bei dalintis su visais – žmonėmis, gyvūnais, pačia gamta.

Kada supratote, kad tai – jūsų gyvenimo kelias?

Savanorystė su proto negalią turinčiais žmonėmis, laikas, praleistas su tibetiečiais, meditacijos praktika, artimų draugų netektis subrandino manyje suvokimą, kad gyvenimas yra labai brangus. Bet ne visuomet tai suprantame ir mokame branginti. Kartais atsiduodame nuovargiui, įtampoms, konfliktams ir tada gyvenimas ima slysti pro pirštus, o mes taip ir nepatiriame laimės, kurios taip kiekvienas ieškome.

Man labai gera matyti, kai žmonės šypsosi, kai jie yra laimingi. Supratau, kad būtent toks ir yra mano gyvenimo kelias – noriu padėti žmonėms būti laimingesniais, dalinantis žiniomis apie sąmoningumo ugdymą. Būtent tam ir skiriu savo laiką ir dar nebuvo dienos, kad mano motyvacija sumažėtų ar nenorėčiau tuo užsiimti, kaip tik atrodo, kad su kiekviena diena mano motyvacija vis labiau stiprėja ir stiprėja, taip gera matyti laimingus žmones.

Nutarėte stiprinti šias žinias – kokias studijas pasirinkote? Kaip vyksta mokymosi procesas?

Pasirinkau studijuoti Tibeto mediciną ir tapti streso valdymo bei meditacijos mokytoja. Šiuo metu mokausi paskutiniame Tibeto medicinos kurse. Kitų metų vasarą laukia egzaminai Tibete bei praktika klinikoje. Šioms studijoms būtinos ir tibetiečių kalbos žinios, nes visi mūsų vadovėliai yra parašyti tibetiečių kalba. Džiaugiuosi, kad turiu dar metus pasiruošti egzaminams bei geriau pramokti pačią kalbą.

Mano mokytoja yra tibetietė Phuntsog Wangmo iš Tibeto sostinės Lhasos, ilgą laiką gyvenusi Italijoje, o dabar apsistojusi Amerikoje. Mokslai vyksta nuotoliniu būdu, o egzaminus po kiekvieno semestro turime laikyti Rusijoje arba Amerikoje įsikūrusiuose instituto filialuose. Mokslai vyksta gana tradiciniu būdu, mokytoja mums skaito medicinos tekstus versdama juos iš tibetiečių į anglų kalbą ir aiškindama teksto prasmę. Besimokant, nors ir būna nelengva, mane visuomet apima didelis dėkingumo jausmas, jog galiu studijuoti šią vieną seniausių pasaulyje gydymo sistemą.

Esate masažo specialistė – kokia tibetietiško kūno masažo paskirtis?

Nuo 2015 metų dirbu su Tibeto medicinos terapija, tibetietišku viso kūno masažu Ku-Nye. Tai giliai atpalaiduojanti terapija, ypatingai rekomenduojama esant fiziniam ir emociniam nuovargiui, nemigai, depresijai. Po Ku-Nye terapijos žmogus išeina su šypsena veide – juk tai nuostabus jausmas, kai tavęs neslegia rūpesčiai, įtampa, kai vėl jautiesi kupinas jėgų ir energijos.

Tibeto medicinoje yra labai svarbu užmegzti ryšį tarp terapeuto ir žmogaus, kuris atėjo terapijai. Kuo labiau žmogus pasitiki savo terapeutu, tuo gilesnis yra emocinio gijimo, atsipalaidavimo procesas. Asmeniškai man yra labai svarbu, kad žmonės jaustų, jog jie man rūpi, yra svarbūs, jog noriu jiems padėti kuo galiu, dėl to priimu žmones su širdies šiluma ir šypsena.

Rengiate keliones į Nepalą ir į Indiją – kokie žmonės jas renkasi?

Esu ilgą laiką esu gyvenusi šiuose kraštuose, artimai pažįstu indų, nepaliečių ir tibetiečių gyvenimo būdą, kultūrą, papročius. Džiaugiuosi galėdama su manimi keliaujančius žmones supažindinti su vietiniais žmonėmis, leisti jiems pamatyti, kaip ir kuo vietiniai žmonės gyvena, pasivaišinti tradiciniais patiekalais, netgi išmokti juos pasiruošti patiems.

Indija ir Nepalas – mano antrieji namai, manau, keliautojai tai jaučia. Kaip sakė mano brolis, kai kartu leidomės į kelionę po Nepalą: „Čia esi kaip žuvis vandenyje“ – taip iš tikrųjų ir jaučiuosi.

Organizuoju piligrimines, pažintines keliones. Tad keliautojai ne tik artimai susipažįsta su Indijos ir Nepalo kultūra, tačiau ir dvasiškai pailsi, grįžta namo pozityviau nusiteikę bei turintys norą vėl sugrįžti į Nepalą ar Indiją, vėl pabūti Himalajų tyloje ar atsigerti indiško čajaus (arbatos) prie Gangos upės, ar pasijuokti tibetiečių šeimos draugijoje ruošiant koldūnus.

Kaip manote, ką galėtume perimti iš tibetiečių gyvenimo būdo, jų filosofijos? Kas mums padėtų įveikti stresą, pyktį, kasdienį nuovargį po įtemptos dienos?

Keliaudama po Indiją ir Nepalą, sutikdama žmones iš viso pasaulio, supratau, kad mus visus sieja vienas dalykas – nė vienas iš mūsų nenorime kentėti. Nors visi patiriame liūdesį, skausmą, įtampą, visi ieškome laimės, tik ne visuomet žinome, kaip ją atrasti.

Senosios Indijos ir Tibeto kultūros stengiasi nukreipti žmogaus dėmesį į jo vidų – būtent čia ieškoti džiaugsmo ir tikrosios laimės šaltinio. Juk turėdami didžiausius namus ar prabangiausias mašinas nebūtinai esame laimingi. Tačiau turėdami proto ramybę, mokėdami atjausti kitus, jausdami dėkingumą ir meilę – būtent tada ir jaučiamės iš tiesų laimingi ir viską atradę.

Kai gyvenime galvojame vien apie save, nematome kitų, kuriems gali būti sunku, kurie gali būti vieniši. Kai ieškome būdų, kaip padėti kitiems, visuomet jaučiamės energingai ir šią energiją mums suteikia altruistinė motyvacija. Mano manymu, bet kuriuo laikotarpiu galime pagalvoti: kuo galėčiau pasitarnauti savo šeimai, savo bendruomenei, savo miestui ar šaliai? Kaip galėčiau prisidėti prie kitų žmonių gerbūvio? Šios mintys iškart skatina mus šypsotis ir suprasti, kad gyvenime turime tiek daug ir tiek daug galime dovanoti kitiems: savo dėmesį, rūpestį ir mylinčią širdį, kuri niekada neišsisemia gerumu.