Tad ir kalbiname „Goodlife“ asmeninį trenerį bei patyrusį stovėtoją ant galvos Andrių Česnauską bei teiraujamės visų stovėsenos ant galvos paslapčių.
– Andriau, ką rodo žmogaus gebėjimas stovėti ant galvos?
– Tai ženklas, kad žmogus pakankamai tvirtas ir sugeba valdyti savo kūną geriau nei dauguma žmonių. Kadangi ši padėtis nėra įprasta, žmogus turi gerai valdyti savo juosmeninę dalį, o tam reikalingas stiprus pilvo presas, tvirta apatinė nugaros dalis ir gera koordinacija.
Pečių juosta taip pat turi būti stipri ir treniruota, nes be jos nepavyks savęs išlaikyti apverstinėje pozoje. Teisingai stovint ant galvos, daugiausia ir dirba pečių juosta bei dilbiai, o galva, nors tai ir vadinasi stovėjimu ant galvos, tik labai nedaug turi būti atremta į grindis.
Mūsų kūnui ši padėtis yra neįprasta, kasdienėje veikloje mums to niekada neprireikia, tad šis iššūkis reikalauja tam tikrų pastangų. Bet turiu nuraminti, kad stovėjimas ant galvos tik iš pirmo žvilgsnio atrodo labai sudėtingas ir sunkiai pasiekiamas. Sportuojantiems žmonėms prireikia vos 2-3 treniruočių įvaldyti šiai padėčiai. Na, o nepakankamai sutvirtėjusiems laiko prireiks šiek tiek daugiau.
– O ar verta stengtis ir mokytis šios stovėsenos? Kokia nauda iš stovėjimo aukštyn kojomis?
– Jei žmogus tam pasiruošęs, stovėjimas ant galvos duoda tikrai daug naudos. Visų pirma, kardinaliai pasikeitus stovėjimo krypčiai, pakinta gravitacija, visi mūsų vidaus organai iki tol spaudęsi žemyn ir spaudę dubens raumenis pakeičia kryptį. Būtent stovint ant galvos, „nuėmus“ vidaus organų spaudimą galime leisti pailsėti bei atsipalaiduoti dubens raumenims.
Taip pat apverstinė poza tinka žmonėms su sutrikusia kraujo apytaka, ypač linkusiems į venų varikozę. Apsivertimas žemyn galva nuima spaudimą nuo apatinės kūno dalies kraujagyslių, o didesnė apkrova tenka viršutinei kūno daliai. O to baimintis taip pat nevertėtų.
Tyrimai rodo, kad žmonėms, propaguojantiems stovėseną ant galvos mažesnė tikimybė sulaukti infarkto. Tik reikėtų atminti, kad tai visgi nėra panacėja, ir tai nereiškia, kad dabar visi turime žūt būt išmokti stovėti ant galvos. Tai darant nepasiruošus, galima dar labiau sau pakenkti. Tad pasiruošimas – būtinas!
Atsistojus ant galvos, padidėja apkrova galvos kraujagyslėms. Jei tai darome palaipsniui, kraujagyslės prisitaiko ir stiprėja, savotiškai „treniruojasi“, tačiau atsistojus ant galvos be pasiruošimo galimos ir neprognozuojamos pasekmės.
Dar vienas stovėjimo ant galvos privalumas – galimybė „pailsėti“ širdžiai, tokioje pozoje apkrova širdžiai sumažėja.
Taip pat treniruojami ir raumenys – šiuo atveju dirba vidiniai, stabilizuojantys raumenukai.
– Nuo ko pradėti? Ką lavinti ir stiprinti, kad stovėjimas ant galvos būtų įkandamas?
– Visų pirma nerekomenduoju to daryti visiškai nesportavusiems žmonėms, taip pat turintiems problemų su klausa, regėjimu ir besiskundžiantiems skausmais kaklo srityje.
Nesportavusiems prireiks laiko pasiekti tai formai, kuri leistų be didelių pastangų valdyti kūną. Ir dažnai tai būna ne kiek raumenų problema, kai negali išlaikyti svorio, bet koordinacijos stygius. Nepatyręs žmogus apsivertęs aukštyn kojomis dažnai nesuvokia, ką jam daryti ir kaip laikyti bei stabilizuoti kūną.
Tokioje pozicijoje reikėtų pabūti tol, kol galva pripras prie pasikeitusios apkrovos. Pakilkite ir stebėkite savo savijautą. Po pirmo pasilenkimo gali svaigti galva, tačiau organizmas adaptuojasi ir antro priėjimo metu žemyn galva galime išbūti žymiai ilgiau.
Sekantis žingsnis kai dilbiais remiamės ant žemės, o kojos po truputį kyla aukštyn.
Tai dar vis stabili padėtis, kai į tvirtą pagrindą remiamės dviem atramos taškais. Sekantis etapas – pratimai prie sienos, kai pakilus dar remiamasi kojomis į sieną, o vėliau jos atitraukiamos bandant išlaikyti vertikalią padėtį.
Svarbu neužsižaisti prie sienos, ji be abejo sukuria tam tikrą saugumo jausmą, o baimė nukristi ant nugaros dažnai ir pakiša koją labiau nei fizinės jėgos trūkumas.
Taip pat daugumai atsistoti sukliudo negebėjimas pakankamai aukštai iškelti dubenį, o kai dubuo nepakyla iki vertikalės, belieka kristi žemyn. Psichologinę baimę padeda įveikti kūlversčio pratimai bei mokymasis saugiai nugriūti, o vertikalią poziciją padeda pasiekti įdirbis bei koordinacijos lavinimas.
– Į ką reikėtų atkreipti dėmesį stojantis ant galvos? Kokių klaidų vengti?
– Dažniausiai daroma klaida – negebėjimas ar baimė pilnai išsitiesti, būti kiek galima vertikalesnėje padėtyje. Stovėjimas ant galvos yra poilsio (jogoje ir meditacijos) padėtis, joje galima išbūti minutę, dvi, tris ir daugiau… Tačiau kai kojos neišsitiesusios, kūnas neišsitempęs, labai smarkiai dirba nugaros raumenys ir mes išeikvojame daug energijos bandydami išlaikyti pusiausvyrą, vietoj to kad ilsėtumėmės.
Kai išsitiesiame, kai pečių juosta, klubai ir čiurnos yra vienoje linijoje, kai pagauname pusiausvyrą, dirba tik gilieji raumenukai šiek tiek stabilizuodami padėtį ir ji nevargina. Taip pat išsitiesti kliudo nepakankamai treniruota pečių juosta, tada pečiai neužtikrina pakankamo stabilumo, didelę apkrovą gauna kaklas, galva ir tai neleidžia teisingai įeiti į padėtį.
– O kokia stovėsenos ant galvos progresija? Kaip pasunkintį jau įveiktą iššūkį?
– Nuo stovėjimo remiantis dilbiais galima pereiti prie stovėsenos ant sulenktų per alkūnes rankų nepakėlus galvos nuo žemės. Arba dar vis stovint ant dilbių pabandyti praskirti kojas plačiai ar jas judinti skirtingomis kryptimis, šiek tiek rotuoti kūną taip suteikiant naujo iššūkio pusiausvyrai ir raumenims.
Dar vienas būdas pasunkinti padėtį – stovint ant dilbių, kilstelti galvą nuo žemės (tai vadinama skorpiono padėtis).
Ji reikalauja dar daugiau jėgos, stipresnių pečių ir didesnės koordinacijos, nes galvai neliečiant žemės sumažėja atramos taškų. O norintiems žengti dar toliau – laukia stovėjimas ant rankų.