Kaip ir buvo galima tikėtis, iškart po šių metų vilkų apskaitos rezultatų paskelbimo prasidėjo kaltųjų paieškos. Kitaip ir būti negalėjo, nes išvada – suskaičiuoti 208 vilkai – nepatinka tiems, kurie buvo įtikėję, kad šių plėšrūnų šalyje yra kokie 500, o jei tikėsime medžiotojų „apskaitomis“, tai net ir visas tūkstantis. Nė kiek nestebina, kad kaltininkas nustatytas itin operatyviai ir tiksliai – tai paslaptinga nežinomų jėgų remiama organizacija, kuri drįsta į gamtos apsaugą žiūrėti kitaip.
Kaip įprasta, pirmu smuiku griežia žiniasklaida. Ir kaip įprasta, faktų iškraipymai, spekuliacijos ir paprasčiausias neprofesionalumas atlieka solidų vaidmenį šiame koncerte.
Puikus to pavyzdys – šviežia Valdo Kvedaro publikacija leidinyje „Lietuvos žinios“ iškalbingu pavadinimu „Reveransas Baltijos vilkams“. Šio straipsnio analizei būtų galima skirti mažiausiai du tokios pat apimties straipsnius, bet mes apsiribosime keliais pagrindiniais dalykais.
Iškraipyti skaičiai
Kaip teigiama straipsnyje, mokslininkai, dauguma gamtosaugininkų (!) ir miškininkai įsitikinę, kad tikrasis rezultatas sąmoningai nuslėptas. Tyčinis rezultatų falsifikavimas – labai rimtas kaltinimas Valstybinės miškų tarnybos darbuotojams ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkams, kurie ir atliko duomenų analizę bei apibendrinimą. Jei išties taip mano mokslininkai (straipsnyje minimas tik vienas – L. Balčiauskas), dauguma gamtosaugininkų (straipsnyje neminimas nė vienas) ir miškininkai, tai, mūsų įsitikinimu, Aplinkos ministerija privalo imtis visų priemonių, kad būtų ištirti šie kaltinimai ir išsklaidytos visos abejonės. Žinoma, jei žurnalistas įspūdžio sustiprinimui nepasitelkė būrio neegzistuojančių žmonių ir pats neįdėjo į jų lūpas tokių drąsių teiginių. Tai būtų mažų mažiausiai žurnalistinės etikos pažeidimas, o galbūt net ir šmeižtas.
Dabar pabandykime paanalizuoti, kuo yra grindžiamas kaltinimas, kad rezultatas TYČIA iškraipytas.
Pirmas argumentas: pėdsakų nebuvo, nes buvo šviežiai iškritęs sniegas. Tačiau juk antrąją apskaitos dieną (o apskaita visada vykdoma dvi dienas) daugelyje vietovių buvo nesnigę mažiausiai 5-ias dienas, tad teritorijoje gyvenantys vilkai turėjo pakankamai laiko pripėduoti. O ir pirmą dieną daug kur buvo galima aptikti geros kokybės pėdsakus ant visai šviežio sniego. Tačiau aišku, kad oro neužsakysi – jau trečius metus iš eilės nutinka taip, kad viena diena apskaitai nėra pati tinkamiausia. Kažkodėl tai problema tapo tik šiais metais.
Antras argumentas: šviežių pėdsakų rasta daugiau, tačiau komisija sugebėjo juos „nusukti“. Atrodytų, kad po trijų metų viešų diskusijų jau visiems turėtų būti aišku, kad kiekvienas pėdsakas nereiškia atskiro vilko. Net straipsnyje kalbintas mokslininkas L. Balčiauskas teigia, kad vilkai nubėga keliasdešimt kilometrų. O tai reiškia, kad to paties individo pėdsakai gali būti aptikti keliose vietose ar net skirtingose girininkijose. Komisijos uždavinys buvo išanalizuoti pėdsakus ir nustatyti minimalų skaičių vilkų, kurie galėjo juos palikti. Būtent dėl to rezultatas ir įvardinamas kaip minimalus, o ne tikras ar tikslus vilkų skaičius. Šiais metais pirmą kartą greta anketų naudoti ir žemėlapiai, be to, duomenų apdorojimas atliktas kruopščiai, atvirai ir stebint NVO atstovams. Ir galima drąsiai pasakyti, kad pirmą kartą gautas rezultatas, kuris išties vadintinas „minimaliu vilkų skaičiumi“.
Trečias argumentas: surinkti duomenys nėra kokybiški, todėl rezultatas nėra patikimas. Ir tai yra tiesa, dar daugiau – taip buvo visais ankstesniais metais. Ir apie tai GAA „Baltijos vilkas“ nuolatos kartojo tiek viešai, tiek ministerijos kabinetuose. Tačiau niekam tai nekliuvo iki tol, kol negautas rezultatas, kuris neatitiko lūkesčių. Ir tik kai duomenų apdorojimą atliko trečia šalis, o ne pats metodikos ir anketos Lietuvai kūrėjas L. Balčiauskas (priešingai, nei ankstesniais metais), yla galų gale išlindo iš maišo – pasirodo, išties surenkami duomenys yra išskirtinai prastos kokybės, o jų analizėje galimos įvairios interpretacijos. Taip, tai reiškia, kad rezultatas nėra patikimas. Tačiau jis yra patikimesnis už ankstesnių metų rezultatus, nes GAA „Baltijos vilko“ iniciatyva šiemet įvesti žemėlapiai, todėl duomenų analizė atlikta ne vien iš popierinių skaičiukų, bet ir iš kartografinės medžiagos. Tikimės, kad viešas duomenų nekokybiškumo pripažinimas reikš, jog po trijų metų tuščio spyriojimosi pagaliau bus imtasi keisti pėdsakų registravimo anketą.
Ketvirtas argumentas: ankstesniais metais vilkų buvo suskaičiuojama daugiau, be to, gautas rezultatas neatitinka E. Tijušo ar L. Balčiausko įsivaizdavimo apie vilkų skaičių. Argumentą iliustruoja straipsnyje įdėta lentelė, kurioje pateikiami Baltijos šalių vilkų populiacijų dydžiai. Save gerbiantis žurnalistas turbūt nebūtų užmiršęs prirašyti po lentele, kad tai rezultatai pagal medžiotojų duomenis (išskyrus Lietuvos 2011 m.). Ir jie nė vienoje iš šių trijų šalių neturi nieko bendro su realybe. Tai žurnalistui būtų pasakęs ir E. Tijušas, ir L. Balčiauskas, bet, matyt, tai nebuvo įdomu, o ir įspūdį sugadintų. Belieka tik dar kartą pakartoti, kad minimalus vilkų skaičius – tai rezultatas, gautas pagal Lietuvos pasirinktą, to pačio mokslininko L. Balčiausko pasiūlytą, apskaitos metodiką. Ši metodika negali atsakyti į klausimą, kiek tiksliai vilkų yra šalyje, ji tegali pasakyti, kiek vilkų pavyko suskaičiuoti per apskaitos dienas. Ir taip bus tol, kol Lietuva nepasirinks kitokios apskaitos metodikos.
Reziumuojant, kaltinimas TYČINIU rezultatų iškraipymu pagrįstas tuo, kad oro sąlygos nebuvo idealios ir kad apskaitoje buvo kruopščiai ir sąžiningai pritaikyta Lietuvos pasirinkta apskaitos metodika. O gal viskas paprasčiau – gautas ne toks rezultatas, kokio reikėjo ar buvo tikimasi?
Ekspertų pasisakymai
Straipsnyje pasisako ir du įprasti vilkų ekspertai – L. Balčiauskas ir E. Tijušas. Pasisakymų leitmotyvai tie patys, kaip ir visada.
Pirma, teigiama, kad Lietuvoje vilkams negresia išnykimas. Nuostabu, kaip šiedu ekspertai jau kelis metus kartoja šią mantrą, nors niekas be jų pačių apie išnykimą nešneka turbūt nuo 2006 metų. GAA „Baltijos vilkas“ jau seniai kelia klausimus apie populiacijos ilgalaikį gyvybingumą, stabilumą, socialinės struktūros išsaugojimą ar ekologinį efektyvumą, taip pat apie patikimų ir tikslių apskaitų poreikį. Tačiau matyt ekspertams kur kas paprasčiau „diskutuoti“, kai į oponento lūpas įdeda išgalvotus ar pasenusius teiginius.
Antra, teigiama, kad Latvijoje medžiojama 250 vilkų ir populiacijai problemų nekyla. Mokslininkas L. Balčiauskas turbūt puikiai žino, kad Latvijoje dėl intensyvios medžioklės nesusiformuoja pilnavertės vilkų šeimos ir dauguma vilkų gyvena po vieną arba poromis. Apie tai L. Balčiauskas tikrai turėjo išgirsti, jei jam išties tenka pabendrauti su Latvijos kolegomis. Galbūt mokslininko nuomone tokia vilkų populiacija ir yra siekiamybė, bet mūsų požiūris šioje vietoje skiriasi iš esmės. Taip pat nuolat užmirštama antroji pavyzdžio pusė. Latvijoje medžiojama ir po 150 lūšių, o Lietuvoje šios yra Raudonojoje knygoje. Tai gal ir lūšių atveju reikėtų pasekti latvių pavyzdžiu, jei jie protingesni už mus? O kodėl latvių, bet ne lenkų, kurie vilkų nemedžioja jau 15 metų? Ar visgi teks pripažinti, kad šalių sąlygos skiriasi?
Trečia, piktinamasi, kad nevyriausybininkai daro tai, kas prieštarauja mokslininkų nuomonei – saugo tai, ko nereikia saugoti. Deja, pražiopsojome tą momentą, kai mokslininkų nuomonė tapo įstatymu. Mokslininkų yra įvairių, jų nuomonių – dar daugiau, bet tai viso labo nuomonės. Net ir mokslas (mokslinių tyrimų, o ne nuomonių pavidalu) neturi vienareikšmių atsakymų į plėšrūnų apsaugos klausimus, o ką jau kalbėti apie kitas ne ką mažiau svarbias klausimo puses – moralinę, teisinę, politinę, ekonominę, socialinę ir pan., kurios nėra pavaldžios mokslininkams. Tad mes ir toliau nemanome, jog vieno mokslininko nuomonė yra vienintelis ir galutinis argumentas šioje sudėtingoje diskusijoje. Turime teisę išsakyti ir savąją.
Paslaptingoji organizacija
Straipsnio vinis – kriminalinės kronikos verta dalis apie paslaptingąją asociaciją „Baltijos vilkas“.
Pradėti derėtų nuo istorijos apie „faktinį vadovą“ Tomą Tarabildą. Nežinia, kokiais informacijos šaltiniais rėmės žurnalistas, tačiau jau nuo 2011 metų gegužės asociacija neturi pirmininko (pakeisti įstatai). Organizacija turi du kolegialius valdymo organus – visuotinį susirinkimą ir trijų asmenų Tarybą. Nuo tų pačių 2011 metų gegužės Tarybos pirmininku buvo Vaidas Balys, o Tomas tėra vienas iš 28 narių. Sunku įsivaizduoti, kaip ir ko žurnalistas Valdas Kvedaras klausinėjo, jei nesugebėjo net to išsiaiškinti.
Antras „kriminalas“ – kas remia asociaciją? Šis amžinas klausimas daugiau pasako apie klausėją, nei apie klausimo adresatą. Matyt, kai kuriems žmonėms neįmanoma įsivaizduoti, kad galima užsiimti patinkančia ir įdomia veikla be jokio finansinio suinteresuotumo. Galime dar sykį pakartoti, kad asociaciją „finansuoja“ Lietuvos piliečiai, pervesdami 2 proc. GPM ir tiesioginę paramą. 2012 metų veiklos ataskaita su visa finansine atskaitomybe yra pateikta viešai asociacijos svetainėje. Daugiau informacijos apie paramą ir jos panaudojimą galima rasti ČIA.
Kertinis slaptumo įrodymas – nenoras įvardinti gamtininkų narių. Klausimo potekstė aiški – tik gamtininkai (matyt, turintys diplomą) gali užsiimti su gamtosauga susijusia nevyriausybine veikla. „Skaičiuotojus“ galime nuraminti, kad organizacijos oficialių narių sąraše yra 5 žmonės su gamtos mokslų išsilavinimu, be to, visi jie realiai dirbo ar dirba darbą, tiesiogiai susijusį su gamtos apsauga. Tie nariai, kurie nori, gali viešai ar privačiai pareikšti priklausantys asociacijai, tačiau Tarybos narys neturi teisės tokios informacijos teikti, ypač telefonu, ypač šališkai nusiteikusiam žurnalistui. Beje, iš Lietuvos į Europos stambiųjų plėšrūnų iniciatyvą buvo pakviestas ne gamtininkas, o matematikas – matyt, ne visur gajus sovietinis principas kompetenciją diplomu matuoti.
Pabaigai
Tikėtina, kad tai tik vienas iš daugelio straipsnių, kuriais bus siekiama „įrodyti“, kad suskaičiuotas vilkų skaičius yra nesąmonė ar kad GAA „Baltijos vilkas“ yra slapta nežinia ko finansuojama matematikų masonų organizacija, kuri tik ir siekia įnešti kuo daugiau sumaišties.
Mes gi savo ruožtu galime apgailestauti, kad žiniasklaida pasiduoda potraukiui daryti skandalus bet kur ir iš bet ko. Kruopščiausiai ir sąžiningiausiai atlikta apskaitos duomenų analizė ir pačios apskaitos tobulėjimas prapuls visame bruzdesyje, kuris tik intensyvės artėjant medžioklės sezono pradžiai. Kviečiame žiniasklaidos atstovus pademonstruoti daugiau profesionalumo ir objektyvumo, nekalbant apie paprasčiausią faktų pasitikrinimą prieš publikuojant.
GAA „Baltijos vilkas“ planuoja tęsti savo darbus, visų pirma – toliau tobulinti apskaitos metodiką, kad vis tiksliau ir patikimiau įvertintume Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijas. Tai, ką darėme paskutinius trejus metus. Viliamės, kad Valstybinės miškų tarnybos darbuotojai ir Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkai neišsigąs „ekspertų“ ir žiniasklaidos spaudimo, ir toliau dirbs taip pat sąžiningai ir atsakingai, kaip tai darė šios apskaitos metu.
GAA „Baltijos vilkas“ informacija