Chemikas: vandens kokybė daug kur neatitinka reikalavimų, pats tikrinau
„Skirtinguose Lietuvos regionuose, rajonuose, miestuose geriamojo vandens kokybė labai skiriasi. Daug kur ji neatitinka geriamojo vandens higienos normos reikalavimų pagal vieną, du ar daugiau kokybės rodiklių. Sakau tai visiškai atsakingai, nes daug kur man teko vandenį tikrinti ir tuo įsitikinti“, - aiškina chemikas, buvęs VGTU dėstytojas, docentas Juozas Jankauskas.
Pasak daugelį metų vandens ruošimo srityje dirbusio specialisto, padėtis ypač pablogėjo pastaraisiais metais. Lietuva įsipareigojo iki 2015-ųjų geros kokybės geriamuoju vandeniu aprūpinti didžiąją dalį savo gyventojų. Todėl statomi nauji geriamojo vandens ruošimo įrenginiai, tiesiami nauji ir atnaujinami seni vamzdynai.
Kone kiekviename miestelyje ir bažnytkaimyje pristatyta vandens valymo filtrų. Rodos, reikėtų džiaugtis. Bėda ta, kad vykdant šiuos projektus daroma nemažai klaidų. Didesnė dalis naujų įrenginių, filtrų neparuošia geresnės kokybės vandens.
Prieš juos parenkant būtina atlikti grunto, požeminio vandens cheminę analizę, o tai nėra daroma.
Iš karto nenusinuodysi, todėl visi tyli
Chemikas teigia, kad Lietuvos požeminiame vandenyje randama keletas medžiagų, kurių koncentracija viršija nustatytus higienos reikalavimus: geležies, amonio ir mangano. Dažnai viršijama ir bendra organinių medžiagų koncentracija. Toks yra, pavyzdžiui, Klaipėdos rajono Kretingalės miestelio, Nidos ir Preilos požeminis vanduo.
Panašus vanduo aptinkamas ir kitose Žemaitijos vietose. Šiaurės-Vakarų Lietuvoje yra pernelyg didelės fluoridų koncentracijos požeminiame vandenyje. Jo skaičiavimais, šalyje yra keliasdešimt vietų, kuriose vandens ruošimo įrenginiai neatlieka savo funkcijos.
Neatitinkantis higienos normų vanduo prieš tiekiant vartotojams dezinfekuojamas, dažniausiai chloru. Jei iš jo nepašalintos organinės medžiagos, susidaro organiniai chloro junginiai. Žinoma, ne tiek, kad nusinuodytum, bet nieko gero.
Savi šuliniai - irgi ne šaltinio vandens kupini
Nemaža dalis žmonių, daugiausiai kaimų ir priemiesčių gyventojų, vandeniu apsirūpina individualiai iš negilių šachtinių šulinių ar gręžinių. Šachtinių šulinių vandenyje dažnokai viršijamos leidžiamos nitratų koncentracijos (50 mg/L). Kai kur jų vandenyje yra netgi 300 mg/L.
Šio darbo nevertėtų patikėti vandens filtrais ar kitais valymo įrenginiais prekiaujančių bendrovių atstovams, jų pasamdytiems ekspertams, kurie dažnai siūlosi tai padaryti nemokamai.
Jie neretai nustato, kad vandenyje per didelis druskų kiekis į jį įkišę kokį nors prietaisą, kuris nieko negali parodyti. Ir tuoj pat bando įsiūlyti filtrą. Juo filtruotas vanduo virsta faktiškai distiliuotu. Jis nekenksmingas, tačiau jame visiškai nebelieka jokių mineralinių medžiagų, o jos mūsų organizmui vis dėl to reikalingos.
Ir nedideli kiekiai gali pakenkti
Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros profesorė habil. dr. Regina Gražulevičienė teigia, kad dezinfekcijai naudojant chlorą arba chloro dioksidą, vandenyje esančios organinės medžiagos reaguoja su chloru ir sudaro junginius, pasižyminčius toksiškumu. Tai trihalometanai, haloacetinės rūgštys, aldehidai ir kt. medžiagos.
„Vandens tiekėjai aiškina, kad jų koncentracija labai maža ir sveikatai nekenkia. Tačiau atliekant tyrimus įsitikinome, kad netgi labai maži jų kiekiai gali turėti neigiamos įtakos vaisiaus raidai, naujagimių apsigimimų rizikai, išauga įgimtų širdies ydų, kaulų-raumenų sistemos anomalijų tikimybė“, - komentuoja mokslininkė.
Todėl besilaukiančioms kūdikio moterims R.Gražulevičienė pataria negerti vandens iš čiaupo, o kūdikiams gaminant pieno mišinius, košeles, jos nuomone, reikėtų naudoti vandenį, iš plastikinių buteliukų. Svarbu, kad jis būtų natūralus, iš giluminių gręžinių, neturėjęs kontakto su oru.
Pagal chloro junginių koncentraciją Lietuvoje vanduo, palyginus su kai kuriomis kitomis ES šalimis, yra kur kas geresnis. Vis dėlto, negalime būti visai ramūs, įspėja mokslininkė: reikėtų išsiaiškinti, koks vanduo yra toje vietoje, iš kurios jis mums tiekiamas.
Iš kur radosi tiek „filtrininkų“?
Pasak Kęstučio Kadūno, Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjo, gėrimui naudojamas požeminis vanduo yra pakankamai kokybiškas, tačiau yra regionų, kuriuose dėl gamtinių veiksnių pasitaiko didelės fluorido koncentracijos (Šiaurės Vakarų Lietuva). Šiaurinėje ir Pietrytinėje dalyse aptinkami didesni netoksiškų, bet nemalonų kvapą ar skonį suteikiantys sulfatų, chlorido kiekiai.
Specialisto vertinimu, nuo 2004 m. daugiau lėšų buvo skirta nuotėkų tvarkymui, bet jau 2007 - 2013m. nemaža jų dalis teko ir geriamojo vandens kokybės pagerinimui: pradėti spręsti fluoro pašalinimo iš vandens klausimai didžiosiose vandenvietėse.
Skyriaus vedėjo nuomone, čia turėtų žodį tarti riziką žmonių sveikatai vertinantys specialistai - jie turėtų pasakyti, ar padidinti gamtinių junginių kiekiai gali turėti neigiamą poveikį.
„Gaila, kad skirtingų ministerijų, sprendžiančių vienus ir tuos pačius klausimus, specialistai vis rečiau susėda drauge jų aptarti, kad ir bendroje darbo grupėje“, - kritiškai vertina K.Kadūnas.
Pasak jo, hidrogeologai jau seniai siūlo grįžti prie geriamojo vandens klasifikavimo, kuris galiojo iki įstojant į ES. Kalbant apie vandens kokybę svarbu ne tik neviršyti vieno ar kito kokybės rodiklio, bet reglamentuoti ir žemutines rekomenduojamas rodiklių ribas. Ši įstatymų sparga sukėlė „filtrininkų“, siūlančių mažinti vandens kietumą bumą.
Vandens kietumą didžiojoje Lietuvos dalyje lemia jame esantis tas pats kalcis ir magnis. Kai jo trūksta, organizmas tampa mažiau atsparus ligoms. Todėl reikėtų grįžti ir prie bendrojo vandens kietumo reglamentavimo.
Fluorui nustatyta viršutinė kenksminga sveikatai vertė, bet odontologai neleis meluoti, kad per mažas fluoro kiekis yra taip pat pavojingas. O tokių regionų, kur fluoro kiekiai yra labai maži, netrūksta. Ypač ten, kur žmonės naudoja gruntinį vandenį iš šulinių.
Prioritetą suteiks vandens kokybei
Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas aiškina, kad iš 2007 – 2013m. ES lėšų skirtų vandentvarkai (1,5 mlrd.litų) daugiausia skirta nuotėkų sistemos kūrimui ir tvarkymui daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse. Šiose vietovėse nuotėkų sistema buvo labai pasenusi.
Tačiau jau 2014 – 2020 m. vandentvarkos srityje pagrindinis dėmesys ir finansavimas bus skiriamas geriamojo vandens kokybės gerinimui. Nors požeminio geriamojo vandens kokybė Lietuvoje - iš tiesų viena geriausių Europoje, yra problemų dėl padidėjusio fluoro ir geležies kiekio.
Numatoma statyti naujus ir rekonstruoti senus vandens gerinimo įrenginius, bus diegiamos valymo technologijos. Ateityje bus orientuojamasi į mažesnes nei 2 tūkst. gyventojų turinčias gyvenvietes, ten dar yra nemažai senų vandens bokštų, seni vamzdynai, kuriuos reikia rekonstruoti, informuoja D.Krinickas.
Jis pateikia duomenis, kad 2007 - 2014 m. bus pastatyti 23 nauji vandens gerinimo įrenginiai, renovuota 146 kilometrai vandentiekio tinklų, nutiesta 607 kilometrai naujų.
Pažeidimų skaičius mažėja
Mokslininkai ir hidrogeologijos specialistai pažeria nemažai kritiškų vandens kokybės vertinimų. Tačiau valstybinę vandens saugumo kontrolę vykdančios Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Galdikienė teigia, kad nagrinėjant pastarųjų trejų metų tendencijas, užfiksuotų pažeidimų sumažėjo.
Pernai atlikta 1450 patikrinimų, 770 (53 %) iš jų nenustatyta pažeidimų. Šių metų pirmąjį pusmetį - 307 patikrinimai, iš jų 166 (54 %) - be pažeidimų.
Neatitikę nustatytų normų sudaro tik 0,5%, iš jų: dėl padidėjusio geležies kiekio – 40%, dėl per didelio amonio kieki – 26%, dėl fluorido – 10%, mangano – 9%, sulfato – 7%, drumstumo – 5%.
2012 m. VMVT laboratorijose atlikta 218 valstybinių geriamojo vandens mėginių mikrobiologinių tyrimų, iš jų 22 (10 %) neatitiko reikalavimų; 184 cheminiai tyrimai, iš jų 91 (22 % ) mėginiai neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Tikrinama ir šactinių šulinių, negilių gręžinių vandens kokybė. Geriamuoju vandeniu tokiu būdu individualiai apsirūpina daugiau kaip penktadalis Lietuvos gyventojų. Deja, daugeliu atvejų gruntinis vanduo nėra saugus.
2012 m. ištirtas 731 šachtinių šulinių geriamojo vandens mėginys, nustatyta, jog 38 proc. iš jų neatitiko reikalavimų.
Cheminiai rodikliai viršijo nustatytus reikalavimus 116 (32%) mėginių (nitratai – 88, nitritai – 17, amonis – 23 atvejais), mikrobiologiniai – 165 (45%) mėginiuose (nustatyta E. Coli – 93 atv., žarniniai enterokokai – 114 atvejų).
Ne visuomet vandens kokybė gerėja įrengus valymo įrenginius
„Nustačius pažeidimus visuomet tikrinama pakartotinai, ar pagerėjo situacija, ar tiekėjas įvykdė prisiimtus kokybės gerinimo įsipareigojimus“, - tikina V.Galdikienė.
Patikrinimai vykdomi be išankstinio įspėjimo, reguliariai pagal iš anksto sudarytas programas, taip pat įtarus, kad gali būti pažeisti įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimai.
Gruntinio geriamojo vandens kokybės ir saugos pažeidimus dažniausiai lemiančios priežastys yra šios: netinkama šulinio (gręžinio) vieta, įrengimas, priežiūra ir, žinoma, ūkinė veikla. Didžiausias gruntinio vandens teršėjas – dirbamų žemių tręšimas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Pasak V.Galdikienės, įdiegus naujus vandens valymo įrenginius iš karto yra tikrinama vandens kokybė. Pasitaiko atvejų, kad kokybė nepagerėja, kaip tikėtasi arba pagerėja nepakankamai. Pavyzdžiui, Neringoje teko imtis papildomų priemonių, kad iš vandens būtų pašalintas ir amonis.
Išlygos - geriamam vandeniui su toksinėmis medžiagomis
Padidinto fluoringumo vandens problema taip pat sprendžiama, situacija gerėja, tvirtina VMVT tarnybos atsovė. Pavyzdžiui, bendrovės „Klaipėdos vanduo“ I-oje vandenvietėje netrukus pabaigus montuoti naujus įrenginius, iš vandens bus pašalinamas fluoras. Vandens kokybės pagerėjimą turėtų pajusti apie 50 tūkst. žmonių.
Deja, šiuo metu dar vis galioja 15 sprendimų dėl išlygų (leidimų ribotą laikotarpį viešai tiekti geriamąjį vandenį, kurio toksinis (cheminis) rodiklis viršija teisės aktuose nustatytas ribines vertes. Šias išlygas suteikia ES.
Jeigu iki nustatyto laikotarpio pabaigos fluoro šalinimo įrengimai nebus įdiegti, gali būti prašoma ir 2, ir 3 išlygos, informuoja pašnekovė. Dažniausios priežastys, dėl kurių nesusitvarkoma – fluoro šalinimas brangiai kainuoja, reikia investuoti į specialią įrangą, o savivaldybėms trūksta pinigų.
Specialistės vertinimu, tai nėra gerai, bet rizika sveikatai esą nėra tokia didelė, ją galima sumažinti laikantis medikų rekomendacijų: mažiau valgant produktų su fluoru, pavyzdžiui, žuvies, arbatos, nenaudojant dantų pastos su fluoru.
Kas pavojingiau - chloras ar mikrobinė tarša?
O kaip dėl chloro, kuris naudojamas vandeniui dezinfekuoti? V.Galdikienė sako, kad viešai tiekiamas geriamasis vanduo kai kuriose vandens tiekimo įmonėse gali būti chloruojamas, tačiau duomenys, kiek vandens tiekėjų jį valo tokiu būdu, nerenkami.
Jos žiniomis, tai paprastai daroma įvykus avarijai arba kai kyla grėsmė, kad vanduo gali būti užterštas. Tačiau, pasak specialistės, yra reikalavimas, kad chloruojant vandenį geriamojo vandens tiekėjai turi siekti kuo mažesnių dezinfekcijos metu susidarančių antrinių junginių kiekių nemažindami dezinfekcijos veiksmingumo.
„Nuolatos svarstoma, kas pavojingiau: ar antriniai po dezinfekcijos susidarantys junginiai, ar mikrobinė tarša? Yra kitų dezinfekcijos būdų, bet jie brangūs. VMVT duomenimis, pastaraisiais metais pažeidimų nenustatyta“, - informuoja V.Galdikienė.
Pasak bendrovės „Vilniaus vandenys“ geriamojo vandens laboratorijos vadovės Ramunės Albrechtienės, chloro preparatai geriamajam vandeniui dezinfekuoti naudojami labai mažais kiekiais, profilaktiškai, apsidraudžiant nuo galimos mikrobiologinės taršos.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Planavimo ir komunikacijos skyriaus vedėjas Karolis Lebednykas priduria, kad atliekant geriamojo vandens tyrimus chloro ar jo junginių jame nustatoma labai retai. Jis svarsto, kad galbūt mokslininkai jų aptinka dėl to, kad naudoja jautresnę aparatūrą.
Geležies perteklius pavojaus nekelia?
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja Evelina Venskevič teigė, jog neseniai atliktas tyrimas dėl geležies, gaunamos su geriamuoju vandeniu, poveikio žmonių sveikatai.
Jis atskleidė, kad daugiau kaip 537 tūkst. Lietuvos gyventojų vartoja geriamąjį vandenį su padidintu geležies kiekiu. 62 % visų tirtų vandens mėginių nustatytas geležies kiekis viršijo rodiklio vertę – 2 mg/l, o 15,7 % mėginių geležies kiekis buvo didesnis negu 3 mg/l.
Nekenksmingas žmogaus sveikatai kiekis geležies yra per 2 mg/l. Kuo rizikuoja tie, kurie geria vandenį, viršijantį šį rodiklį? E.Venskevič tikina, kad tiesioginės grėsmės sveikatai ši koncentracija nekelia, tiesiog pablogėja vandens skonis ir išvaizda.
Pavojus esą grėstų tik tuo atveju, jei dideli vandens kiekiai būtų sunaudoti per trumpą laiką, tačiau tai vargiai įmanoma.
„Paprastai žmonės vandens su padidėjusia geležies koncentracija ilgai nenaudoja, nes jis neskanus. Imasi vienokių ar kitokių priemonių: arba jį valo patys, arba perka vandenį parduotuvėje“, - aiškina Maisto skyriaus vedėjos pavaduotoja.
Papildoma informacija
Tikslesnę informaciją apie Jums viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybę galite sužinoti iš vandens tiekėjo, savivaldybėje ar kreipdamiesi į Jūsų teritorijoje esančią Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą.
Gyventojai, geriamuoju vandeniu apsirūpinantys individualiai iš šachtinių šulinių ar individualių gręžinių turėtų pasitikrinti vandens kokybę laboratorijoje. Geriamojo vandens tyrimus galima atlikti Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute Vilniuje ir jo skyriuose Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Telšiuose. www.nmvrvi.lt
Šiuo metu Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje registruota daugiau kaip 300 geriamojo vandens tiekėjų, kurie eksploatuoja beveik 2 tūkst. vandenviečių.