Paskambino susinervinęs bičiulis urėdas, kuris piktinosi ornitologais, kaltinančiais
miškininkus, esą šie baigia pražudyti biologinę įvairovę. Kaipgi taip, gautos nemažos Europos Sąjungos lėšos nenaudojamoms žemėms apželdinti, todėl susidaro puikios sąlygos mišką įveisti tarpumiškiuose, apleistuose pamiškiuose ar paupiuose. Urėdas rėmėsi istorija primindamas, kad lietuviui miškas visada buvo didelė vertybė ir atrama. Tad kodėl dabar tokie nepagrįsti kaltinimai?
Pietrytinėje Lietuvoje itin daugėja miškų
Nesunku pastebėti, kad didžiausi plotai apželdinami miškingose vietovėse, kur nuolat
mažėja gyventojų tankumas, kur nederlinga žemė. Ypač tai juntama pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur tęsiasi paskutinio ledynmečio suformuota smėlynų juosta, plyti Ažvinčių, Labanoro, Lavoriškių, Rudninkų ar Dainavos girios. Apleistų sklypelių, didesnių aikščių, laukų ir kitų erdvių „užkamšymas“ mišku tokiose teritorijose išties gali būti pražūtingas daugeliui atviras vietoves apgyvendinusių gyvūnų ir augalų.
Skaudžios užžėlimo pasėkmės
Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas irgi patenka į
miškingąją zoną, todėl mes, gamtininkai, čia ypač skausmingai jaučiame teritorijos visuotinio užaugimo mišku pasekmes. Pietų Lietuvoje grėsmingai mažėja gyventojų skaičius, kaimai sensta ir tuštėja, nyksta tradicinis smulkusis ūkis. Savaiminiais medžiais bei krūmais apauga apleisti ariamos žemės lopinėliai, palei upes nusitęsusios ganyklos bei šienaujamos pievos ir miškas tankia siena stoja prie namų laiptų. Tiktai kai kuriems miškininkams gali atrodyti, kad be jų darbo Lietuvoje nebūtų miškų.
Nenuginčijama tai, kad mūsų kraštas patenka į taigos zoną, tad bet kuri vietovė, palikta likimo valiai, anksčiau ar vėliau savaime apaugtų mišku. Mes stebime akivaizdžius pokyčius, kurie vyksta ties Merkio, Ūlos, Grūdos ir kitomis upėmis, kai atviros ganyklų ir šienaujamų pievų erdvės išnyksta ten užaugusių medžių lapijoje. Daugelio įsaulyje augančių augalų, šviesą mėgstančių vabzdžių, atvirai gyvenančių roplių, paukščių ar žinduolių buveinės nyksta, kartu nuskurdindamos viso krašto biologinę įvairovę. Niūriai juokaujame, kad greitai Dainavos giria virs taiga, kurioje vaikščios vien dešimt briedžių ir viena meška.
Stengiamasi atkurti kraštovaizdį
Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija atlieka
daug darbų, kurie susiję su atvirų kraštovaizdžių atkūrimu, retų rūšių gyvūnų bei augalų
išsaugojimu. Šimtmečiais ties Katros upe buvo šienaujama ir ganoma, tačiau ilgainiui kaimiečiai apleido savo darbus ir vietovė bemat apaugo mišku. Remiantis Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planu, siekiant išsaugoti sparčiai mišku apaugančias pievas, atviras tarpinio tipo pelkes ir žemapelkes, dabar ties Katros upe nuolat kertamos medžių ir krūmų atžalos bei šienaujama 25 ha plote. Pakatrių pievos ypač svarbios griežlių ir globaliai nykstančių stulgių gyvavimui. Stengiantis išsaugoti bent nedidelius atvirų žemyninių kopų fragmentus su būdinga augmenija bei gyvūnija, rezervato šiauriniame pakraštyje nuolat šalinami krūmai ir medeliai 14 ha plote.
2005–2006 m. vykdant projektą „Bešeimininkių pastatų saugomose teritorijose demontavimas, pažeistų teritorijų rekultivavimas bei objektų atkūrimas“ ir siekiant atkurti Europos mastu svarbias tetervinų populiacijai išsaugoti reikalingas buveines, Musteikos girininkijoje buvusio karinio poligono teritorijoje 35 ha plote buvo pašalinti krūmai ir savaiminiai medeliai. Siekiant sumažinti įsivyravusius senų viržynų plotus ir sustabdyti sumedėjusios augmenijos plitimą, 2011 m. buvusio poligono teritorijoje kaip gamtotvarkos priemonė buvo sukeltas kontroliuojamas gaisras. Vėlai rudenį nudeginta apie 10 ha tankių viržynų.
Jau pirmais metais stebėti teigiami augalų rūšių pokyčiai, visame tvarkomame plote įsikūrė tuoktavietę lankantys tetervinai. Vykdant tą patį projektą ir siekiant Skroblaus aukštupyje atkurti pelkinių slėnių buveines, kurios svarbios Europos Sąjungoje saugomų rūšių ir buveinių apsaugai, 200 ha teritorijoje kirsti savaiminiai kūmai bei medeliai, atskirose vietose šienautos viksvų ir varpinių augalų bendrijos. Remiantis Stėgalių gamtinio komplekso gamtotvarkos planu, 2012 m. 44 ha plote buvo atkurti mišku užaugantys apleisti arimai, pievos ir ganyklos. Atviros laukymės taps griežlių, putpelių buveinėmis, elninių žvėrių, plėšriųjų paukščių, gervių, juodųjų gandrų mitybos vietomis. Ketinama suformuoti 6,2 ha ploto kadagyną. Taip pat planuojama atkurti Stėgalių ežerėlio hidrologinį režimą, iškasti nedidelius tvenkinius siekiant išsaugoti varliagyvius ir kitus vandens gyvūnus.
Reikalauja daug pastangų ir darbo
Blogėjant demografinei padėčiai, išsaugant biologinę įvairovę lemiamą reikšmę įgyja gamtotvarkos priemonių taikymas. Tai nuolatinių pastangų, didelių darbo sąnaudų ir lėšų reikalaujantis darbas, tačiau kito pasirinkimo tiesiog nėra. Manytume, kad netikslinga nacionalinio parko miškuose atsisakyti plynų miško kirtimų. Tokiais kirtimais reikėtų kirsti nedidelius miško sklypus, bent 10 proc. tokių kirtaviečių paliekant savaiminiam atžėlimui. Taip kirtavietės lėčiau užaugtų mišku, atsirastų plynės ir aikštės, susidarytų geresnės sąlygos biologinei įvairovei.
Pagrįsta reikalauti, kad miškininkų darbai apimtų ne vien miško atkūrimą, bet ir įvairių gamtos turtų puoselėjimą. Siekis kuo daugiau išauginti medienos mažiausiomis sąnaudomis ir trumpiausiu laiku nėra svarbiausias nacionalinio parko prioritetas. Kraštovaizdžio ir buveinių įvairovė, gyvūnijos bei augalijos gausa, išsaugotas kultūros paveldas, deramos sąlygos poilsiui ir turizmui – tai Dzūkijos nacionalinio parko vertė.