Į Pasaulio lietuvių susitikimą atvažiavęs Pasaulio ekonomikos forumų organizatorius Jose Maria Figueres, kuriam buvo skirtas pagrindinio pranešėjo vaidmuo, kalbomis apie planetos gelbėjimą sutraukė daugybę jaunuolių. Jo kalboje vilties teikė ne skaičiai apie nedarbą ir biudžeto deficitus pasaulyje, ne kylantys atšilimo dujų rodikliai atmosferoje, o nuoširdus tikėjimas, kad lietuvių jaunimas, taip pat kaip ir viso pasaulio veiklioji karta, turi galimybę pakeisti tai, kas šiuo metu negero dedasi pasaulyje.
Kryptį pasirinko seniai
Jose Maria Figueres 1994–1998 metais buvo Kosta Rikos, tokios pat, kaip ir Lietuva, mažos valstybės, esančios Centrinėje Amerikoje, prezidentas. Tada, kai naujai atsikūrusiai Lietuvai vadovavo A. Brazauskas, jauniausias istorijoje Kosta Rikos przidentas jau vedė savo šalį darnaus vystymosi keliu. Kalbėdamas Prienų rajone susirinkusiam jaunimui, jis prisiminė: „Kada buvau prezidentas, jei mes būtume išdrįsę patvirtinti biudžetą su trijų procentų deficitu, būtume sulaukę Pasaulio banko, Amerikos plėtros banko, Euro zonos, Jungtinių Tautų Lotynų Amerikos ekonominės komisijos ir visų kitų priekaištų mūsų atžvilgiu. O šiandien mes matome dešimties procentų deficitą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vidutiniškai tokį patį čia, Europoje“.
Pasak jo, krizę, į kurią papuolė pasaulis po nenutrūkstamo dešimties metų augimo, nuolat analizuoja ekonomistai, kurie bando perprasti jos prigimtį ir numatyti sėkmingus išėjimo būdus. Nuo 2007-ųjų krizei buvo prognozuota V formos eiga, su staigiu kryčiu ir tokiu kat staigiu pakilimu. Kiti sakė, kad tai U formos krizė, kai dugne užsibūnama ilgėliau. Vėliau teigta, kad situacijai apibūdinti labiau tinkama W, nes regimas dvigubas pasinėrimas į recesiją.
„Prieš keletą savaičių ekonomistai jau kalbėjo, kad krizė ir išėjimas iš jos įgavo kvadratinės šaknies formą, suprask, nėrimą krizėn pakeičia lėtas augimas, – pasakojo J. M. Figueres, – ir perskaitęs tą straipsnį aš padariau vienintelę išvadą, jog ekonomistai pritrūko abėcėlės raidžių krizei apibūdinti ir jie ėmėsi simbolių“.
Būtini pokyčiai pasaulyje
Kvatojantiems klausytojams politikas ir visuomenininkas siūlė atpažinti ne nuopolio formą, o turinį. Anot J. M. Figueres, baisiausia ką turime dabar – tai didžiuliai valstybių biudžetų deficitai ir dar didesnis nedarbas, ypač tarp jaunimo. „Amigos, amigas, atvirai kalbant, tai, ką matome šiandieniniame pasaulyje, yra nepriimtina. Su technologijomis, kurios yra išvystytos, mes galėtume darniau veikti drauge ir išspręsti nedarbo problemas, – kalbėjo jis, žvelgdamas į jaunus žmones auditorijoje.– Tai karta, kuri lankė mokyklą, su didžiuliu savo ir savo šeimų pasiaukojimu įgijo išsilavinimą, ir, įeidami į darbo rinką, jie atranda, kad jiems ten galimybių nėra. Tai didžiulė neteisybė. Mane jaudina tai, kokią politinę lyderystę matau pasaulyje. Jie nepasiūlo nieko naujo tam, kad ištrūktume iš krizės“.
Pasaulio ekonomikos forumo direktoriumi pabuvojęs Jose Maria Figueres sako pasigendąs kūrybiškumo ir naujovių išlipant iš pasaulį apėmusios krizės. Veikdamas klimato kaitos, darnios plėtros ir technologijų srityje, jis išgrynino tris giluminius struktūrinius pokyčius, kuriuos būtina įgyvendinti, jei ketiname palikti krizę užnugaryje, turėti darbus ir galimybių.
Perviršis tampa iššūkiu
Jo nuomone, pirmasis iššūkis – tai augantys pasaulio žmonių poreikiai, kurie tampa nebepakeliami Žemei, turinčiai savas ribas. „Tam, kad pasaulio gyventojų skaičius apie 1825-uosius pasiektų vieną milijardą, prireikė dešimt tūkstančių kartų. Tada užteko šimtmečio, ir 1925-aisiais Žemėje jau buvo du milijardai žmonių. Dar po 75 metų šis skaičius siekė šešis milijardus, o šiandien mūsų yra septyni milijardai. Kai kurie šneka, kad iki 2050-ųjų šioje planetoje bus devyni milijardai žmonių“, – teigė J. M. Figueres.
Pasaulis su septyniais milijardais žmonių nebegali gyventi taip, kaip su milijardu. Be to geriausiai gyvenančio Vakarų pasaulio milijardo gyvenimo kokybė yra likusių pasaulio gyventojų siekis. Pavyzdžiai kalba už save – Kinijoje, įsijungusioje į automobilių gamybą prieš trejetą metų, tūkstančiui gyventojų jau tenka 114 mašinų. Jungtinėse Amerikos Valstijose tam pačiam gyventojų skaičiui tenka 920 automobilių, Europoje – 620. Kad toks vystymosi modelis ir toliau būtų vyraujantis, 1,44 mlrd. kinų bei Indijai, besivejančiai savo kaimynę, aiškiai prireiktų kitų keturių planetų naftai, aliuminiui ir viskam kitam, kas naudojama gaminant automobilius šiuolaikiniu būdu.
Geopolitinio kvapo nafta
Antruoju būtinu pokyčiu J. M. Figueres, buvęs ir organizacijos „Concordia 21“ vadovas, įvardijo energetiką. „Mes esame energijos alkstanti planeta. Paskutiniu dvidešimtmečiu energijos tiekimas persikėlė iš stabilių šalių į tokias geografines platumas, kur stabilumu nekvepia. Mes turime naftos ir energijos tiekimą iš Rusijos, Belizo, Afrikos, Venesuelos ir Lotynų Amerikos. Plėtra ten daugiausia valdoma valstybinių įmonių. Aiškiai matyti, kad paplito praktika energetikos išteklius naudoti kaip politinį instrumentą“, – taip pat ir Lietuvai aktualią problemą kėlė J. M. Figueres. Primindamas Azijos ekonominį augimą, jis tikino, kad palaikant dabartinį tempą būtų lengva peržengti naftos gavybos ribą, ir ragino pasvarstyti, kokios tokiomis aplinkybėmis būtų energijos kainos.
Klimato kaita reali
Trečiasis, pasak J. M. Figueres, giluminis struktūrinis pokytis yra būtinas mūsų aplinkoje. Energetika glaudžiai su tuo susijusi, nes septyniasdešimt procentų anglies dvideginio išmetama naudojant energiją. „Klimato kaita nėra kažkas iš ateities – ji čia. Upsalos ledynas Argentinoje nutirpsta du šimtus metrų per metus, kasmet mažėja ir poliarinio rato ledynai, ledas Azijoje, teikiantis pusę geriamo vandens išteklių keturiasdešimčiai procentų pasaulio gyventojų, nyksta.
Šių metų kovą aukštos temperatūros įvairiose pasaulio vietose rodiklius lyginant su žemomis temperatūromis, jos atitiko santykį trisdešimt su vienu. Akivaizdu – klimato kaita jau čia“, – vardijo šarmingasis kalbėtojas. Beje, jis pripažino, kad pasaulyje girdėti ir prieštaraujančių balsų, tačiau tai nėra blogai, nes kovotojus su klimato kaita verčia dar labiau susispiesti ir dar atidžiau tikrinti faktus.
Galimybių esti šalia
Dabar Jose Maria Figueres vadovauja organizacijai Carbon War Room. Ši tarptautinė organizacija kovoja su klimato kaita, tačiau didžiausius lūkesčius sieja ne su vyriausybėmis, o su verslu. Tą patį jis kalbėjo ir Prienuose: lietuviai, kaip ir kiti pasaulio veiklieji žmonės, turi nepaprastas galimybes pasireikšti įveikiant šiuos didžiuosius pasaulio iššūkius. Ir tai galima padaryti kuriant verslą, taikant technologijas, kurios padėtų taupyti energiją, tuo pačiu kurtų darbo vietas ir prisidėtų prie kovos su klimato kaita.
Siūlydamas galimus sprendimus jis atkreipė dėmesį į senų, šilumos netaupančių pastatų atnaujinimą. Į procesą, kuris sutaupytų nuo trečdalio iki keturiasdešimties procentų dabar suvartojamos energijos, galėtų įsitraukti inžinieriai, draudėjai ir bankai. Pasaulyje jau gyva tokia praktika – inžinieriai nustato šilumos nutekėjimus ir tai, kaip galima būtų tai sutvarkyti. Draudėjai apdraudžia jų sprendimą tam tikra suma, kuri būtų išmokėta gyventojui, jei pastatą atnaujinus, numatyti energijos kiekiai nebūtų sutaupomi. Tokio modelio pritaikymas perspektyvus, nes sovietinės statybos šilumai pralaidūs daugiabučiai stovi ne tik Lietuvoje – tapatūs statiniai plyti plačioje rinkoje, apimančioje visą buvusią Tarybų Sąjungą.
Trūkstantis komponentas – tu
Tame pačiame Pasaulio lietuvių susitikime vykusioje patriotinio filmo peržiūroje vėliau nepriklausomybės kartos jaunimas apgailestavo negalėjęs patirti tų jaudinamų pokyčių visuomenėje, dalyvauti roko maršuose ir būti pakylėtas laisvės dvasia. Bet šiai laisvos Lietuvos kartai jau keliami nauji, pasauliniai iššūkiai, kur jie gali parodyti savo užsidegimą ir tapti lyderiais toje srityje, kur trūksta valstybių pastangų. Būtent į tokius žmones J. M. Figueres sakė dedantis didžiausias viltis. Pilietinė visuomenė, universitetai, nevyriausybinės organizacijos turėtų vienyti idėjas apie laisvą nuo anglies dvideginio ekonomiką ir ugdyti lyderius, kurie eitų ta kryptimi.