Pirmiausia specialistai primena, kad reikėtų nemaišyti kūdrų ir tvenkinių. Anot jų, kūdra yra nedidelis dirbtinis nepratekamas paviršinio vandens telkinys, kuris gali būti sudarytas iškasus duobę ir ją užpildžius vandeniu. O štai tvenkinys yra tvenkiamas, pasitelkus specialius hidrotechninius prietaisus ir užtvenkus upę.
Pagalba žemės ūkyje
Kūdros vanduo naudojamas drėkinimui, žuvivaisai, gyvulių girdymui, buitinėms reikmėms. Gamtininkas, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žvejybai Egidijus Bukelskis sako, kad jei kūdra kasama gavus leidimą tinkamoje vietoje ir nepažeidžiant reikalavimų, žalos aplinkai išvengiama. Tačiau jei į visa tai numojama ranka – žala akivaizdi.
Jis sako, kad anksčiau kūdros buvo kasamos šalia kaimų, kuriuose nebuvo upių ir ežerų. Tačiau šiomis dienomis šis vandens telkinukas labiau yra nuosavų sodybų kraštovaizdžio elementas.
Gyvų organizmų buveinė
Be to, gamtininkas ramina manančius, kad kūdros visais atvejais kenkia gamtai, suardo natūralias rūšių buveines. Pagal reikalavimus įrengta leistino dydžio kūdra tam tikrais atvejais gali netgi atnešti naudos. Pašnekovo teigimu, kūdros svarbios ir kai kuriems gyviems organizmams kaip gyvenamoji buveinė. E. Bukelskis sako, kad šiuose vandens telkiniuose susidaro puikios sąlygos gyventi ir daugintis varliagyviams, taip pat juose puikiai gyvena žuvys. Kai kuriais atvejais kūdroje gali apsigyventi net retų varliagyvių rūšių atstovai.
„Kūdros svarbios žuvims. Tokiuose telkiniuose galėjo išgyventi paprastieji arba auksiniai karosai, vijūnai, kurie šiaip yra reta žuvis. Šios žuvys gyveno visuose mažuose telkinukuose. Dideliuose telkiniuose jų nėra“, – pasakoja specialistas.
Nors dabar kūdra labiau naudojama kaip kraštovaizdį pagyvinanti priemonė, gamtininkas E. Bukelskis pabrėžia, kad tinkamai iškastas šis vandens telkinys gali būti dar ir paukščių bei retų augalų buveinė.
Svarbu laikytis nustatytų reikalavimų
Vis dėlto gamtininkas rekomenduoja visiems, besiruošiantiems savo kieme išsikasti kūdrą, gerai susipažinti su galiojančiomis taisyklėmis, kad ji būtų tinkama gyventi bei daugintis svarbiems organizmams.
Kūdrų kasimą ir, beje, tvenkinių tvenkimą, reglamentuoja Aplinkos bei Žemės ūkio ministrų įsakymas „Dėl Dirbtinių nepratekamų paviršinių vandens telkinių įrengimo ir priežiūros aplinkosaugos reikalavimų aprašo patvirtinimo“.
Šiame įsakyme numatyta, kad kasantys kūdras privalo užtikrinti, jog vykdant darbus nebus iškirsti saugotini medžiai, sunaikintos ar keičiamos saugomos reljefo formos, sunaikintos ar paveiktos saugomų augalų, gyvūnų ar grybų radavietės ar augavietės. Taip pat neturi būti pažeistos melioracijos sistemos. Įrengiamo vandens telkinio kranto linija negali būti arčiau kaip 3 m iki storesnių nei 30 cm skersmens saugotinų medžių kamienų. Kita būtina sąlyga – nuo tvartų, mėšlidžių, mechanizacijos dirbtuvių ir kitų taršos objektų iki dirbtinio vandens telkinio atstumas turi būti ne mažesnis nei 10 metrų.
Taip pat prieš kasant didesnes nei 0,1 ha kūdras karstiniuose regionuose, reikia tam gauti leidimą. Kūdroms iki 3 arų kituose, ne karstiniuose regionuose, leidimų įrengti nereikia, tačiau jas kasti draudžiama pelkių ir šaltinynų teritorijoje (kai kuriais atvejais), nenaudojamuose karjeruos, paviršinio vandens telkinių apsaugos zonoje ir potvynio užliejamoje teritorijoje, natūraliose pievose ir akmenynuose, miško žemėje, jeigu tai nenumatyta miškotvarkos projekte.
E. Bukelskis sako, kad nesilaikant šių reikalavimų, iš kūdros į aplinką gali patekti buitinės nuotekos. Taip pat užsiteršus pačiam vandens telkiniui jis taps nebetinkama vieta gyventi žuvims, paukščiams. Galų gale kūdra tiesiog užaugtų žolėmis ir darkytų kraštovaizdį.
Svarbu, kad nepatektų paviršinis vanduo
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Hidrologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Aleksandras Kajutis pažymi, kad nors reikalavimuose ir nėra numatytas rekomenduojamas kūdros gylis, tačiau gyventojai dažniausiai stengiasi kasti 3 metrų gylio vandens telkinius – tiek, kiek leidžia ekskavatorių galimybės. Jei kūdra būtų negili, ji esant mažam kritulių kiekiui gali išsekti, žiemą gali pradėti dusti žuvys.
Specialistas sako, kad seklesnes nei trijų metrų kūdras kasti tikrai nerekomenduojama, nes priešingu atveju gali nukentėti kūdros ekosistema.
„Yra reikalavimas iškastą gruntą supilti taip, kad nepratekėtų paviršinis vanduo į kūdrą. To reikia, kad ji būtų maitinama tik gruntiniu vandeniu. Jeigu paviršinis vanduo patektų į kūdrą, tokiu atveju, ji būtų labiau užteršta, apaugtų augalais, greičiau uždumblėtų“, – pabrėžia specialistas.
Gyventojai nelegaliai parduoda gruntą
Dėl grunto panaudojimo kyla visai kita problema. Įstatymas numato, kad kūdros įrengimo metu iškastas gruntas ir derlingasis dirvožemio sluoksnis, negali būti parduodamas. Toks gruntas turi būti panaudojami reljefui formuoti ir pažeistoms teritorijoms rekultivuoti žemės sklype, kuriame įrengiamas dirbtinis vandens telkinys. Bet kai kuriems itin knieti nesilaikyti grunto laikymą reglamentuojančių reikalavimų: dažnai jis būna tiesiog parduodamas.
Lietuvos geologijos tarnybos atstovas Vytautas Antanas Januška teigia, kad dalis kūdrų galimai ir yra kasamos tik tam, kad būtų išgauti jų įrengimo vietoje slūgsantys smėlio ar žvyro ištekliai.
„Kūdrų kasimas daro žalą tuo, kad ne visada aišku, kur panaudojamas gruntas. Jis turėtų būti panaudojamas vietoje, kas turi atsispindėti ir kūdros įrengimo projekte. Lietuvos geologijos tarnyba neturi tiesioginių įrodymų, kad kūdrų kasimo metu iškastas gruntas naudojamas komercijoje, tačiau visa eilė atvejų, kai kurios kūdros buvo kasamos ištekliams panaudoti, parduoti, buvo nustatyta Valstybės kontrolės 2012 metais vykdyto valstybinio audito “Neišnaudojamos galimybės sumažinti karjerais pažeistus žemės plotus“ metu, dėl nelegalios kasybos, prisidengiant kūdrų įrengimu, piktinasi išžvalgytus telkinius legaliai eksploatuojančios įmonės, abejones kelia ir nedažni kūdrų irengimo atvejai smėlio – žvyro nuogulų paplitimo plotuose” – aiškina V. A. Januška.
Kaip bebūtų, tinkamai iškasta kūdra aplinkai žalos nedaro. Netgi priešingai – joje gali įsikurti reti ir saugomi gyvūnai. Tačiau kad taip nutiktų, turime įsigilinti į griežtą reglamentavimą ir, žinoma, turime jo laikytis.