Šiemet visoje Europos Sąjungoje (ES) minimas ES aplinkos finansinio instrumento „LIFE“ dvidešimtmetis. Programa neretai sutapatinama tik su bioįvairovės išsaugojimu ar kitais „gamtininkų reikalais“, bet tai tik dalis tiesos. Iš tiesų daugiau nei 2 mlrd. eurų vertės programoje gali dalyvauti ir verslo įmonės. Tiesa, tai kol kas daugiau daro verslininkai iš ES senbuvių – Lietuvoje verslas dar neatrado savo vietos aplinkosaugos srityje, o silpnokos nevyriausybinės organizacijos vienos nepajėgios išnaudoti visų Lietuvai skiriamų pinigų – šiuos tenka gražinti, o gal net padovanoti ir broliams iš Latvijos.
GRYNAS.lt apie programą „LIFE“, nevyriausybines organizacijas ir verslo vietą aplinkosaugoje kalbėjo su Aplinkos ministerijos Europos Sąjungos paramos administravimo departamento Europos Sąjungos fondų valdymo skyriaus vyr. specialistu, nacionaliniu „LIFE“ programos koordinatoriumi Kastyčiu Gedminu.
- „LIFE“ programa nėra plačiai žinoma. Šis pavadinimas tik epizodiškai šmėkšteli spaudoje ar TV ekranuose. Trumpai, kas tai per programa?
- Programai „LIFE“ - jau dvidešimt metų. Aplinkosaugos srityje aš ją vadinčiau prestižine. Kodėl? Nes pirmiausia programa yra labai aukšto lygio ir bet koks projektas čia negauna finansavimo. Projektai svarstomi Briuselyje, ES šalys neturi jokios galimybės pačios nuspręsti, kuris projektas gali gauti finansavimą, todėl smarkiai sumažėja korupcijos atvejų, be to, žiūrint ne vien nacionaliniu, bet sąjunginiu lygmeniu geriau matomos ir bendraeuropinės problemos, geriau suvokiama bendra politika. Antra, projektai privalo būti labai gerai parengti, jie turi išspręsti arba kitaip tiesiogiai prisidėti prie bioįvairovės išsaugojimo, geresnės aplinkos politikos ir valdymo.
Beje, taip jau susiklostė, kad daugelis Lietuvoje programą „LIFE“ sieja tik su biologinės įvairovės išsaugojimu. Taip, 50 proc. visų lėšų skiriama būtent tam, bet nemaža dalis skirta ir veiklos sritims, kur šalia nevyriausybinių organizacijų puikiai galėtų įsiterpti ir verslo įmonėms. Sakydamas „geresnė aplinkos politika ir valdymas“ turiu omenyje platų temų spektrą: oro, dirvožemio, vandens taršos mažinimas, klimato kaitos prevencija, geresnis miestų valdymas ir t.t. Būtent šiose srityse yra daug vietos pasirodyti ir verslo įmonėms. ES senbuvėse verslo įmonės aktyviai dalyvauja programoje, diegia inovacijas ir prisideda prie taršos mažinimo, juda darnaus vystymosi link. Lietuvoje tai retenybė. Daugelis „LIFE“ laiko gamtininkų, o ne verslininkų reikalu.
- Kada prisijungė Lietuva? Nuo ES įstojimo?
- Iš tikro čia yra kiek įdomiau. Logiška būtų manyti, kad mes gavome galimybę dalyvauti programoje nuo įstojimo į ES, bet pirmą kartą Lietuvos vardas „LIFE“ atsiranda dar 1995 m., kai tuometinė Pramonės ir prekybos ministerija vykdė projektą, orientuotą į verslą. Projekto tema buvo „Švaresnės produkcijos projektų įgyvendinimas Lietuvos tekstilės pramonėje“. Taigi, gana greitai po nepriklausomybės Lietuvoje jau atsirado iniciatyva pasinaudoti Europos Sąjungos teikiamomis paramos galimybėmis.
- Projektų nepadaugėjo Lietuvai tapus ES nare. Vėliau dar buvo po du 2005 ir 2007 metų kvietimo projektus, bet apskritai jų nebuvo daug. Aktyviau projektai konkrečiai „LIFE“ programai pradėti rašyti tik apie 2007 m. ir daugiausiai tai daro nevyriausybinės organizacijos.
- Kodėl taip vėlai? Nejaugi Lietuvoje neatsirado norinčių ir galinčių pasinaudoti parama?
- Tai yra susiję su mūsų valstybės politika. Klasikiniu atveju „LIFE“ programa paremia tik 50 proc. projekto vertės. Visuomeninėms organizacijoms nėra lengva susirasti iš kur gauti likusius 50 proc. Lietuvos nevyriausybinės organizacijos nėra stiprios, o tuo labiau turtingos. Nedidelę paramą jos tegali tikėtis gauti ir iš partnerių privačiame sektoriuje, nes dažniausiai projektai neatneša tiesioginės piniginės naudos, o tik stiprina aplinkosauginius aspektus. Taigi, nuo 2007 m. Lietuva pradėjo kofinansuoti projektus „LIFE“ programai: papildomai valstybė paremia 25 proc. projekto vertės. Vadinasi, visuomenininkams tereikia dabar gauti tik 25 proc. visos sumos, o tai padaryti dvigubai lengviau nei gauti pusė reikalingos sumos. Būtent todėl ir pradėjo aktyviau judėti projektai.
- Paminėjote, kad Lietuvoje nevyriausybinės organizacijos nėra stiprios. Visgi, kelių jų projektai buvo patvirtinti ir jos jau vykdo veiklą. Kokios tai organizacijos?
- Lietuvos gamtos fondas, Baltijos aplinkos forumas, Gamtos pavaldo fondas, Gamtosaugos projektų vystymo fondas. Dar paminėčiau Lietuvos ornitologų draugiją. Tai kiek stipresnės organizacijos, todėl jos pajėgios parengti gerus projektus ir susirinkti savo piniginę reikalingą jiems vykdyti. Jos daugiausiai dirba bioįvairovės išsaugojimo, gyvūnams ar augalams reikalingų buveinių atstatymo linkme.
- Pirmasis Lietuvos projektas finansuotas per „LIFE“ programą buvo orientuotas į verslą. Kaip čia nutiko, kad verslininkai nebepratęsė dalyvavimo joje, o jų vietą užėmė nevyriausybinės organizacijos?
- Negalima taip griežtai sakyti, kad verslas nesidomi. Domisi, bet turiu pripažinti, kad mažai. Kasmet organizuojame šviečiamąjį seminarą „LIFE“ tema. Kviečiami ne tik nevyriausybines organizacijas, bet ir verslo įmones. Viena kita susidomėjusi vis atsiranda, pabando rašyti projektus, bet jie nebuvo sėkmingi.
Neužtenka vien panorėti, kad susitvarkytum kažkokį gamybinį procesą ir jau tikėtis paramos. Ne. „LIFE“ labai tikslinga ir, kaip ir sakiau, prestižinė programa. Čia turi demonstruoti savo ambicijas ir siūlyti inovacijas. Parodyti tai, ko niekas neturi, pademonstruoti naujoves gamyboje, kurios būtų draugiškos aplinkai. Tos inovacijos turi būti ne nacionalinio lygio, bet visos ES mastu. Reiškia kopijuoti kažkokius protingus sprendimus iš svetur nepavyks. Reikia tai sugalvoti pačiam.
Neužteks ant stogo tiesiog pastatyti saulės baterijų ir vadintis aplinka tausojančia įmone. Reikia sugalvoti, kaip tą saulės energiją panaudoti konkrečiame gamybos procese. Gal pavyktų kokį vieną gamybinį etapą pritaikyti, kad šis dirbtų tik iš atsinaujinančios energijos, o gal pritaikyti naują gamybinę liniją, kuri išmes mažiau teršalų į orą ar vandenį. Čia jau reikia kūrybiškumo.
Tai iš dalies atbaido verslo įmones, nes reikia įdėti daug pastangų, o rezultatas nebūtinai pasijaus finansiškai. Gamyba nebūtinai atpigs, laimėtas projektas nebūtinai atneš didesnį pelną. Bent jau tiesiogine prasme. Kita vertus, Vakaruose įmonės labai didžiuojasi, kad laimi projektus „LIFE“ programoje, nuolat tai pabrėžia, reklamuojasi, o tai padeda gerinti reputaciją, garsina vardą, parodo, kad esi atsakinga įmonė, kuriai rūpi aplinkosauga. Tai jau gali ir padidinti pardavimus, padėti daugiau uždirbti.
- Lietuvai iš bendro „LIFE“ biudžeto tikriausiai skiriama ne tiek ir daug pinigų. Ar jų pakanka?
- Tiesą sakant, visų skiriamų pinigų mes nepanaudojame. Rašome arba laimime per mažai projektų, todėl tie pinigai grįžta į programos biudžetą ir perskirstomi šalims, kurioms paramos nepakanka.
Lėšos nenaudojamos, kaip struktūrinių fondų pinigai. Pastaruosius šalys gauna iš ES ir didesne ar mažesne dalimi pačios sprendžia, kaip juos panaudoti. Valstybės, nors ir suderinusios su Europos Komisija, iš esmės išsikelia sau prioritetus ir nusprendžia į kokias sritis investuoti. Čia to nėra. Kaip ir minėjau, visi projektai siunčiami tiesiai į Briuselį ir ten specialistų sprendžiama, ką finansuoti. Jei projektai atmetami, pinigų Lietuva savo nuožiūra niekam skirti negali.
- Manote, kad tai gera praktika? Gal pačios valstybės savo viduje geriau žino ko reikia ir ką finansuoti?
- Dažnai tokį klausimą iškelia ES narės. Visos valstybės pačios norėtų prisidėti prie paramos skirstymo. Jei ne visiškai perimti, tai bent turėti galimybes dalyvauti sprendimų priėmime, bet artimiausiu metu kažin ar tai nutiks.
„LIFE“ tikslas – finansuoti tokius projektus, kurie kurtų bendrą Europos Sąjungos pridėtinę vertę, o ne nacionaliniu lygiu. Jei stengiamasi išsaugoti konkrečias rūšis, jos turėtų būti svarbios visai Europai, ne tik tai šaliai. Jei diegiami nauji gamybos procesai, svarbu, kad apie juos sužinotų visa Europos Sąjunga. Būtent dėl to taip ir paskiriama ką finansuoti. Ekspertai tikrinantys projektus geriau žino kas yra daroma visos Sąjungos vardu, todėl gali geriau matyti ir konkretaus projekto vietą visos ES kontekste.
Galbūt „LIFE“ vadovybė bijo ir to, kad skirtingos šalys ims skirtingai traktuoti projektų reikalavimus, darys savas interpretacijas arba pradės paramą kreipti į tam tikras sritis, kurios svarbios tik joms pačioms. Tokiems projektas yra skirti struktūriniai ES fondai, o „LIFE“ nėra vienas iš jų.
- Ar tai, kad neišnaudojame visų mums skirtų lėšų yra būtent silpnų nevyriausybinių organizacijų „kaltė“?
- Ir taip ir ne. Nors kvietimai teikti projektus skiriami kasmet, visgi patys projektai gali tęsti 4 – 5 ir daugiau metų. Apskritai laiko cenzo nėra. Lietuvos gamtos fondas, Baltijos aplinkos forumas, ornitologai jau vykdo kelis ilgalaikius projektus ir su jais tikriausiai turi pakankamai darbo. Sakyčiau tai yra „talpos“ klausimas. Organizacijos galbūt nebepajėgia apsiimti daugiau projektų, nes paprasčiausiai nebesugebės jų įvykdyti.
Dar galime pridėti ir tai, kad mūsų verslas neaktyviai dalyvauja programoje, todėl ir neišnaudojame visų savo galimybių.
- Vadinasi Lietuvos verslas dar kiek apatiškas aplinkosauginiais klausimais?
- Galbūt to ir negalima sakyti apie visas įmones, bet šiaip ar anaip verslas privalės atsigręžti į aplinkosaugą. Jau dabar ES, o tai reiškia ir Lietuvoje, egzistuoja daug reikalavimų, kurie skirti verslui aplinkosaugos prasme. Norėdamas legaliai ir sėkmingai veikti, verslas jau dabar turi prisidėti prie švaresnės aplinkos išsaugojimo. ES politika remiasi principu „teršėjas moka“ - jeigu tu vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau terši aplinką, turi investuoti į tai, kad pašalintum pasekmes ar bent tą taršą sumažintum. Kartais verslui atrodo, kad tai jiems turi mokėti, kad jie išvalytų savo keliamą taršą, bet yra ir turi likti visiškai priešingai.
Visi aplinkosauginiai reikalavimai yra dabar tarsi prievolė įmonėms. Gal tai ir nėra labai gerai, bet čia reikia atrasti, kaip tai išnaudoti. Nori nenori Lietuvos verslas privalės „žalėti“, jeigu jis ir toliau norės ateityje sėkmingai veikti Europos Sąjungoje, parduoti savo produkciją svetur. Jeigu verslas galvoja apie ateitį – jis privalo galvoti ir apie aplinkosaugą.
Norėčiau, kad Lietuvos įmonės būtų ambicingesnės. Ne tik žiūrėtų šiandienos ar savo kiemo, bet mąstytų globaliau, imtųsi projektų, kurie reikalingi aplinkai, visuomenei. Paaukojus laiko, iniciatyvos ir jėgų kažkokiam aplinkosauginiam dalykui šis netiesiogiai vis tiek atsipirks. Įmonės turėtų garsiai sakyti ir didžiuotis tuo, kad jos prisideda prie aplinkos išsaugojimo, atkūrimo, išteklių taupymo. Konkurencinėje kovoje tai gali tapti geru koziriu.
- Kaip jūs pats asmeniškai vertinate Lietuvos gamtos, aplinkosaugos padėtį? Vienoje barikadų pusėje turime didėjančius brakonierių mastus, žmones, sakančius, kad mūsų miškai nyksta, maistas prastėja, tarša didėja, kitoje – neseniai Lietuvos miškai pripažinti vieni geriausiais pasaulyje.
- Čia galbūt suveikia pačių žmonių subjektyvus vertinimas. Mes labai esame linkę sureikšminti vieną ar kitą faktą. Pasigauname žinią ar pamatome vieną mišką ir pagal tai nusprendžiame apie situaciją visoje šalyje. Tuo tarpu matyti platesnį vaizdą, pilną vaizdą gana sunku. Kad miškai kertami yra visiškai normalu, mediena – produktas kuris reikalingas visiems. Daug svarbiau, kas vėliau su jais nutinka: ar jie atsodinami, ar ne? Štai Jeilio universitetas įvertino mus pasauliniu mastu ir pripažino, kad mūsų miškų situacija tikrai labai gera lyginant ją su kitomis pasaulio šalimis.
Asmeniškai manau, kad Lietuvos padėtis gerėja. Juk nedaug atrastumėte sostinių, kuriose iš krano gali gerti vandenį. Gal viena kita vieta ir yra, kur vandens kokybė prasta Vilniuje, bet apskritai tai turime puikų, švarų vandenį, o tai jau didelė vertybė. Sakyčiau, padėtis gerėja ir kitose srityse. Ne visada taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet bendrai vertinant – gerėja.
Pagrindiniai faktai
- Šiuo metu vyksta 2007 - 2013 m. „LIFE“ etapas. Projektas yra skirta 2,2 mlrd. eurų (7, 59 mlrd. Lt).
- Šiame etape Lietuvai vidutiniškai skiriama po 2,5 - 3,5 mln. eurų (8,6 - 12 mln. Lt).
- Lietuvoje vykdomų „LIFE“ projektų vertė - 11,9 mln. eurų (~45 mln. Lt).
- 2014 - 2020 m. finansavimo laikotarpiui planuojama skirti 2,7 mlrd. eurų (9,3 mlrd. Lt). Papildomai bus skirta ir beveik vienas milijardas eurų (~3,45 mlrd. Lt) klimato kaitos priemonėms.