Pirmasis gaisras – prieš 12 metų
Gaisrus Kuršių nerijos miškuose, vadinamus viena didžiausių katastrofų, turėjusių didžiulės žalos Kuršių nerijos unikaliam kraštovaizdžiui, prisimena ne tik pačios Kuršių nerijos, bet ir visos Lietuvos gyventojai. Pirmas toks viską pakeliui naikinantis gaisras kilo 2006 m. gegužės 4 dieną. Tąkart užsidegė Smiltynės girininkijoje esantys kalninių pušų medynai. Viršūninis miško gaisras likviduotas per 5 dienas, išdegė 235,66 ha miško. Gaisrą gesino apie 1500 žmonių, buvo pasitelkta Lietuvos kariuomenė.
Gegužės 4 d., apie 14 val. dienos vietiniai gyventojai pastebėjo dūmus virš miško. Spėjama, kad gaisras kilo dėl žmogaus veiklos, gaisro židinys buvo už 1,5 km nuo kelio Smiltynė – Nida. Vietinių teigimu, toje vietoje buvo žvejų takas. Degė kalninių ir paprastųjų pušų miškai, sproginėjo likę Antrojo pasaulinio karo sprogmenys. Gaisrą gesino Neringos, aplinkinių rajonų ir Kaliningrado srities ugniagesiai, naudota 19 automobilinių cisternų, 2 siurblinės stotys. Pasitelkta beveik 200 karių, Karinių oro pajėgų sraigtasparnis, laivas „Šakiai“. Dar vienas sraigtasparnis buvo atsiųstas iš Latvijos.
Likvidavus gaisrą ugniagesiai gaisravietėje dirbo dar tris savaites. Organizuotos tvarkymo ir pušų sodinimo talkos. 2013 m. įvairių medžių sodinukais buvo apsodinta 50 ha ploto. Gaisro vietoje planuota įrengti apžvalgos aikštelę, takų. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija tuomet teigė, kad gaisras atskleidė kalninių pušų trūkumą – pamatyta, kad iki tol itin naudingais laikyti medžiai labai greitai dega.
Istorija kartojasi po 8 metų
Deja, kitos katastrofos išvengti nepavyko. Antras gaisras Kuršių nerijoje kilo 2014 m. balandžio 25 d., kai užsidegė Juodkrantės girininkijoje esantys kalninių pušų medynai. Viršūninis miško gaisras likviduotas per 3 dienas, išdegė 131,80 ha miško. Gaisrą gesino daugiau kaip 500 žmonių, 2 sraigtasparniai, 89 gaisrinės automobilinės cisternos, 4 traktoriai ir kt., vėl pasitelkta Lietuvos kariuomenė.
Balandžio 25 dieną, 11.55 val., Bendrajame pagalbos centre bendruoju pagalbos telefonu buvo gautas pranešimas apie tai, kad Kuršių nerijos nacionaliniame parke, ties Alksnynės kontrolės postu, dega miškas. Po trijų dienų intensyvaus tarnybų darbo gaisras buvo likviduotas, tačiau tąkart specialistai įspėjo gyventojus, kad gaisravietėje yra likusių pavienių rūkstančių židinių – yra galimybė, kad kilus vėjui ugnis juose vėl galėtų įsiplieksti, todėl situaciją stebi ugniagesiai.
Gaisrą stebėję GRYNAS.lt žurnalistai rašė, kad antrą gaisro dieną tik įvažiavus į mišką per tirštus dūmų debesis nesimatė kelio, ant automobilio stiklo gulė sluoksnis pelenų. Matomumas siekė maždaug pusę metro. O aplink styrojo išdegusių pušų kelmai. Kas keliasdešimt metrų blykčiojo ugniagesių automobilinių cisternų švyturėliai ir kartkartėmis žybteldavo galingų prožektorių šviesos bei girdėjosi vyrų šūksniai. Vietomis ruseno ugnis.
Milžiniški gaisro padariniai
Dėl unikalaus kraštovaizdžio Kuršių nerija yra Lietuvos saugomų teritorijų, UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašuose. Kuršių nerijoje įkurtas Kuršių nerijos nacionalinis parkas, ten saugomi retų rūšių gyvūnai ir augalai, lankytojai susipažįsta su senųjų gyventojų papročiais ir kultūra.
Kuršių nerijos miškai yra vieta, kurioje prieglobstį randa retų rūšių paukščiai, augalai, vabzdžiai, todėl net du didžiuliai gaisrai turėjo negrįžtamos įtakos miško ekosistemoms. Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser pabrėžia, kad ypač didelė žala gamtai padaroma degant senai miško paklotei. Be to, kai dega kalnapušynai, sunku nustatyti gaisro plitimo kryptį, todėl tokie gaisrai kelia pavojų ne tik gamtai, bet ir žmogui.
„Pati didžiausia žala yra tada, kai dega miško paklotė sename miške, kur tikrai yra didelė biologinė įvairovė. Kai dega kalnapušynai, jausmas dviprasmis, nes ten po gaisro paprastai atsiranda daug didesnė biologinė įvairovė, tačiau gesinti tokius miškus nepaprastai pavojinga, pats gaisras sukelia milžinišką pavojų“, – aiškina A. Feser.
Po 2014 metų gaisro Kuršių nerijoje buvo prognozuojama, kad visiškai sutvarkyti, atsodinti suniokotą teritoriją prireiks trejų metų ir daug finansinių investicijų. Vietovei sutvarkyti buvo parengtas jos atkūrimo planas.
Norėdami išvengti gaisrų keitė net kraštovaizdį
Tvarkant gaisro suniokotą Kuršių nerijos teritoriją netilo mokslininkų ir specialistų diskusijos apie senas ir labai degias kalnapušes. Ypač daug kalnapušynų buvo šalia Preilos, Nidos, Pervalkos gyvenviečių. GRYNAS.lt jau rašė, kad šie augalai yra neatskiriama Kuršių nerijos kraštovaizdžio dalis, tačiau, nerimaujant dėl vietovės gyventojų saugumo, buvo nuspręsta senas kalnapušes iškirsti ir jų vietoje pasodinti jaunas, ne tokias degias. Kaip pažymi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė A. Feser, ypač daug kalnapušių buvo iškirsta 2016 ir 2017 metais. Atnaujinti kalnapušynus yra vienas iš prioritetų, įtrauktų į ateinančių metų miškininkų rengiamus kraštotvarkos planus.
„2016, 2017 metais iškirsta daug kalnapušynų, ypač atitolinta nuo gyvenviečių, nes kalnapušės labai degios, todėl itin svarbu apsaugoti gyvenvietes. Aplink Preilą, Pervalką, prie Nidos iškirsti nemaži kalnapušių plotai, po truputį jie atauga. Be to, miškininkai kasmet pagal savo kraštotvarkos projektą kažkiek kalnapušių iškerta ir po kelerių metų žiūri, ar jos atauga. Jeigu neatauga, atsodina. Tiesiog senosios kalnapušės jau yra pasiekusios savo biologinio amžiaus ribą ir dėl to sukelia didelį gaisrų pavojų“, – pabrėžia A. Feser.
Didžiausią plotą užima pušynai
VĮ Valstybinės miškų urėdijos duomenimis, didžiausią Kuršių nerijos nacionalinio parko medynų plotą užima pušynai (paprastųjų pušų) – 61 proc., kalninių pušų medynai – 20 proc., beržynai – 11 proc. mišku apaugusio ploto. Miško apsaugos skyriaus specialistas Dainius Adžgauskas pabrėžia, kad gaisringumas šioje vietovėje pavojingą lygį pasiekė palaipsniui XX a. antroje pusėje, kai miškingumas viršijo 70 proc., o kalninių pušų medynams senstant ir plečiantis į plotį žymiai susiaurėjo; vietomis dėl susiaurėjimo, galima sakyti, visai neliko priešgaisrinių barjerų, proskiebių ir kvartalinių linijų. Žemi spygliuočių miškai tapo labiau pažeidžiami viršūninių gaisrų dideliuose plotuose.
„Visi Kuršių nerijos miškai priskirti 1-ajam (aukščiausiam) gaisrų rizikos laipsniui. Aukščiausias gaisrams kilti rizikos laipsnis įpareigoja Kuršių nerijos miškus tinkamai tvarkyti, panaudojant prevencines ir organizacines priešgaisrinės sistemos priemones. Kuršių nerijoje aukšto degumo miškai užima 5,7 tūkst. ha ir tai sudaro 81 proc. visų medynų ploto. Ypač didelį pavojų kelia gamtinę brandą pasiekę kalninių pušų medynai, Kuršių nerijos teritoriją iš visų pusių supa vandenys, tik pačioje pietinėje dalyje sausuma ribojasi su Rusijos Kaliningrado sritimi, bet toje vietoje vyrauja žemapelkės ir smėlynai, todėl priešgaisriniu požiūriu ten pavojus minimalus“, – aiškina D. Adžgauskas.
Anot jo, nors neriją iš visų pusių ir supa vandenys, tačiau gaisrinius automobilius labai sudėtinga pripildyti vandens. Jų siurbliai nepritaikyti naudoti jūros vandenį, be to, prie jūros privažiuoti neleidžia iš biraus smėlio susiformavęs apsauginis pajūrio kopagūbris. Iš marių paimti vandenį sunku dar ir todėl, kad nėra kelių, marių pakrantės uždumblėjusios ir klampios, taigi vietos vandeniui paimti planuojamos tik ten, kur yra pastatytos krantinės ar įrengti keliai.
Priežiūrą perėmė miškininkai
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymu, bendros valstybinės miško priešgaisrinės apsaugos sistemos įgyvendinimą ir palaikymą visuose šalies miškuose, nepaisant jų nuosavybės formos, organizuoja VĮ Valstybinių miškų urėdija. Pagal šią sistemą VĮ miškų urėdijos regioniniai padaliniai stebi vietas, kur kyla miško gaisrai, prižiūri jų gesinimą, miškuose atnaujina mineralizuotas juostas, įrengia priešgaisrinius kelius, vandens telkinius, vykdo švietėjišką veiklą ir kt. Kaip informuoja pati VĮ Valstybinė miškų urėdija, iki 2015 m. Kuršių nerijos miškus prižiūrėjo ir tvarkė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija, tačiau Vyriausybės nutarimu nuo 2015 m. balandžio 1 dienos VĮ Kretingos miškų urėdijai patikėta tvarkyti, saugoti ir prižiūrėti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje esančius valstybinius miškus. Vienas iš prioritetinių darbų šioje teritorijoje – vykdyti miškų priešgaisrinę apsaugą.
Kaip teigia D. Adžgauskas, stiprinant Kuršių nerijos miškų priešgaisrinės apsaugos vykdymą 2015 m., nupirkti 2 didelio našumo plaukiojantys motorizuoti siurbliai ir naujas gero pravažumo automobilis miško gaisrams gesinti. 2016 m. įsigytos surenkamos kelio plokštės, su kuriomis ant smėlio gali būti nutiestas kelias gaisriniams automobiliams važiuoti.
Plaukiojantys motorizuoti siurbliai naudojami vandeniui paimti iš Kuršių marių. Jais bus galima operatyviai pripildyti gaisrinius automobilius, taip pat netoli kranto tiesiogiai gesinti miško gaisrą (galima prijungti net 2 gaisrinius švirkštus).
Tarnybos – pasiruošusios
Kuršių nerijos miškų apsauga rūpinasi VĮ miškų urėdijos Kretingos regioninis padalinys. Jis vadovaujasi parengtu ir su reikalingomis institucijomis suderintu operatyviniu miško gaisrų gesinimo planu. Į šį planą įtrauktas Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje esančių miškų gesinimo organizavimas. Jei prireiktų, pirmiausia į pagalbą skubėtų Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, Neringos savivaldybės ir kitų savivaldybių, esančių Kretingos regioninio padalinio teritorijoje, ugniagesių komandos.
Taip pat yra paruošta miško gaisrų gesinimo technika ir įranga, atnaujintos priešgaisrinės mineralizuotos juostos, suformuotos ir apmokytos 2 pagrindinės ir 1 rezervinė gaisrų gesinimo komandos, aprūpintos 3 miško gaisrams gesinti skirtais automobiliais (iš jų – 2 visureigiai su gaisrų gesinimo moduliais, skirti greitai ir operatyviai gesinti) bei kita reikalinga įranga.
Pasitelkė modernias sistemas
D. Adžgauskas pažymi, kad parengti darbui ir įjungti jau nuo kovo mėnesio antžeminės automatinės miško gaisrų stebėjimo sistemos (AAMGSS) detektoriai. AAMGSS operatoriai nuolat stebi Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos miškus iš stebėjimo pultų, įrengtų tiek Smiltynėje, tiek Kretingoje.
„Šiuo metu miško gaisrų kontrolę vykdo AAMGSS stebėjimo pultuose dirbantys operatoriai, nustatantys galimas gaisrų kilimo vietas ir siunčiantys į jas gaisrų gesinimo komandas. VĮ miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio darbuotojai kartu su Klaipėdos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos, savivaldybių ir kitų institucijų pareigūnais Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje reguliariai vykdo bendrus reidus, siekdami nustatyti priešgaisrinių miško apsaugos taisyklių ir kitų teisės aktų pažeidėjus“, – aiškina specialistas.
VĮ Valstybinės miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio vyr. miškininkas, laikinai einantis viršininko pareigas Sigitas Kupšys, sako, kad miškininkai ir gaisrininkai yra pasiruošę ir, kilus gaisrui, jį suvaldyti pavyktų: „Dirbama kaip ir kiekvienais metais: gaisringu laikotarpiu suformuojamos pagrindinės ugniagesių komandos, paruošiami du automobiliai ir budima prie centrinio duomenų stebėjimo pultų; yra keturios kameros, kurios stebi Kuršių neriją, kasdien būna ir operatorius. Ugniagesiai pasiruošę bet kada išvykti.“
Vis dėlto ir miškininkai, ir Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai prašo Kuršių nerijos gyventojų ir lankytojų elgtis atsakingai ir atsargiai: nemėtyti nuorūkų, tuščių butelių, nes jie taip pat gali greitai sukelti gaisrą. Pašnekovai įspėja, kad tyčiniai padegimai taip pat beveik visada būna išaiškinti, o padegėjui paskiriama didelė bauda ir įpareigojama atlyginti gamtai padarytą žalą.